Naujausios
Rankraščiai keliolikai knygų
Žurnalistikos studijas baigęs Kazimieras Alekna kurį laiką dirbo spaudoje. Tačiau darbas vietos laikraštyje ribojo jo kūrybines galias, šiek tiek nuvylė. Todėl kurį laiką rinkosi įvairius kitokius darbus. Bet plunksnos nepaleido iš rankų, o troškimo rašyti – iš širdies.
Kilęs iš Tytuvėnų, bet pastaruoju metu jau daugiau kaip porą dešimtmečių K. Alekna gyveno Vidsodyje, iš kur, kaip pats sakė viename interviu, savomis kojomis jau nebeišeisiąs. Darbavosi nedideliame savo ūkelyje. Padėdavo suredaguoti knygas kitiems mažesnio išsilavinimo, bet talentingiems literatams.
Pats apsakymus, apybraižas, eilėraščius ir epigramas rašė nuo 1970-ųjų metų. Juos publikuodavo rajono, regiono ir respublikinėje spaudoje, žurnaluose.
1998 metais K. Alekna išleido apsakymų rinkinį „Rudens žydėjimas“, už kurį jam buvo skirta Reginos Biržinytės premija. 2001 metais į pasaulį išėjo antroji jo knyga „Širdies mauzoliejus“. Šias knygas išleisti padėjo rėmėjai.
„Dabar jau trylika metų nieko neišleidau. Nors turiu apie šimtą eilėraščių poezijos rinkiniui ir rankraščių kokiai dešimčiai prozos knygų.
Beje, turiu parašęs ir romaną apie meilę. Jį pavadinau „Nugalėtojų kova“ Tik bijau, kad truputį per aštrus.
Pasvajoju, kad nueičiau į leidyklą, nuneščiau romaną. Jį nemokamai išleistų ir man sumokėtų bent tūkstantį litų. Man tai būtų dideli pinigai“, – interviu „Šiaulių kraštui“ 2013 metų gegužės mėnesį kalbėjo K. Alekna.
Nuo to laiko jo kūrybos kraitis, matyt, bus dar gerokai pasipildęs. Tik ar išsipildys talentingo rašytojo svajonė kūrybą išleisti knygomis bent po mirties?
Žmogaus nėra, o knyga išliks
Tą gegužę, kai rašytoją, beje, taip ir nesulaukusį oficialaus rašytojo statuso kalbinau Vidsodyje, jis sėdėjo ant kelininkų dovanoto suoliuko dviaukščio savo gyvenimo draugės Birutės namo pasienyje prie medinio stalo. Ant jo, pasidėjęs seną rašomąją mašinėlę, kartais ir kurdavo.
Kūryba – atsvara labai paprastam ir rutiniškam šio išsilavinusio žmogaus gyvenimui, prievartaujamam kasdienės buities.
„Karvutė. Kiaulės. Pacai, kuriuos tenka nuodyti, – taip kasdienę savo buitį apibrėžė Kazimieras. – Ateina noras rašyt. O tau reikia vesti karvę į ganyklą. Mėžti mėšlą tvarte. Tuomet stengiuosi užrašyti mintis galvoje, išsaugoti lyg kompiuterio programoje. Kartais paskubom užrašau ant popieriaus. Tiesiog stovėdamas. Man nereikia fotelio. Galiu rašyti bet kur.“
Turėdamas išsilavinimą ir talentą Kazimieras galėjo susikurti pasiturimą gyvenimą. Tačiau pasirinko kuklų būvį ten, kur galėjo būti savimi, kurti ir jaustis laimingu.
Tąkart rodė „Nemuno“ žurnalą. Jį skaitė vienintelis Vidsodyje. Kovo mėnesį „Nemunas“ išspausdino jo novelę. Tomis dienomis, kai išvysta kur nors išspausdintą savo kūrinį, Kazimieras būna labai laimingas. Eidamas per pievą nori juoktis.
Netenkino jo tik sumaterialėjusios visuomenės požiūris į kūrėjus.
„Rašytojas po durniaus antroje vietoje, – tuomet sakė Kazimieras. – Dideli ponai rašytojus kartais pavadina durnių sekretoriais. Bet juk viskas su šia diena nesibaigs. Knyga išliks.
Antai išleido Varėnos rajono žurnalisto Stasio Stacevičiaus esių knygą. Autoriaus jau nėra, žiemą sušalo. O knyga išliks.Aš štai dar gyvas. Bet knygos negaliu išleisti. Gal kam nors mano raštai bus reikalingi ir po mano mirties? O ir dabar visai smagu, kai eini per Kelmę, prieina koks žmogus ir sako: „Labas rašytojau.“ Vadinasi, pažįsta. Gal ir knygas skaitė?“
