Optimizmas – visuose gyvenimo vingiuose

Op­ti­miz­mas – vi­suo­se gy­ve­ni­mo vin­giuo­se

Ri­ta Re­mei­kie­nė iš Bud­rai­čių vi­sus gy­ve­ni­mo vin­gius ir pa­čius ašt­riau­sius po­sū­kius sten­gia­si įveik­ti su šyp­se­na.

Links­mai ji pa­si­tin­ka kiek­vie­ną į jos par­duo­tu­vę užė­ju­sį pir­kė­ją, su di­džiu­liu en­tu­ziaz­mu dve­jus me­tus bu­vo Bud­rai­čių se­niū­nai­tė, šyp­so­da­ma­si ku­ria įvai­riau­sias puokš­tes, ra­mia šir­di­mi sek­ma­die­niais vyks­ta į Ty­tu­vė­nų baž­ny­čią gie­do­ti.

„Gy­ve­ni­mas tik­rai yra gra­žus“, – tvir­ti­no moteris.

Da­lia KAR­PA­VI­ČIE­NĖ

daliak@skrastas.lt

Bud­rai­čiuo­se gy­ve­nan­čiai, nuo­sa­vo­je par­duo­tu­vė­je dir­ban­čiai Ri­tai Re­mei­kie­nei gy­ve­ni­mas bet ko­kio­se, nors ir sun­kiau­sio­se si­tua­ci­jo­se, ne­pra­ran­da ža­ve­sio.

„Ne­ga­li­ma liū­dė­ti, pul­ti į ne­vil­tį. Sun­ku­mai, iš­ban­dy­mai mums užau­gi­na sto­rą odą. Ki­tą sy­kį – pri­va­lu sau ir ki­tiems kar­to­ti – bus leng­viau“, – šyp­so­jo­si mo­te­ris, pa­duo­da­ma ba­to­ną ir grie­ti­nės in­de­lį į jos par­duo­tu­vę atė­ju­siai bud­rai­tiš­kei pir­kė­jai.

Ri­ta Re­mei­kie­nė sa­ve va­di­na šim­tap­ro­cen­ti­ne op­ti­mis­te, ku­riai neeg­zis­tuo­ja žo­de­lis „ne“. Pa­žiū­ri į dan­gų ir dė­ko­ja Vieš­pa­čiui už vis­ką, ką ma­to ir jau­čia. Jai gra­žu, kai sau­lė švie­čia, kai lie­tūs mer­kia, kai snie­gas akis lip­do.

Mo­te­ris mėgs­ta kur­ti gra­žius da­ly­kus, do­mi­si vis­kuo, kas gra­žu. Kol par­duo­tu­vė bu­vo ša­lia bend­ruo­me­nės na­mų, Ri­ta Re­mei­kie­nė kiek­vie­ną sa­vai­tę da­ly­vau­da­vo Gie­do­to­jų po­pie­tė­se, pa­dė­da­vo or­ga­ni­zuo­ti ren­gi­nius. Tuo me­tu tu­rė­jo ga­li­my­bę sam­dy­tis par­da­vė­ją. Kai par­duo­tu­vę iš­si­kė­lė kiek to­lė­liau, į bu­vu­sį pra­di­nės mo­kyk­los pa­sta­tą, bend­ruo­me­nei už­lei­du­si pa­tal­pas, ne­be­ga­li da­ly­vau­ti ma­lo­niuo­se jai už­siė­mi­muo­se. „Mo­te­rys ren­ka­si, mo­ko­si lip­dy­ti gro­žy­bes iš mo­lio. O aš ne­ga­liu. Nors šir­dis iš skaus­mo plyš­ta, ži­nau, kad tu­riu taip gy­ven­ti. Ateis die­na – ga­lė­siu, da­ly­vau­siu. Se­niū­nai­te bū­da­ma, pir­muo­sius ke­ra­mi­kos už­siė­mi­mus suor­ga­ni­za­vau. Da­bar te­gul ki­tos džiau­gia­si. Ir man dėl jų la­bai sma­gu“, – sa­kė.

R. Re­mei­kie­nė yra pa­mė­gu­si kom­po­nuo­ti puokš­tes, dau­giau­sia – iš dirb­ti­nių gė­lių. Per­nai puokš­tes kū­rė su duk­ra. Už­siims tuo pa­gal ga­li­my­bes ir šie­met.

