Pakruojo dvare – basakojė vaikystė

Pak­ruo­jo dva­re – ba­sa­ko­jė vai­kys­tė

Švie­sių plau­kų ir švie­sių min­čių pa­kruo­jie­tę Ve­ro­ni­ką su­tik­da­vau ne­re­tai. Kal­bos apie orą, pa­si­la­bi­ni­mai bu­vo trum­pi. Kol, vie­ną die­ną iš­gir­dau, kad bend­rau­ju su Pak­ruo­jo dva­ro ku­me­čio duk­ra, ku­ri tu­ri ką pa­pa­sa­ko­ti apie Pak­ruo­jo dva­ro praei­tį. Su­sė­dom įdo­maus po­kal­bio.

Ve­ro­ni­ka Al­do­na Jac­kū­nai­tė-Mie­žie­nė gi­mė 1933 me­tais. Pak­ruo­jo dva­ro ku­me­čių gy­ve­ni­mą, ka­rą, so­viet­me­tį ma­tė iš la­bai ar­ti. Ve­ro­ni­ka – dva­ro šor­ni­ko (pa­kink­tų meist­ro, odi­nin­ko) duk­ra.

„Gi­miau Roč­kių kai­me, ne­to­li Ly­gu­mų. Tė­vas – Pra­nas Jac­kū­nas – bu­vo be­že­mis dar­bi­nin­kas. Že­mę nuo­mo­da­vo, ei­da­mas per žmo­nes už­dar­biau­ti. Ma­no vy­res­nie­ji bro­lis ir se­suo anks­ti pa­li­ko na­mus, ir­gi išė­jo dirb­ti pas žmo­nes“, – pa­sa­ko­ja Ve­ro­ni­ka.

Apie 1938-uo­sius Ve­ro­ni­kos tė­vas ga­vo šor­ni­ko vie­tą Pak­ruo­jo dva­re. Že­mės nuo­mo­tis ne­be­rei­kė­jo, už dar­bą bu­vo mo­ka­ma al­ga. Šor­ni­kas da­ry­da­vo ir tai­sy­da­vo pa­kink­tus, bal­nus, pa­val­kus, pri­si­dur­da­vo siū­da­mas žmo­nėms ba­tus. Ve­ro­ni­ka iki šiol at­si­me­na jai tė­vo siū­tas na­gi­nu­kes ir il­gus ba­tus.

Sun­ku pa­sa­ky­ti tiks­liai ku­ris iš Ro­ppų 1938 – 1939 me­tais val­dė Pak­ruo­jo dva­rą. Ve­ro­ni­ka to ne­pa­me­na, o tiks­les­nių ži­nių reik­tų ieš­ko­ti ar­chy­vuo­se. Pa­na­šiu me­tu, jau silp­nos svei­ka­tos, il­ga­me­tis dva­ro val­dy­to­jas Leo­nas von der Rop­pas dai­rė­si kam per­duo­ti dva­ro rak­tus. Leo­nas pa­si­rin­ko bro­lė­ną – bro­lio Bru­no sū­nų Ju­lių. Yra ži­no­ma, kad per­da­vęs jam dva­rą, Leo­nas iš­vy­ko į Vo­kie­ti­ją. To­dėl Ve­ro­ni­ka ir šian­dien ne­ga­li pa­sa­ky­ti, su ku­riuo iš ba­ro­nų Ro­ppų tu­rė­tų sie­ti ne­pa­mirš­ta­mus sa­vo vai­kys­tės pri­si­mi­ni­mus.

Mo­te­ris pa­sa­ko­ja, kad nei su ku­me­čiais, nei su jų vai­kais ba­ro­nų šei­ma ne­si­bi­čiu­lia­vo. Ta­čiau kar­tą Ve­ro­ni­ka su­ti­ko po­ną, ku­ris jai, pen­kių ar še­šių me­tų vai­kui, pa­li­ko neiš­dil­do­mą įspū­dį.

