Pagalba kitiems – gėris ir sau

TE­MĄ PA­SIŪ­LĖ SKAI­TY­TO­JAI

Pa­gal­ba ki­tiems – gė­ris ir sau

„Pak­ruo­jo kraš­to“ re­dak­ci­jai skai­ty­to­jai pa­pa­sa­ko­jo apie vers­li­nin­ką iš  Rad­vi­liš­kio Pra­ną Balc­kų, me­tų me­tus ne­si­gar­si­nant šel­pian­tį be­glo­bius gy­vū­nus. Sa­vo po­zi­ci­ją lab­da­rys paaiš­ki­na pa­pras­tai: jei ga­li kaž­kam pa­dė­ti – tai yra gė­ris ir pa­čiam.

Ja­ni­na ŠA­PAR­NIE­NĖ

janina@skrastas.lt

Pa­ra­ma – me­tų me­tus

„Pak­ruo­jo kraš­to“ pa­šne­ko­vai, už­sii­man­tys gy­vū­nų glo­ba, var­di­jo, ko­kios pa­ra­mos yra su­lau­kę. P. Balc­kaus įmo­nei „San­to­vi­ta“ pri­klau­san­čio­je ve­te­ri­na­ri­jos vais­ti­nė­je Pak­ruo­jy­je ne kar­tą rink­tos au­kos be­glo­biams gy­vū­nams bei anks­tes­niais me­tais ra­jo­ne vei­ku­siai jų prie­glau­dai. Vers­li­nin­kas do­va­no­ja pa­ša­rų į sa­ni­ta­ri­nę tar­ny­bą pa­kliu­vu­siems šu­nims ar ka­tėms mai­tin­ti, re­mia be­na­mių gy­vū­nų šė­rė­jus.

Pak­ruo­jo se­niū­no pa­va­duo­to­ja Ni­jo­lė Vė­tie­nė sa­kė ne­skai­čiuo­jan­ti, kiek ga­lė­jo at­siei­ti vers­li­nin­kui pa­ra­ma, tei­kia­ma tra­di­ci­niams Pa­sau­li­nės gy­vū­nų die­nos mi­nė­ji­mams. Vien P. Balc­kaus do­va­no­to­mis vak­ci­no­mis šių mi­nė­ji­mų me­tu nuo pa­siut­li­gės ne­mo­ka­mai kas­met pa­skie­pi­ja­ma de­šim­tys mies­tie­čių šu­nų bei ka­čių.

Re­dak­ci­jos pa­šne­ko­vai pa­ste­bė­jo: P. Balc­kui ne­rei­kia il­gai įro­di­nė­ti, jog pa­ra­ma vie­nam ar ki­tam rei­ka­lui – svar­bi. Ta­čiau pa­gel­bė­jęs vi­suo­me­ni­nin­kams, jis tuo­jau pat tar­si at­si­trau­kia kuk­lin­da­ma­sis.

„Ko­dėl ne­pa­dė­ti, jei ga­liu?“

Lab­da­rys P. Balc­kus svars­to pa­pras­tai: ko­dėl ne­pa­dė­ti rei­ka­lin­giems pa­ra­mos, jei ga­li tą pa­da­ry­ti? Nes pa­gel­bė­da­mas ki­tiems, da­rai ge­ra ir sau.

„Žmo­nės, be­si­rū­pi­nan­tys gy­vū­nais, skie­pi­jan­tys rū­pes­tį gy­vū­ni­ja vai­kams, at­lie­ka la­bai svar­bų dar­bą. Di­džiu­lis ačiū jiems, dir­ban­tiems vel­tui. Juk iš vals­ty­bės gy­vū­nų rei­ka­lams tes­ki­ria­mos ka­pei­kos“, – sa­kė P. Balc­kus.