Ty­tu­vė­nuo­se gi­mu­si ir au­gu­si, Ri­ta Re­mei­kie­nė gy­ve­no kū­rė­jos Te­re­sės Ri­mu­lai­ty­tės kai­my­nys­tė­je. „Vie­na va­lia ten bū­da­vau, va­ka­ro­da­vau, kaip ant­ra ma­ma Te­re­sė­lė man. Ji mez­ga – ir aš, iš­mo­kė pa­si­siū­ti su­kne­les. Prie me­no bu­vo ir ma­no dė­dė Jo­nas Sa­vic­kas, ku­rio rū­pes­čiu at­si­ra­do Miš­ko mu­zie­jus“, – pa­sa­ko­jo mo­te­ris.

Ri­tai Re­mei­kie­nei vis pri­trūks­ta at­lie­ka­mų mi­nu­čių mez­gi­mui, siu­vi­nė­ji­mui. Sū­nus iš už­sie­nio at­siun­tė kvi­lin­go su­ki­mo įran­kį – ga­lės su­kti spal­vo­tus po­pie­rė­lius ir de­ko­ruo­ti mar­gu­čius. „Ne­sup­ran­tu, kaip žmo­nės ga­li skųs­tis nuo­bo­du­liu, ne­tu­rė­ji­mu, kuo už­siim­ti. Juk ga­li­ma tiek daug ir gra­žių da­ly­kų nu­veik­ti“, – ste­bė­jo­si.

R. Re­mei­kie­nė dve­jus me­tus en­tu­zias­tin­gai dir­bo Bud­rai­čių se­niū­nai­te. Ir to­liau bū­tų dir­bu­si, ta­čiau Bud­rai­čiuo­se nė­ra re­gist­ruo­ta. Li­ko ak­ty­vi bend­ruo­me­nės ta­ry­bos na­rė, į ta­ry­bos po­sė­džius at­bė­gan­ti par­duo­tu­vę už­ra­ki­nu­si. Par­duo­tu­vė už­da­ro­ma po­rai va­lan­dų kiek­vie­ną sek­ma­die­nį, nuo vi­du­die­nio – R. Re­mei­kie­nė va­žiuo­ja į Ty­tu­vė­nų baž­ny­čią, gie­do­ti per Mi­šias. „Kaip aš pail­siu, „dū­šia“ at­si­gau­na. Ma­tyt pa­vel­dė­jau šį po­mė­gį, ir ma­no ma­ma gie­do­da­vo“, – džiau­gė­si.

Vie­na dėl ko tru­pu­tį Ri­tai Re­mei­kie­nei liūd­na – vis pri­trūks­ta lai­ko sau ir sa­vo po­mė­giams, reik­tų la­biau sa­vi­mi rū­pin­tis, sa­ve my­lė­ti, sa­vęs ir pa­si­gai­lė­ti. Nuo ry­to iki va­ka­ro – par­duo­tu­vė­je. Juk yra ir sa­vi­nin­kė, ir par­da­vė­ja. Ne­sis­kun­džia, tvir­ti­na į dar­bą, kaip į šven­tę, va­žiuo­jan­ti. Jau pri­pra­to, kad į par­duo­tu­vę žmo­nės atei­na ne tik duo­nos nu­si­pirk­ti, bet, bū­na, ir džiaugs­mą, ir sun­ku­mą šir­dy­je at­si­ne­ša.

„Kai­mo par­da­vė­ja tu­ri bū­ti ir psi­cho­lo­gė, iš­klau­san­ti, pa­guo­džian­ti. Vi­si pir­kė­jai juk pa­žįs­ta­mi. Di­de­lio­se mies­tų par­duo­tu­vė­se par­da­vė­jos, ka­si­nin­kės – kaip ro­bo­tai. Ka­da ten bend­rau­si? „La­bas ry­tas“, „la­bas va­ka­ras“, „ge­ros die­nos“ – kon­ve­je­ris“, – sa­kė.

Ri­ta Re­mei­kie­nė ruo­šia­si ope­ra­ci­jai – rei­kia keis­ti klu­bo są­na­rį. Bet ir dėl ši­to neiš­gy­ve­na. „Dar „pa­tem­piu“. Pa­keis – ir bus ge­rai“, – nea­be­jo­ja.

Au­to­rės nuo­tr.

Gė­lės ta­ry­tum pra­žy­du­sios ant sie­nos ir Ri­tos Re­mei­kie­nės par­duo­tu­vė­je.

Bud­rai­čių bend­ruo­me­nės nuo­tr.

Ri­ta Re­mei­kie­nė mėgs­ta kom­po­nuo­ti puokš­tes.