Nupieštos tulpės – kaip sielos veidrodis

Nu­pieš­tos tul­pės – kaip sie­los veid­ro­dis

Pa­ne­vė­žio ra­jo­ne gy­ve­nan­čią pra­di­nių kla­sių ir dai­lės mo­ky­to­ją Rū­tą Gry­bie­nę (Emu­ly­tę) su Jo­niš­kio ra­jo­nu sie­ja vai­kys­tės ir paaug­lys­tės me­tai. Ji užau­go Ža­ga­rė­je, bai­gė vie­tos vi­du­ri­nę mo­kyk­lą. Ne­se­niai Jo­no Avy­žiaus vie­šo­sios bib­lio­te­kos fi­lia­le lan­ky­to­jai ga­lė­jo pa­ma­ty­ti jos pie­ši­nių, ta­py­bos dar­bų pa­ro­dą – tul­pių žie­dų va­ria­ci­jas įvai­riau­sio­mis te­mo­mis, su­tei­kiant gė­lėms žmo­giš­kus pa­vi­da­lus, gy­vy­bę, in­di­vi­dua­lu­mą. Rau­do­na tul­pė sim­bo­li­zuo­ja PL (Par­kin­so­no li­ga). Šią diag­no­zę jau­na mo­te­ris ne­ti­kė­tai iš­gir­do prieš ke­le­rius me­tus.

Lo­re­ta RIPS­KY­TĖ

loretar@skrastas.lt

Tul­pes ėmė pieš­ti prieš pu­sant­rų me­tų

„Pieš­ti tul­pes pra­dė­jau nuo 2017 me­tų rug­sė­jo. No­ras kaž­ką gra­žaus kur­ti ir to­bu­lė­ti ėmė vis la­biau stip­rė­ti. Ser­gant PL nak­ti­mis dau­gu­mą ka­muo­ja ne­mi­ga. Pra­bu­du­si paim­da­vau į ran­kas pieš­tu­ką, vė­liau jį pa­kei­tė tep­tu­kas, ir prie po­pie­riaus lakš­tų pra­leis­da­vau po ke­lias va­lan­das, nu­pieš­da­ma du, tris, ke­tu­ris dar­bus. Ry­tą pie­ši­nys jau „ap­si­gy­ven­da­vo“ fa­ce­booko pus­la­py­je. Dau­gu­ma ste­bė­to­jų lauk­da­vo, ko­men­tuo­da­vo. Tul­piu­kus de­ri­nau įvai­riai: po vie­ną ir puokš­tė­mis, kai kur bu­vo su­ta­pa­tin­ta su konk­re­čių žmo­nių są­vy­bė­mis,“ – pa­sa­ko­ja Rū­ta Gry­bie­nė.

Tra­pus tul­pės žie­das tu­ri sa­vą sim­bo­li­ką. Prieš 25-erius me­tus vie­nas Ny­der­lan­dų so­di­nin­kas, ser­gan­tis Par­kin­so­no li­ga, iš­ve­dė nau­ją tul­pių veis­lę, ku­rią pa­va­di­no „Dak­ta­ras Džeim­sas Par­kin­so­nas“. Rau­do­na tul­pė ga­vo šį var­dą, pa­ger­biant ang­lų gy­dy­to­ją D.Par­kin­so­ną, ku­ris be­veik prieš 200 me­tų pir­ma­sis iš­sa­miai ap­ra­šė mi­nė­tą li­gą. 2005 me­tais, pa­žy­mint Par­kin­so­no li­ga ser­gan­čių­ die­ną Liuk­sem­bur­ge, rau­do­na tul­pė bu­vo pa­tvir­tin­ta Par­kin­so­no li­gos pa­sau­li­niu sim­bo­liu.

Per tris mė­ne­sius – 150 pie­ši­nių

Per tris mė­ne­sius mo­te­ris spal­vo­tais pieš­tu­kais nu­pie­šė apie 150 pie­ši­nių su šiais gai­vių pa­va­sa­rio gė­lių žie­dais. Pri­si­pa­žįs­ta, – bu­vo tar­si koks vi­di­nis spro­gi­mas, ku­ris taip iš­si­ver­žė išo­rėn. Iš da­lies uo­lų ir en­tu­zias­tin­gą dar­bą lė­mė no­ras kar­tu su dar ke­lio­mis bend­ra­min­tė­mis, ku­rios ku­ria ei­les, pro­zą, už­sii­ma įvai­riais me­nais, iš­leis­ti kny­ge­lę. Ji, pa­va­din­ta „Ma­no so­do tul­pė“, jau iš­vy­do pa­sau­lį rė­mė­jų lė­šo­mis. Iš­leis­tas ti­ra­žas grei­tai iš­se­ko.

