Pakruojyje – tik „viena koja“

Pak­ruo­jy­je – tik „vie­na ko­ja“

Kai ku­rie bu­tai Pak­ruo­jy­je ne­ma­žą me­tų da­lį bū­na tuš­ti – už­sie­niuo­se už­dar­biau­jan­tys ar pas ar­ti­muo­sius iš­vy­kę mies­tie­čiai grįž­ta tik ku­riam lai­kui. Do­ku­men­tuo­se jie te­bė­ra pa­kruo­jie­čiai, at­lie­kan­tys vi­sas mo­kes­čių mo­kė­to­jų prie­der­mes. O ra­jo­no cent­ro gat­vės – pus­tuš­tės die­no­mis, vi­siš­kai iš­tuš­tė­jan­čios va­ka­rais.

Ja­ni­na ŠA­PAR­NIE­NĖ

janina@skrastas.lt

Tarp Ang­li­jos ir Pak­ruo­jo

Pen­si­nio am­žiaus pa­kruo­jie­tė tra­di­ciš­kai at­vy­ko į sa­vo mies­tą pa­va­sa­ro­ti. Pas Ang­li­jo­je gy­ve­nan­čius vai­kus ji iš­vy­ko jau prieš ke­le­tą me­tų. Ten jų ap­rū­pin­ta, tvar­ko­si na­muo­se, pa­de­da pri­žiū­rė­ti anū­kus. Nuo­bo­džiau­ti sve­ti­mo­je ša­ly­je mo­te­riai ne­lei­džia ir ki­ti ar­ti­mie­ji – be­veik treč­da­lis pa­kruo­jie­tės gi­mi­nai­čių emig­ra­vę.

Šei­mos bu­tą pa­kruo­jie­tė su vai­kais nu­ta­rę pa­si­lai­ky­ti – kol kas ne­ke­ti­na jo nei par­duo­ti, nei iš­nuo­mo­ti. Nes bu­tas pra­ver­čia pa­no­ru­siems su­si­tik­ti dar Lie­tu­vo­je li­ku­siems gi­mi­nėms, ar ku­riam lai­kui par­va­žia­vu­siems šei­mi­nin­kės vai­kams.

Vi­sas bu­to su pa­to­gu­mais iš­lai­ky­mo iš­lai­das žmo­nės ap­mo­ka in­ter­ne­tu. Čia yra vi­si rei­ka­lin­gi bal­dai, bui­ti­nė tech­ni­ka – at­va­žia­vus te­rei­kia at­si­ra­kin­ti du­ris ir gy­ven­ti. Pak­ruo­jie­tė yra pa­li­ku­si ir ne­ma­žą da­lį as­me­ni­nių daik­tų. Ka­dan­gi ke­lin­tus me­tus ke­liau­ja tarp Ang­li­jos ir Lie­tu­vos – taip pa­to­giau, ne­rei­kia vis­ko ve­žio­tis pirmyn–atgal.

Mo­te­ris kol kas dek­la­ra­vu­si gy­ve­ni­mo vie­tą Pak­ruo­jy­je, te­bė­ra pri­si­ra­šiu­si pas šei­mos gy­dy­to­ją Pak­ruo­jo po­lik­li­ni­ko­je. Ta­čiau ana­lo­giš­kus for­ma­lu­mus yra su­si­tvar­kiu­si ir Ang­li­jo­je.

Vai­kai iš­si­va­di­no ma­mą

Ne­se­niai su Pak­ruo­jo sen­jo­rais svei­ki­no­si gar­baus am­žiaus naš­lė, grį­žu­si pa­vie­šė­ti iš Ai­ri­jos, kur gy­ve­na kar­tu su duk­ters šei­ma. Vie­ną li­ku­sią ma­mą vai­kai į už­sie­nį kvie­tė­si pri­myg­ti­nai – kad jai ne­rei­kė­tų skai­čiuo­ti kiek­vie­no kuk­lios pen­si­jos eu­ro.

Šiai pa­kruo­jiš­kei sa­vas kraš­tas la­bai mie­las, džiu­gu su­tik­ti de­šimt­me­čiais pa­ži­no­tus žmo­nes. Ta­čiau mo­ti­nos šir­dis trau­kia bū­ti ar­čiau vai­kų.

Pak­ruo­jie­tė ap­gai­les­tau­ja, kad jiems su­si­kur­ti gy­ve­ni­mo Lie­tu­vo­je ne­pa­si­se­kė: duk­ros ir žen­to pra­dė­tas šei­mos vers­las su­ny­ko, pra­si­dė­jus pir­ma­jai eko­no­mi­nei kri­zei. Sū­nus mė­gi­no įsi­tvir­tin­ti Pak­ruo­jy­je, įsi­gi­jo pa­klau­sią sta­ty­bo­se pro­fe­si­ją. Dar­bo jau­nam na­gin­gam vy­rui ne­trū­ko. Ta­čiau po me­tų ki­tų įky­rė­jo darb­da­vio nuo­lat pra­šy­ti, kad su­mo­kė­tų už­dirb­tą at­ly­gi­ni­mą. Tad ap­si­ka­bi­no ne­se­niai ves­tą žmo­ną ir sė­do abu į lėk­tu­vą...

Duk­ters ir sū­naus šei­moms, Ai­ri­jo­je jau au­gan­tiems anū­kams mo­čiu­tė pri­ren­ka vais­ta­žo­lių iš Pak­ruo­jo apy­lin­kių pie­vų, džio­vi­na jas šei­mos bu­te. Kol vėl už­ra­ki­na jo du­ris iki ki­tos va­sa­ros.

Jos vai­kai į gim­tą­jį mies­tą jau ne­beg­rįž­ta nė pa­vie­šė­ti.

xxx

Sta­tis­ti­niai šių me­tų pra­džios duo­me­nys tei­gia, kad Pak­ruo­jy­je gy­ve­na apie 4,6 tūks­tan­čio žmo­nių. Ma­no­ma, kad šis skai­čius – tik do­ku­men­tuo­se, nes gy­ven­to­jų ra­jo­no cent­re iš tie­sų be­li­kę ma­žiau.

Tuo abe­jo­jan­tiems siū­lo­ma pa­si­vaikš­čio­ti Pak­ruo­jo cent­ri­ne gat­ve. Die­na ji daž­nai pus­tuš­tė, o va­ka­rais iš­tuš­tė­ja vi­siš­kai, praei­vis tuo lai­ku – re­te­ny­bė.

Au­to­rės nuo­tr.

Pak­ruo­jo cent­ri­nė gat­vė daž­nai pus­tuš­tė ir die­ną.