Naujausios
Idėją įgyvendino artimieji
Tą pavakarę atėjusius į šventąsias mišias, Naujosios Žagarės Šv. Petro ir Povilo parapijos bažnyčios prieangyje pasitiko ant stalelio padėtos įrėmintos kunigo Kazio Kavaliausko ir išgelbėtosios žydų tautybės Miriam Šneiderytės fotografijos, Žūvančiųjų gelbėjimo kryžius bei apdovanojimą liudijantis dokumentas, po mirties skirtas garbiajam dvasininkui. Jam taip pat suteiktas Pasaulio tautų teisuolio vardas.
Mišias aukojo trys kunigai – Joniškio dekanas Remigijus Jurevičius, Akmenės dekanas Olijandras Jurevičius ir Žagarės parapijos klebonas Andrius Valčiukas, kuris, trumpai supažindinęs su kungio K. Kavaliausko biografija ir priminęs pačią žydaitės gelbėjimo istoriją, kreipėsi į susirinkusius, ragindamas aplink save ieškoti ne priešų, o draugų.
Po mišių dalyviai susirinko prie seno kryžiaus bažyčios šventoriuje, pro kurį galbūt kadaise vaikščiojo ir pats kunigas Kazys Kavaliauskas. Prie jo pritvirtintą lentą atidengė K. Kavaliausko brolio anūkė Viktorija Kavaliauskaitė-Simokaitienė ir Miriam Šneiderytės (Marijonos Tiesniesienės) sūnus Edmundas Tiesniesis. Būtent jie buvo šio įvykio iniciatoriai.
Prieš metus Žagarėje renginyje pagerbiant Holokausto aukas V. Kavaliauskaitė-Simokaitienė susipažino su E. Tiesniesio dukra Kornelija Tiesniesyte. Jųdviejų pokalbyje ir gimė mintis įamžinti Pasaulio tautų teisuolio atminimą. Tam labai pritarė E. Tiesniesis. Jis renginyje paminėjo, kad gelbėjimo istorijai išaiškinti padėjo kaunietis žurnalistas, gidas Chaimas Bergmanas, o įgyvendinant atminimo lentos sumanymą, parenkant įrašą joje savo žiniomis prisidėjo pedagogės – Joniškio garbės pilietė, Žagarės metraštininkė Romualda Vaitkienė ir Žagarės gimnazijos mokytoja Alma Kančelskienė. Ant lentos įrašyti abiejų – gelbėtojo ir išgelbėtosios – vardai, pavardės, jų gimimo ir mirties metai.
Apgynė Lietuvos garbę
Atminimo lentą pašventino Joniškio dekanas Remigijus Jurevičius, be artimųjų, kalbėjo Joniškio rajono mero patarėja Inga Karbauskienė, Šiaulių žydų bendruomenės pirmininkas Sania Kerbelis, kuris sakė, kad tokie žmonės kaip kunigas Kazys Kavaliauskas, kiti žagariečiai gelbėtojai Teresė ir Edvardas Levinskai, tada, kai vyko žydų naikinimas, apgynė Lietuvos garbę.
Per mišias giedojo ir renginyje keletą kūrinių atliko Žagarės kultūros centro mišrus duetas Sandra ir Alfonsas Giedrai, dalyvavo Žagarės seniūnas Saulius Kužmarskis, Joniškio istorijos ir kultūros muziejaus, Regioninio parko direkcijos, Žagarės gimnazijos atstovai.
Reikšmingas gelbėtojo vaidmuo
Kunigas Kazys Kavaliauskas gimė 1911 metais Janiškaičių kaime Pakruojo rajone. 1936 metais buvo įšventintas kunigu. Iki 1944 metų pabaigos dirbo įvairiose Lietuvos parapijose, vėliau pasitraukė į Vokietiją, po to – į JAV. Ten 1972 metais mirė ir buvo palaidotas Čikagos Šv. Kazimiero lietuvių kapinėse.
Kunigas K. Kavaliauskas, 1941 metais dirbęs Žagarėje, suvaidino reikšmingą vaidmenį žydų tautybės Miriam Šneiderytės (Marijonos Tiesnesienės), gimusios 1924 metų spalio 7 dieną Pašvitinyje, gelbėjimo istorijoje.
