Nuėję į parduotuvę ūkininkai suvokia, kiek uždirbo

Nuėję į parduotuvę ūkininkai suvokia, kiek uždirbo

Nuė­ję į par­duo­tu­vę ūki­nin­kai su­vo­kia, kiek už­dir­bo

Iš ne­di­de­lio pie­no ūkio ir 17 hek­ta­rų že­mės gy­ve­nan­tys Kel­mės ra­jo­no Bal­de­gių kai­mo ūki­nin­kai Lai­ma ir Si­gi­tas Ra­liai ne­jau­čia ne­pri­tek­lių, nes kai­me mais­to pil­ni na­mai. Jei­gu ko nors pri­rei­kia par­duo­tu­vė­se, tuo­met su­vo­kia, koks men­kas pa­gal kai­nas tė­ra ūki­nin­kų už­dar­bis. Ta­čiau šei­ma džiau­gia­si, jog tar­nau­ja ne sve­ti­mam po­nui, o nu­ga­rą len­kia sa­vo že­mei ir sa­vo gy­vu­liui.

Re­gi­na MUS­NEC­KIE­NĖ

reginamus@skrastas.lt

Ne­di­de­lis mū­ri­nu­kas pa­lei gat­vę Bal­de­giuo­se. Ra­lių na­mai at­pa­žįs­ta­mi iš kie­mą puo­šian­čių di­džiu­lių rau­don­vir­šių. 37 me­tų ūki­nin­kė Lai­ma Ra­lie­nė čia gy­ve­na nuo tre­jų me­tu­kų. Tai jos tė­vų na­mai. Nuo vai­kys­tės Lai­ma bu­vo ne­stip­rios svei­ka­tos. Tė­vas pa­sa­kė: „Tu ne­svei­ka, mes – ne­svei­ki – bū­kim vi­si kar­tu“, tar­si nu­jaus­da­mas, jog pir­mas iš­ke­liaus Am­ži­ny­bėn ir pa­liks žmo­ną vie­ną su duk­ra.

Lai­ma ir pa­si­li­ko. Bu­vo su­si­ra­du­si dar­bą Kel­mė­je. Ta­čiau va­ži­nė­ti bu­vo su­dė­tin­ga. Dar­bas la­bai sun­kus, o at­ly­gi­ni­mas – tik mi­ni­ma­lus. Gy­ven­vie­tės pa­bai­go­je gy­ve­no Si­gi­tas. Po­ra su­jun­gė sa­vo gy­ve­ni­mus ir ūke­lius. Po mo­ti­nys­tės ato­sto­gų Lai­ma ne­beg­rį­žo į dar­bą.

Da­bar Ra­liai juo­kau­ja: „Esam pa­tys sau po­nai. Lai­kom 13 gal­vi­jų, 6 kiau­les, 40 viš­tų, tu­rim 17 hek­ta­rų že­mės. Ne­si­mau­dom pra­ban­go­je. Ta­čiau gy­ve­nam taip, kaip pa­tys iš­ma­nom.“

Ūki­nin­kai ne­sle­pia, pa­sta­ruo­ju me­tu, kai už pie­ną be­mo­kė­jo tik po 10 cen­tų, per di­džiuo­sius dar­by­me­čius tek­da­vo sko­lin­tis pi­ni­gų iš kai­mo pen­si­nin­kų. Ar­ba pra­šy­ti, kad tech­ni­ką tu­rin­tys ūki­nin­kai šie­ną su­pre­suo­tų ir ja­vus nu­pjau­tų sko­lon. Daž­ną mė­ne­sį iš­lai­dos vir­šy­da­vo pa­ja­mas. Per mė­ne­sį už pie­ną išei­da­vo tik 140 eu­rų.

