Nuo meilės prie detektyvų

Nuo mei­lės prie de­tek­ty­vų

Anks­čiau die­vi­nę mei­lės ro­ma­nus, da­bar kny­gų skai­ty­to­jai la­biau­siai mėgs­ta de­tek­ty­vus ir is­to­ri­nes kny­gas. Apie to­kius kai­mo žmo­nių li­te­ra­tū­ri­nio sko­nio po­ky­čius pa­sa­ko­ja Kel­mės apy­lin­kių se­niū­ni­jos Šal­te­nių kai­mo bib­lio­te­ki­nin­kė Ra­mu­nė Rai­lie­nė, į Šal­te­nius va­ži­nė­jan­ti dirb­ti jau 13 me­tų.

Re­gi­na MUS­NEC­KIE­NĖ

reginamus@skrastas.lt

Kla­sės tuš­čios, bet kvie­čia kny­ga

Di­džiu­lis Šal­te­nių mo­kyk­los pa­sta­tas iš­tuš­tė­jo prieš ke­le­rius me­tus. Vy­res­nių­jų kla­sių mo­ki­nius pra­dė­jo ve­žio­ti į mies­to mo­kyk­las. Li­ko tik pra­di­nės kla­sės, vė­liau ir ma­žuo­sius vai­kus pri­glau­dė mies­to mo­kyk­los. Klai­pė­dos ko­le­gi­ją, o vė­liau ir Šiau­lių uni­ver­si­te­tą bai­gu­si pra­di­nių kla­sių mo­ky­to­ja Ra­mu­nė Rai­lie­nė čia pa­gal spe­cia­ly­bę dir­bo vos ke­le­rius me­tus. Mo­kė iki­mo­kyk­li­nės gru­pės ma­žy­lius ir rū­pi­no­si bib­lio­te­ka.

Da­bar li­ko tik bib­lio­te­ka. Vos ne vie­nin­te­lė nuo­lat šil­do­ma pa­tal­pa vi­sa­me erd­via­me mo­kyk­los pa­sta­te. Kai­mo gy­ven­to­jai čia dar nau­do­ja­si bu­vu­sia mo­kyk­los sa­le, ku­ri ati­te­ko bend­ruo­me­nei. Kai­mo bend­ruo­me­nė įsi­kū­rė vie­no­je iš kla­sių.

Be­je, mo­kyk­lo­je įsi­kū­ręs ir me­di­ci­nos punk­tas. Jo pa­tal­po­se yra kros­nis ir elekt­ri­nis šil­dy­tu­vas. Kar­tais pa­šil­do­mas ir bend­ruo­me­nės kam­ba­rys.

Bib­lio­te­ki­nin­kė Šal­te­niuo­se tu­ri tik 0,75 eta­to. Ta­čiau džiau­gia­si, kad yra bent toks dar­bas. Prip­ra­to prieš Šal­te­nių kai­mo žmo­nių. Su­bū­rė mu­zi­kuo­jan­čių mo­te­rų ko­lek­ty­vą „Lend­rės“, ku­ris kiek­vie­ną tre­čia­die­nį ren­ka­si pe­re­pe­tuo­ti ir sma­giai pra­leis­ti lai­ką. Da­li­ja­si džiaugs­mais ir rū­pes­čiais su kai­mo bend­ruo­me­ne.

Kai pra­dė­jo mo­ky­to­jau­ti Šal­te­niuo­se, mo­kyk­lo­je dar mo­kė­si apie 70 mo­ki­nių. Pas­kui vai­kų ėmė spar­čiai ma­žė­ti.

Dau­gė­ja jau­nų šei­mų ir vai­kų

Da­bar vai­kų vėl dau­gė­ja. Vien iki­mo­kyk­li­nu­kų yra apie 30. O kiek dar vy­res­nių vai­kų kas ry­tą iš­ve­ža mo­kyk­li­niai au­to­bu­siu­kai!

Ne­to­li Kel­mės, prie ge­ro ke­lio, esan­čią gy­ven­vie­tę pa­mė­go jau­nos šei­mos. Čia jos per­ka iš­tuš­tė­ju­sias so­dy­bas ir pri­ke­lia jas nau­jam gy­ve­ni­mui. Ypač daug so­dy­bų iš­pir­ko prieš eu­ro įve­di­mą.

Dirb­ti jau­ni žmo­nės va­žiuo­ja į mies­tus. Šal­te­niuo­se dar yra par­duo­tu­vė, pie­no su­rin­ki­mo punk­tas. Kai ku­rie gau­na dar­bo pas ūki­nin­kus. Ke­lios mo­te­rys dar­buo­ja­si ne­to­lie­se esan­čio Pa­lend­rių vie­nuo­ly­no sve­čių na­muo­se ar­ba pa­ties vie­nuo­ly­no vir­tu­vė­je. Ki­tos šei­mos ver­čia­si iš ne­di­de­lių sa­vo ūke­lių.