Vie­ną pa­va­ka­rę, ma­mos pa­siųs­ta nu­neš­ti pus­die­nius dva­ro lau­kuo­se dir­ban­čiai se­se­riai, Ve­ro­ni­ka, ša­lia dir­ban­čių­jų, su­ti­ko po­ną. Iš­vaiz­dus, jau­nas po­nas bu­vo ap­sia­vęs pil­kus il­gus ba­tus, vil­kė­jo pil­ką kos­tiu­mą, tu­rė­jo laz­de­lę, o jo gal­vą den­gė švie­si skry­bė­lė. Po dva­ro lau­kus di­di­kas vaikš­ti­nė­jo tik­rin­da­mas už­dar­biau­jan­čių ku­me­čių vai­kų dar­bą: į že­mę pa­so­din­tas dai­gas, timp­te­lė­jus jį už la­pe­lių, tu­rė­jo lai­ky­tis tvir­tai. „Jei ba­ro­nui timp­te­lė­jus iš­si­rau­da­vo – vai­kas nuo po­no gau­da­vo bar­ti. Bet ba­ri­mas ne­bu­vo pik­tas,“ – šyp­so­si Ve­ro­ni­ka.

Dar­by­me­čiu, dva­ras pa­gal­bon kvies­da­vo ku­me­čių žmo­nas ir vai­kus, už tai su­mo­kė­da­vo. Rei­kė­jo so­din­ti dar­žus, pri­žiū­rė­ti gy­vu­lius, nu­dirb­ti di­džiuo­sius šie­nap­jū­tės dar­bus.

Dar­bų sa­vo na­mų ūke­liuo­se ne­sto­ko­da­vo ir ku­me­čiai. Vai­kai paei­liui ga­nė sa­vo ir kai­my­nų gy­vu­lius. Už vie­ną kar­vę, du ver­šiu­kus ar dvi avis pri­klau­sy­da­vo šei­my­nai po vie­ną ga­ny­mo die­ną. Gy­ve­nu­sie­ji kar­čia­mo­je (da­bar­ti­nis res­to­ra­nas „Trak­tie­rius") ir ap­lin­ki­niuo­se ku­me­čiams skir­tuo­se na­muo­se bu­vo va­di­na­mi kar­čia­miš­kiais. Jie sa­vo gy­vu­lius su­va­ry­da­vo į kie­mą prie kar­čia­mos, iš ten, tai die­nai pa­skir­tas pri­žiū­rė­to­jas gy­vu­lius gin­da­vo į ga­nyk­lą. Vie­na ga­nyk­la bu­vo pie­vos už ma­lū­no, ji bu­vo va­di­na­ma sker­dy­ne. Ki­ta ga­nyk­la – Il­ga bra­da – kur da­bar pa­kruo­jie­čių so­dai. Va­ka­re, par­va­rius gy­vu­lius, ta­me pa­čia­me kar­čia­mos kie­me, šei­mi­nin­kės melž­da­vo sa­vo kar­ves.

Dva­ro šor­ni­ko duk­ra Ve­ro­ni­ka pa­sa­ko­ja, jog ba­ro­nai duo­da­vo ku­me­čiams že­mės ne tik dar­žams, bet ir pie­vų pa­si­šie­nau­ti. Kaip pri­si­me­na Ve­ro­ni­ka, ba­ro­nų duo­da­mos že­mės ke­tu­rių as­me­nų šei­mai vi­siš­kai pa­ka­ko.

O avie­čiau­ti, dva­ro reik­mėms bū­da­vo pa­kan­ka­mai pri­rink­ta uo­gų, ku­me­čių šei­moms bū­da­vo duo­da­mas lei­di­mas ten uo­gau­ti. Į tą avie­ty­ną rei­kė­ję ei­ti apie tris – ke­tu­ris ki­lo­met­rus. Ve­ro­ni­ka sa­ko, kad tas ke­lias neat­ro­dė il­gas, nes la­bai no­rė­da­vo­si uo­gų.