1941 metų birželį Miriam buvo beveik 17 metų, kai įsiveržusi nacių kariuomenė ir jų vietiniai sąjungininkai suėmė miestelio žydus. 1941 metų rugpjūčio 2 dieną Pašvitinio žydai buvo perkelti į Žagarėje įkurtą getą.
Miriam kartu su broliu kurį laiką dirbo lietuvių policininko Kazio Liutiko namuose. Ten Miriam atliko įvairius namų ūkio darbus, prižiūrėjo vaikus. Su ja buvo gerai elgiamasi, tačiau mergina kas vakarą grįždavo į getą. Vieną naktį senas pažįstamas Vladas Bieleckas, tapęs puskarininkiu baltaraištininku, atėjo išsivesti jos iš geto, teigdamas, kad kitą dieną visi bus išsiųsti (getas tikrai turėjo būti likviduotas, o žydai sušaudyti). Mergina atsisakė su juo eiti.
Kitą dieną, 1941 metų spalio 2-ąją, Miriam su motina ir kitais žydais buvo nuvaryta į miesto aikštę, kur išgirdo oficialų pranešimą, kad visi bus siunčiami į kitą vietą priverstiniams darbams. Žydus apsupo ginkluoti sargybiniai, kai kurie girti. Kažkas pradėjo šaudyti į orą, o tada – į minią.
Gelbėjimo istorijoje – ne vienas žmogus
Dalis žmonių buvo nužudyti vietoje. Marijonos tėvas, tikėdamasis išgyventi už geto ribų, pabėgo (apie jį nieko nežinoma), o mamai pašovė koją. Tuo metu atvykęs V. Bieleckas susirado Miriam ir išsivedė. Jos motina buvo įsodinta į sunkvežimį, nuvežta į parką ir su kitais sušaudyta. Jos brolio Judelio laukė toks pat likimas.
V. Bieleckas pasakė budinčiam leitenantui, kad mergina ne žydė, jis ją vedąs pas policijos viršininko pavaduotoją – tą patį Kazį Liutiką. Kadangi pasklido kalbos, kad Liutikų šeima įdarbino žydę, ją suėmė ir kelias dienas laikė kalėjime. Dienos metu merginai buvo leista sėdėti šalia esančioje tuščioje klasėje. Čia ją per langą pamatė kunigas Kazys Kavaliauskas, priėjo ir ėmė klausinėti. Išgirdęs kraupią tiesą, jis, rizikuodamas savo gyvybe, nutarė padėti.
K. Kavaliauskas susisiekė su Miriam pažinojusiais Pašvitinio kunigu Jonu Teišerskiu bei našle Ona Navickiene, kurie sugalvojo istoriją, jog Miriam esanti ne žydė, bet nesantuokinė Navickienės duktė, gimusi po jos vyro mirties. Kadangi ji jau turėjo tris vaikus, paprašiusi mergaitę auginti žydų Šneiderių šeimos.
1942 metais Miriam bylą dėl tapatybės nagrinėjo Joniškio teismas, kuriame liudijo ne tik O. Navickienė su dukterimi, bet ir pašvitinietė Beleckienė, kad buvusi pribuvėja. O krikšto faktą patvirtino kunigas J. Teišerskis.Tad merginai buvo išduoti oficialūs dokumentai, patvirtinantys, kad ji yra Marijona Navickaitė ir taip išgelbėta jos gyvybė. Teismas paskyrė Liutikų šeimą jos globėjais. Marijona gyveno su jais iki 1944 metų.
1944 metais Marijona ištekėjo už Karolio Tiesnesio, 16 metų vyresnio latvių ūkininko. Jie susilaukė keturių vaikų. Marijona laisvai kalbėjo lietuvių, jidiš bei latvių kalbomis, truputį mokėjo rusiškai. Po karo su šeima gyveno Žagarėje. 2003 metais M. Tiesniesienė mirė, palaidota šalia vyro Žagarės latvių kapinėse.
