
Naujausios
Nupieštos tulpės – kaip sielos veidrodis
Panevėžio rajone gyvenančią pradinių klasių ir dailės mokytoją Rūtą Grybienę (Emulytę) su Joniškio rajonu sieja vaikystės ir paauglystės metai. Ji užaugo Žagarėje, baigė vietos vidurinę mokyklą. Neseniai Jono Avyžiaus viešosios bibliotekos filiale lankytojai galėjo pamatyti jos piešinių, tapybos darbų parodą – tulpių žiedų variacijas įvairiausiomis temomis, suteikiant gėlėms žmogiškus pavidalus, gyvybę, individualumą. Raudona tulpė simbolizuoja PL (Parkinsono liga). Šią diagnozę jauna moteris netikėtai išgirdo prieš kelerius metus.
Loreta RIPSKYTĖ
loretar@skrastas.lt
Tulpes ėmė piešti prieš pusantrų metų
„Piešti tulpes pradėjau nuo 2017 metų rugsėjo. Noras kažką gražaus kurti ir tobulėti ėmė vis labiau stiprėti. Sergant PL naktimis daugumą kamuoja nemiga. Prabudusi paimdavau į rankas pieštuką, vėliau jį pakeitė teptukas, ir prie popieriaus lakštų praleisdavau po kelias valandas, nupiešdama du, tris, keturis darbus. Rytą piešinys jau „apsigyvendavo“ facebooko puslapyje. Dauguma stebėtojų laukdavo, komentuodavo. Tulpiukus derinau įvairiai: po vieną ir puokštėmis, kai kur buvo sutapatinta su konkrečių žmonių sąvybėmis,“ – pasakoja Rūta Grybienė.
Trapus tulpės žiedas turi savą simboliką. Prieš 25-erius metus vienas Nyderlandų sodininkas, sergantis Parkinsono liga, išvedė naują tulpių veislę, kurią pavadino „Daktaras Džeimsas Parkinsonas“. Raudona tulpė gavo šį vardą, pagerbiant anglų gydytoją D.Parkinsoną, kuris beveik prieš 200 metų pirmasis išsamiai aprašė minėtą ligą. 2005 metais, pažymint Parkinsono liga sergančių dieną Liuksemburge, raudona tulpė buvo patvirtinta Parkinsono ligos pasauliniu simboliu.
Per tris mėnesius – 150 piešinių
Per tris mėnesius moteris spalvotais pieštukais nupiešė apie 150 piešinių su šiais gaivių pavasario gėlių žiedais. Prisipažįsta, – buvo tarsi koks vidinis sprogimas, kuris taip išsiveržė išorėn. Iš dalies uolų ir entuziastingą darbą lėmė noras kartu su dar keliomis bendramintėmis, kurios kuria eiles, prozą, užsiima įvairiais menais, išleisti knygelę. Ji, pavadinta „Mano sodo tulpė“, jau išvydo pasaulį rėmėjų lėšomis. Išleistas tiražas greitai išseko.
Rūtos Grybienės pieštos tulpės, padalintos į kelias grupes, keliauja po Lietuvą. Jos eksponuotos Panevėžio rajone, Rusnėje, Vilniaus mokytojų namuose. Tokia veikla, sako moteris, paskatino pažiūrėti į savo likimą kitu kampu. Anksčiau nebuvo kada savimi rūpintis, atrodė, reikia dėmesio augančioms dukroms, kurios dabar – jau studentės, pagalbos mamai. Jai mirus Rūta atsipalaidavo ir tada tarsi kas trenkė per galvą. Taip būna: žmogus, kuris neturi teisės sirgti, viską suima ant savo pečių, tempia iš inercijos ir ignoruoja bet kokius kūno signalus. Pats organizmas sugeba mobilizuoti pajėgas. Tačiau vėliau, kai didžioji įtampa praeina, smogia rimčiausios pasekmės. Moteris suprato, kad kažkas negerai, bet kurį laiką gydytojai ignoravo jos spėjimus apie Parkinsoną, manė, kad tėra išsigalvojimas. Pagaliau, kai liga buvo nustatyta, Rūta jau silpnai valdė kairiąją kūno pusę.
Mano paveldėjusi iš mamos
Dabar ji mano, kad ligą paveldėjo iš mamos. Tad ir vaikystė, kai augo kartu su kitomis seserimis (viena jų – dvynė Rasa – aut. past.), neatrodo linksma. Teko daug kuo rūpintis, dirbti, per vasaras skinti ir turguje pardavinėti uogas. Įtampa, stresas jautriai sielai išėjo ne į naudą. Bet negali savęs sustabdyti, uždrausti jaudintis, kai toks esi gimęs.
„Medicinos pagalba liga truputį pristabdoma. Todėl turiu brangaus laiko, kurį turiu tinkamai suplanuoti. Piešiniai man yra tarsi tikslas, kuris veda į priekį. Mažiau svarstau, kas bus, svarbausia – nepasiduoti,“ – tokia paprasta logika vadovaujasi kraštietė.
Pieštukus pakeitė teptukas
Rūtos piešiniuose jau naujas etapas. Į tulpes įsimaišė darželio ir laukų gėlės. Peizažų tapymo momento moteris dar laukia, bet gal ir jiems ateis laikas.
„Apskritai, niekada nuo rankdarbių, kūrybos nebuvau labai nutolusi, nors kai baigiau studijas Šiaulių pedagoginiame institute (dabar – Šiaulių universitetas), teptukus padėjau į šalį ir maniau jau niekada jų nepaimsianti. O dabar net juokauju, kad gyvenu su teptuku,“ – sako pašnekovė.
Rūta dar vaikystėje mėgo kopijuoti jai patinkančius paveikslus, dekoruoti prisiminimų sąsiuvinius. Anksti išmoko megzti. Šeštokė jau puošdavosi savo rankų kūriniais, o devintoje klasėje mezgė megztinius kitiems pagal užsakymus.
Prieš dabartinį piešimo kelią moteris su užsidegimu apie 15 metų gamino suvenyrus iš lino. Jos darbai puošia Lino muziejų Panevėžio rajone, iškeliavo į užsienį. Vėliau ėmė trūkti žaliavos, niekas nebeaugina linų, be to, nebeliko ir paklausos tokiems kūriniams.
Rūtos GRYBIENĖS asmeninės nuotr.
Buvusi žagarietė Rūta Grybienė (Emulytė), dabar gyvenanti Panevėžio rajone, nepasiduoda Parkinsono ligai ir realizuoja save kurdama.
Rūta Grybienė kartais vienu ypu nutapydavo po du tris tokius tulpių paveikslus.
Tulpes Rūta piešia neatsitiktinai – tai tarptautinis sergančių Parkinsono liga simbolis.
Dabar Rūta išgyvena naują tapybos etapą, piešia jau nebe tulpes, bet kitas gėles.