Naujausios
Pakruojietė neturi laiko ligoms
Pakruojo kaime po blokinio penkiaaukščio langais įsikūręs akmenų ir gėlių darželis – vienintelis toks prie kaimo daugiabučių. Jo šeimininkė Juzefa Juknienė – rajone žinoma gražiadarbė, visuomenininkė, sveikuolė ir aktyvaus laisvalaikio mėgėja. Užsiimdama veikla moteris priešinasi sunkiai ligai.
Janina ŠAPARNIENĖ
pakruojis@skrastas.lt
Dilgėlyno vietoje pražydo gėlės
Akmenų tvorelė skiria darželio zoną nuo žvyruoto kiemo prie daugiabučio. Gėlių lysves rėmina įvairaus dydžio akmenys akmenukai, jais išpilti tarpai tarp lysvių ir akmenukais dekoruotų vazonų. Žydi rožės, kitos vasarinės gėlės.
Basa atėjusi palaistyti darželio ponia Juzefa sako, kad pastaraisiais metais širdis palinko prie senovinių lietuviškų gėlių. Užtat darželyje prie pat namo sienos sužaliavo sklypelis rūtų, vazone-daigyne dygsta našlaitės, margais žiedais apsipylė „muškateliai“ – pelargonijos.
Idėją lauko vazonus dekoruoti akmenukais pakruojietė pamatė internete. Susirado informacijos, kaip tai daroma. Ir pamatė, jog tokiais originaliais lauko vazonais galima paversti įvairiausius daiktus. Kelias savaites užtruko, kol prisirinko ir prisigabeno reikalingo dydžio akmenų akmenukų.
„Aplipdžiau akmenukais seną nebereikalingą klozetą – jis pasidarė visai nebepanašus į tą įprastą buityje daiktą. Išskirtinę išvaizdą akmenukai suteikė ir kitiems vazonams. Ant iškilimo prie namo sienos buvo dėžė. Apmūrijau ją – tapo keturkampiu vazonu svyrančioms gėlėms“, – idėjų, iš ko galima pasidaryti tokių vazonų, neslepia J. Juknienė.
Pakruojietė prisimena, jog, įsigijus butą pirmame penkiaaukščio aukšte, po langais vešėjo dilgėlės, kitos piktžolės. Piktžolyne pasistatydavo automobilius alkoholio į buvusią parduotuvę atvažiuodavusios kompanijos. Čia pat mašinose dažnai ir girtaudavo. Todėl Juzefos idėja vietoj piktžolyno pasodinti darželį buvo priimtina anaiptol ne visiems.
Moteris neslepia girdėjusi užuominų, kad darželyje esantys akmenys gali būti piktų rankų paleisti į jos buto langus. Nebeliko dviejų akmenukais dekoruotų vazonų – juos šeimininkė rado sulaužytus...
„Nėra laiko sirgti“
Ponia Juzefa į Pakruojį iš Žemaitijos atvažiavo prieš dvidešimt metų – pas savo dukrą Violetą, čia įkūrusią kavinę, dirbo virėja. Penketą metų pažindinosi su aplinka, o susipažinusi, tapo bitininkų, sveikuolių, katalikių moterų ir neįgaliųjų, „Carito“, kitų organizacijų nare. Juokauja, kad dalyvavo kone visų, tuo metu buvusių Pakruojyje, veikloje.
Visą laiką besisukusi tarp žmonių, neužsidarė ir tuomet, kai sužinojo serganti vėžiu.
„Man labai patinka kurti ką nors gražaus, nors laiko tam dažniausiai turiu tik rudenį ir žiemą. Lankiau visus kursus, rengiamus neįgaliųjų draugijos nariams, išmokau velti iš vilnos ir pinti iš šiaudų, siuvinėti ant popieriaus, dekupažo, karpinių, dekoracijos vytelėmis“, – vardija ponia Juzefa.
Pakruojietės dirbiniai buvo eksponuojami rajono ir apskrities tautodailininkų kūrybos parodose.
Namuose belikę nedaug jos kūrinių – keletas vazomis virtusių butelių, dekoruotų vytelėmis ir dekupažo technika, paveikslai iš akmenukų ir smėlio, šiaudų, sagų, karpinys, siuvinėtas atvirukas... Didžioji dalis J. Juknienės kūrybos tapo dovanomis ir turi kitus šeimininkus.
Pastaraisiais metais ponia Juzefa dalyvauja tik katalikių moterų ir neįgaliųjų draugijų bei „Carito“, Pakruojo kaimo bendruomenės veikloje. Kitoms organizacijoms pristigo laiko.
„Nėra laiko net sirgti! Kiekvieną rytą penktą valandą išeinu vaikščioti su šiaurietiškomis lazdomis, darau jogos pratimus, medituoju. Dienos užimtos draugijose, sporto klube. O šiemet – ir Pakruojo dvare, kur esu kostiumininkė. Smagu lankytojoms pasiūlyti apsirengti gražiomis dvariškomis suknelėmis“, – šypsojosi pakruojietė.
Pernai vasarą ji su bendramintėmis dvare vaidindavo ponias, bendraudavo su turistais. Šiemet atsisakė: apsižiūrėjo, kad šis visuomeniškas įsipareigojimas užima visus savaitgalius, o norisi ir pačiai kur išvykti, įdomių dalykų pamatyti.
Atkirtis ligai – pakeistas gyvenimo būdas
J. Juknienė neabejoja, jog onkologiniai ligoniai ir patys gali pagerinti savo savijautą, priešintis susirgimui.
Sužinojusi diagnozę, ji ieškojo literatūros, kaip kovoti su vėžiu natūraliais būdais. Prisirenka tinkamų vaistažolių ir geria arbatas, atsisakė produktų su sintetiniais maisto priedais ar dažikliais. Pieną perka iš žmonių, laikančių karvę, pati spaudžia sūrius. Stengiasi maitintis kuo sveikiau, nebevalgo kiaulienos – sužinojo, kad ši mėsa skatina vėžinių ląstelių dauginimąsi.
Pakruojietė džiaugėsi, kad pastangos subalansuoti mitybą, aktyvus gyvenimas ir sportas davė rezultatą – paskutiniai atlikti tyrimai buvo geri.
„Nors manau, kad nuo vėžio visiškai neišsigydoma, šiuo metu jaučiuosi sveikesnė už kai kurias savo bendraamžes“, – šypsosi Juzefa.
Autorės nuotr.
VEIKLA: Juzefa Juknienė – rajone žinoma gražiadarbė, visuomenininkė, sveikuolė ir aktyvaus laisvalaikio mėgėja.
PRIEŽIŪRA: Darželis po langais per karščius reikalauja didesnės Juzefos Juknienės priežiūros.
LYSVĖ: Akmenimis apdėta apvali gėlių lysvė, per keletą metų apaugusi perkūnropėmis, atrodo ypač natūraliai.
PRITAIKYMAS I: Nebereikalingas klozetas virto akmeniniu lauko vazonu.
TECHNIKOS: Vaza tapęs butelis dekoruotas vytelių ir dekupažo technikomis.
TEMA: Pakruojo dvaro vėjo malūnas – viena mėgiamiausių Juzefos kūrinių temų. Šis sukurtas iš vytelių, yra paveikslėlių su malūnu iš akmenukų bei smėlio, net iš spalvotų sagų.
ŠIAUDELIAI: Iš šiaudelių padarytas paveikslėlis su narcizais.