Nors jau­ni­mo Šal­te­niuo­se dau­gė­ja, nie­kas ne­si­ti­ki, kad ka­da nors čia vėl bus ati­da­ry­ta mo­kyk­la. Tuš­čios iš­šal­vė­ju­sios kla­sės jau nie­kuo­met ne­trykš vai­kų kle­ge­siu.

Žie­mą kai­mo žmo­nės grįž­ta prie kny­gų

Vai­kai atei­na į bu­vu­sią sa­vo mo­kyk­lą pa­siim­ti tik kny­gų. „Suaugu­sie­ji taip pat jau grį­žo prie kny­gų, – džiau­gia­si bib­lio­te­ki­nin­kė Ra­mu­nė Rai­lie­nė. – Bai­gė­si že­mės ūkio dar­bai.“

Nors gy­ven­vie­tė nė­ra la­bai di­de­lė, bib­lio­te­ka tu­ri apie 170 skai­ty­to­jų, ku­rie re­gu­lia­riai kei­čia­si kny­gas. Anks­čiau kai­mo gy­ven­to­jai, o ypač mo­te­rys, la­bai mėg­da­vo mei­lės ro­ma­nus. Da­bar sko­nis pa­si­kei­tė. Pra­šo de­tek­ty­vų ar­ba ko­kių nors is­to­ri­nių kny­gų.

Šiuo me­tu bib­lio­te­ka tu­ri apie 4000 kny­gų. Kiek­vie­nais me­tais fon­dai pa­si­pil­do maž­daug po­ra šim­tų lei­di­nių. Nau­jų kny­gų at­ve­ža­ma pa­gal po­rei­kį. Bib­lio­te­ki­nin­kė pa­ra­šo, ko­kių kny­gų no­rė­tų, to­kių ir gau­na.

Ka­dan­gi gy­ven­vie­tė­je dau­gė­ja žmo­nių, rei­kia ir vai­kų li­te­ra­tū­ros. Bib­lio­te­ki­nin­kė ypač džiau­gia­si, jog va­sa­rą emig­ran­tų vai­kai iš už­sie­nio su­grįž­ta va­sa­ro­ti pas mo­čiu­tes. Jie atei­na į bib­lio­te­ką pa­siim­ti lie­tu­viš­kų kny­gų. Va­di­na­si dar ne­pa­mir­šo lie­tu­vių kal­bos.

Anks­čiau bib­lio­te­ko­je vei­kė ir ma­žų­jų skai­ty­to­jų bū­re­lis, ku­ria­me bu­vo ug­do­ma vai­kų mei­lė kny­gai, tei­sin­gas li­te­ra­tū­ri­nis sko­nis.

Vie­nin­te­lė kul­tū­ros įstai­ga

Kel­miš­kė bib­lio­te­ki­nin­kė pri­si­ri­šo ir prie Šal­te­nių kai­mo bend­ruo­me­nės. Ren­gia bend­ras šven­tes. Puo­se­lė­ja tra­di­ci­jas. Šal­te­niai neį­si­vaiz­duo­ja­mi be spal­vin­gų Už­ga­vė­nių ir jaut­rios Mo­ti­nos die­nos.

Ypač sma­gu tre­čia­die­niais, kai su­si­ren­ka mu­zi­kuo­jan­čių mo­te­rų gru­pė. Jos ne tik dai­nuo­ja, bet ir kal­ba­si, da­li­jais nuo­mo­nė­mis, ap­ta­ria per­skai­ty­tas kny­gas, gar­siai skai­to poe­zi­ją.

Žmo­nės čia tvar­ko­si ne tik so­dy­bas, kie­mus. Ta­čiau ne­lei­džia ap­ker­pė­ti ir sa­vo sie­loms. Gal to­dėl kei­čia­si ir jų po­rei­kiai kny­gai. La­biau mėgs­ta rim­tes­nius, ko­ky­biš­kes­nius lei­di­nius.

O bib­lio­te­ka kai­me sė­ja kul­tū­rą, nes nei kul­tū­ros na­mų, nei ko­kios ki­tos kul­tū­rą puo­se­lė­jan­čios įstai­gos gy­ven­vie­tė­je nė­ra.

Au­to­rės nuo­tr.

Kel­miš­kė mo­ky­to­ja Ra­mu­nė Rai­lie­nė įpra­to bū­ti tarp kny­gų ir kai­mo, ku­ria­me pra­dė­jo sa­vo dar­bo biog­ra­fi­ją, žmo­nių.