Pro­fe­sio­na­lus ve­te­ri­na­ri­jos gy­dy­to­jas iš Že­mai­ti­jos, per­si­kė­lęs į Rad­vi­liš­kį, pra­dė­jo ve­te­ri­na­ri­jos vais­ti­nių vers­lą. Jam įsi­bė­gė­jant ("San­to­vi­tos“ vais­ti­nės jau vei­kia dvy­li­ko­je ša­lies ra­jo­nų), kar­tu įsi­bė­gė­jo ir įmo­nės tei­kia­ma pa­ra­ma.

P. Balc­kus skai­čia­vo, jog lab­da­ra nuo­lat ski­ria­ma gal de­šimt­me­tį. Kar­tu su įmo­nės dar­buo­to­jais or­ga­ni­za­vo pa­ra­mos be­glo­biams gy­vū­nams rin­ki­mo ak­ci­jas, ne kar­tą ve­žė lab­da­rą gy­vū­nų glo­bos or­ga­ni­za­ci­joms tai vie­na­me, tai ki­ta­me ra­jo­ne. Ko­kia pa­ra­ma skir­ta, ka­da ir kam, vers­li­nin­kas tiks­liai nė ne­skai­čiuo­ja – ne tai svar­bu.

Kei­tė­si lai­kai – kei­tė­si ir au­gin­ti­niai

Pa­dė­ti gy­vū­nams P. Balc­kui at­ro­do na­tū­ra­lu. Ki­lęs iš vaiz­din­gų Šat­ri­jos kal­no apy­lin­kių, vai­kys­tę pra­lei­dęs kai­me, ir pro­fe­si­ją rin­ko­si, su­si­ju­sią su gy­vąja gam­ta. Vers­li­nin­kas ly­gi­na: praė­ju­sio am­žiaus ant­ro­je pu­sė­je žmo­nės dau­giau­siai lai­kė nau­dą tei­kian­čius gy­vu­lius – kar­ves, kiau­les. Ir ve­te­ri­na­rų pa­slau­gų jiems dau­giau­siai rei­kė­jo. Ir pa­ts P. Balc­kus pra­dė­jo sa­vo ve­te­ri­na­ri­jos gy­dy­to­jo kar­je­rą, jiems su­si­rgu­siems pa­dė­da­mas.

Lai­kams kei­čian­tis, ūki­nių gy­vu­lių vie­tą užė­mė au­gin­ti­niai „dū­šiai“ – šu­nys, ka­tės ar ki­ti eg­zo­tiš­kes­ni.

P. Balc­kaus so­dy­bo­je tvar­ką da­ro ir šei­mi­nin­ką po ją ly­di pa­pras­ta lie­tu­viš­ka ka­tė. Vers­li­nin­kas me­na, kad prieš sep­ty­ne­tą me­tų į na­mus at­kly­do su­var­gu­si ka­ty­tė. Ga­vu­si kąs­nį, čia ir pa­si­li­ko.

„Ka­tė – ge­ra, švel­ni ma­no drau­gė. Bet trūks­ta dar vie­no ke­tur­ko­jo drau­go – šuns. Ne­se­niai te­ko at­si­svei­kin­ti su sa­vo il­gaam­žiu vo­kie­čių avi­ga­niu, nu­gy­ve­nu­siu, kiek jam bu­vo skir­ta. Iš­tai­kęs lais­vo lai­ko, ap­lan­ky­siu gy­vū­nų prie­glau­dą Šiau­liuo­se ir par­si­ve­šiu na­mo ku­rį nors ten gy­ve­nan­tį šu­nį“, – kai yra daug be­glo­bių gy­vū­nų, P. Balc­kus nė ne­svars­to ga­li­my­bės pirk­ti kil­min­gą au­gin­ti­nį.

Sau­liaus JUŠ­KE­VI­ČIAUS nuo­tr.

Vers­li­nin­kas Pra­nas Balc­kus ži­no­mas ne tik kaip be­glo­bių gy­vū­nų rė­mė­jas, bet ir kaip kul­tū­ros me­ce­na­tas. Ne­se­niai jam skir­ta sim­bo­li­nė skulp­tū­rė­lė „Ačiū“ už pa­ra­mą Rad­vi­liš­kio kul­tū­ros cent­rui.