“Lei­di­mas uo­gau­ti ba­ro­nų avie­ty­ne bu­vo di­de­lė ma­lo­nė, bū­tu­me ėję ir to­liau“, – šyp­so­si Ve­ro­ni­ka. Ji pri­si­me­na, avie­čiau­da­vo ke­lias die­nas, so­čiai pri­si­val­gy­da­vo ir par­si­neš­da­vo avie­čių uo­gie­nei vir­ti.

Avie­čiau­ti bū­da­vo ren­gia­ma­si iš anks­to. Ve­ro­ni­ka pri­si­me­na tam ma­ma per žie­mą megz­da­vo vai­kams li­ni­nes ko­ji­nes, kad avie­ty­nai ne­nub­rai­žy­tų ir ne­ža­lo­tų ko­jų.

Uo­gau­ti dva­ro avie­ty­ne bu­vo lai­ko­ma pri­vi­le­gi­ja ir ba­ro­nų do­va­na. Do­va­nų bū­ta ir dau­giau.

Kar­tą, su ki­tais ku­me­čių vai­kais, Ve­ro­ni­ka bu­vo pa­kvies­ta į dva­ro ūki­nę da­lį. Iš ofi­ci­nos išė­ju­sios jau­nos pa­ne­lės su bal­tom pri­juos­tėm ir gra­žiais pa­dėk­lais, nu­krau­tais sau­sai­niais ir sal­dai­niais. Jie bu­vo skir­ti su­kvies­tiems ku­me­čių vai­kams. Jų bu­vę ke­lios de­šim­tys. Tas mo­men­tas pa­li­ko Ve­ro­ni­kai di­džiu­lį įspū­dį. „Sau­sai­niai, bu­vo pa­da­ry­ti iš kiau­ši­nio bal­ty­mo pu­tė­sių o sal­dai­niai – be po­pie­rė­lių. Gal pa­ga­min­ti dva­re, ba­ro­no šei­mi­nin­kių? “ – ir da­bar spė­lio­ja pa­kruo­jie­tė.

Ta­čiau tai dar ne vi­sos ba­ro­nų do­va­nos, ku­rios anuo­met įsi­mi­nė ma­žai mer­gai­tei.

„Kar­tą, žie­mos me­tą, gal prieš Ka­lė­das, – pa­sa­ko­ja šor­ni­ko duk­tė, tė­vas par­ne­šė do­va­nų iš dva­ro gra­žiai mar­gin­tą au­di­nio at­rai­žą. Ji ati­te­ko vy­riau­sia­jai se­se­rei pa­lai­di­nei siū­ti. O aš li­kau be do­va­nos ir puo­liau į aša­ras. Taip ver­kiau, kad tė­vas ne­beiš­lai­kė, išė­jo pas ba­ro­ną. Ne kiek tru­kus grį­žo su do­va­na ir man: par­ne­šė gel­to­ną su­kne­lę su kas­pi­nu ant nu­ga­ros“, – apie ba­ro­no šei­mos do­va­nas pa­sa­ko­ja gar­baus am­žiaus pa­kruo­jie­tė.

Ži­vi­lės VA­LIU­ŠAI­TY­TĖS nuo­tr.

Pak­ruo­jie­tė Ve­ro­ni­ka Mie­žie­nė atei­na pa­si­vaikš­čio­ti po dva­rą, ku­ria­me pra­bė­go jos vai­kys­tės me­tai.

Gi­dės Ži­vi­lės Va­liu­šai­ty­tės už­ra­šus apie Pak­ruo­jo dva­ro praei­tį pil­do pa­kruo­jie­čiai. Iš jų pa­sa­ko­ji­mų at­ku­ria­ma ano lai­ko skir­tin­gų so­cia­li­nių sluoks­nių žmo­nių bui­tis, tar­pu­sa­vio san­ty­kiai, kul­tū­ra ir tra­di­ci­jos bei is­to­ri­niai įvy­kiai, ku­rie neap­len­kė ir nei di­di­kų, nei pa­pras­tų, dva­re dir­bu­sių žmo­nių.