Rū­tos Gry­bie­nės pieš­tos tul­pės, pa­da­lin­tos į ke­lias gru­pes, ke­liau­ja po Lie­tu­vą. Jos eks­po­nuo­tos Pa­ne­vė­žio ra­jo­ne, Rus­nė­je, Vil­niaus mo­ky­to­jų na­muo­se. To­kia veik­la, sa­ko mo­te­ris, pa­ska­ti­no pa­žiū­rė­ti į sa­vo li­ki­mą ki­tu kam­pu. Anks­čiau ne­bu­vo ka­da sa­vi­mi rū­pin­tis, at­ro­dė, rei­kia dė­me­sio au­gan­čioms duk­roms, ku­rios da­bar – jau stu­den­tės, pa­gal­bos ma­mai. Jai mi­rus Rū­ta at­si­pa­lai­da­vo ir ta­da tar­si kas tren­kė per gal­vą. Taip bū­na: žmo­gus, ku­ris ne­tu­ri tei­sės sirg­ti, vis­ką sui­ma ant sa­vo pe­čių, tem­pia iš iner­ci­jos ir ig­no­ruo­ja bet ko­kius kū­no sig­na­lus. Pats or­ga­niz­mas su­ge­ba mo­bi­li­zuo­ti pa­jė­gas. Ta­čiau vė­liau, kai di­džio­ji įtam­pa praei­na, smo­gia rim­čiau­sios pa­sek­mės. Mo­te­ris su­pra­to, kad kaž­kas ne­ge­rai, bet ku­rį lai­ką gy­dy­to­jai ig­no­ra­vo jos spė­ji­mus apie Par­kin­so­ną, ma­nė, kad tė­ra iš­si­gal­vo­ji­mas. Pa­ga­liau, kai li­ga bu­vo nu­sta­ty­ta, Rū­ta jau silp­nai val­dė kai­rią­ją kū­no pu­sę.

Ma­no pa­vel­dė­ju­si iš ma­mos

Da­bar ji ma­no, kad li­gą pa­vel­dė­jo iš ma­mos. Tad ir vai­kys­tė, kai au­go kar­tu su ki­to­mis se­se­ri­mis (vie­na jų – dvy­nė Ra­sa – aut. pa­st.), neat­ro­do links­ma. Te­ko daug kuo rū­pin­tis, dirb­ti, per va­sa­ras skin­ti ir tur­gu­je par­da­vi­nė­ti uo­gas. Įtam­pa, stre­sas jaut­riai sie­lai išė­jo ne į nau­dą. Bet ne­ga­li sa­vęs su­stab­dy­ti, už­draus­ti jau­din­tis, kai toks esi gi­męs.

„Me­di­ci­nos pa­gal­ba li­ga tru­pu­tį pri­stab­do­ma. To­dėl tu­riu bran­gaus lai­ko, ku­rį tu­riu tin­ka­mai su­pla­nuo­ti. Pie­ši­niai man yra tar­si tiks­las, ku­ris ve­da į prie­kį. Ma­žiau svars­tau, kas bus, svar­bau­sia – ne­pa­si­duo­ti,“ – to­kia pa­pras­ta lo­gi­ka va­do­vau­ja­si kraš­tie­tė.

Pieš­tu­kus pa­kei­tė tep­tu­kas

Rū­tos pie­ši­niuo­se jau nau­jas eta­pas. Į tul­pes įsi­mai­šė dar­že­lio ir lau­kų gė­lės. Pei­za­žų ta­py­mo mo­men­to mo­te­ris dar lau­kia, bet gal ir jiems ateis lai­kas.

„Apsk­ri­tai, nie­ka­da nuo rank­dar­bių, kū­ry­bos ne­bu­vau la­bai nu­to­lu­si, nors kai bai­giau stu­di­jas Šiau­lių pe­da­go­gi­nia­me ins­ti­tu­te (da­bar – Šiau­lių uni­ver­si­te­tas), tep­tu­kus pa­dė­jau į ša­lį ir ma­niau jau nie­ka­da jų ne­paim­sian­ti. O da­bar net juo­kau­ju, kad gy­ve­nu su tep­tu­ku,“ – sa­ko pa­šne­ko­vė.

Rū­ta dar vai­kys­tė­je mė­go ko­pi­juo­ti jai pa­tin­kan­čius pa­veiks­lus, de­ko­ruo­ti pri­si­mi­ni­mų są­siu­vi­nius. Anks­ti iš­mo­ko megz­ti. Šeš­to­kė jau puoš­da­vo­si sa­vo ran­kų kū­ri­niais, o de­vin­to­je kla­sė­je mez­gė megz­ti­nius ki­tiems pa­gal už­sa­ky­mus.

Prieš da­bar­ti­nį pie­ši­mo ke­lią mo­te­ris su už­si­de­gi­mu apie 15 me­tų ga­mi­no su­ve­ny­rus iš li­no. Jos dar­bai puo­šia Li­no mu­zie­jų Pa­ne­vė­žio ra­jo­ne, iš­ke­lia­vo į už­sie­nį. Vė­liau ėmė trūk­ti ža­lia­vos, nie­kas ne­beau­gi­na li­nų, be to, ne­be­li­ko ir pa­klau­sos to­kiems kū­ri­niams.

Rū­tos GRY­BIE­NĖS as­me­ni­nės nuo­tr.

­

Bu­vu­si ža­ga­rie­tė Rū­ta Gry­bie­nė (Emu­ly­tė), da­bar gy­ve­nan­ti Pa­ne­vė­žio ra­jo­ne, ne­pa­si­duo­da Par­kin­so­no li­gai ir rea­li­zuo­ja sa­ve kur­da­ma.

Rū­ta Gry­bie­nė kar­tais vie­nu ypu nu­ta­py­da­vo po du tris to­kius tul­pių pa­veiks­lus.

Tul­pes Rū­ta pie­šia neat­si­tik­ti­nai – tai tarp­tau­ti­nis ser­gan­čių­ Par­kin­so­no li­ga sim­bo­lis.

Da­bar Rū­ta iš­gy­ve­na nau­ją ta­py­bos eta­pą, pie­šia jau ne­be tul­pes, bet ki­tas gė­les.