Nors ne­leng­vai, ta­čiau į že­mę įsi­ki­bu­si šei­ma kas­met po tru­pu­tį ei­na į prie­kį. Grio­vė se­nus pa­sta­tus, ant tų pa­ma­tų sta­tė nau­jus. Dar ne­blo­gus se­nuo­sius pa­sta­tus di­di­no. So­dy­bo­je at­si­ra­do nau­jas ga­ra­žas, vi­ra­li­nė, mal­ki­nė, jų pa­čių va­di­na­ma me­di­nin­ku, viš­ti­dė. Pa­di­din­tas se­na­sis tvar­tas.

Po­nia Lai­ma sa­ko, jog, no­rint to­bu­lin­ti ūkį, rei­kia la­bai ge­rai ap­skai­čiuo­ti, gy­ven­ti tau­piai, nuo­lat su­ktis, kad pra­si­ma­ny­tum pa­pil­do­mų pa­ja­mų. Juo­lab kad jų šei­ma ne­ri­zi­kuo­ja im­ti pa­sko­lų iš ban­kų. Nep­ra­šė ir pa­ra­mos.

„Ge­riau ma­žiau, bet sa­vo“, – lai­ko­si to­kios po­zi­ci­jos.

Lai­mos vy­ras Si­gi­tas – auk­si­nių ran­kų žmo­gus. La­bai daug dar­bų pa­da­ro pa­ts. Pats dir­bo prie sta­ty­bų. Su­gal­vo­ja įvai­riau­sių ra­cio­na­li­za­ci­jų, kad ūkio dar­bai tap­tų leng­ves­ni.

Su­meist­ra­vo elekt­ri­nį bu­ro­kų smul­kin­tu­vą. Ra­liai gy­vu­liams duo­da šak­nia­vai­sių. Ta­čiau šiuo­lai­ki­nės kar­vės kaž­ko­dėl ne­mo­ka su­kram­ty­ti pjaus­ty­tų bu­ro­kų. To­dėl ten­ka tar­kuo­ti. Pri­tar­kuo­ti ke­lio­li­kai gal­vi­jų ran­ko­mis bū­tų la­bai sun­ku.

Pa­ti Lai­ma taip pat su­ka­si, kaip iš­ma­ny­da­ma. Pri­si­vei­sė viš­tų. Na­mi­nius kiau­ši­nius no­riai per­ka žmo­nės iš mies­to, ypač au­gi­nan­tys ma­žus vai­kus. Net iš Vil­niaus at­va­žiuo­ja nu­si­pirk­ti eko­lo­giš­kais pa­ša­rais šer­tos kiau­lės.

L. Ra­lie­nė sa­ko gy­vu­lius še­rian­ti se­no­viš­kai. Ne­ga­li su­pras­ti, kaip da­bar ūki­nin­kai, no­rė­da­mi pa­si­leng­vin­ti sau gy­ve­ni­mą, gy­vu­lius še­ria sau­sais mil­tais ir van­de­niu. Tik du kar­tus per die­ną.

Gy­vu­lys, jos įsi­ti­ki­ni­mu, taip pat no­ri šil­to mais­to. Jam rei­kia dar­žo­vių. Nes­var­bu, žie­ma ar va­sa­ra, ūki­nin­kė sa­vo kiau­les še­ria tris kar­tus per die­ną, o ma­žus par­še­lius – po 4–5 kar­tus. Kar­ves mel­žia ir pie­tų.

Kai­my­nai kar­tais ste­bi­si Ra­lių at­si­da­vi­mu sa­vo gy­vu­liams. Jų ga­nyk­los to­li. Bet ūki­nin­kai sė­da ant dvi­ra­čių ir mi­na po tris kar­tus per die­ną, kad pa­melž­tų kar­ves, kad jų ne­su­ga­din­tų.

L. Ra­lie­nė ne­sup­ran­ta to­kių žmo­nių, ku­rie at­ve­ža į gy­ven­vie­tę sa­vo gy­vū­ną ar­ba jo jau­nik­lį, švys­te­li pro au­to­mo­bi­lio du­re­les ir nu­va­žiuo­ja. Jų gy­ven­vie­tė­je dau­gy­bė pa­mes­tų ka­čių. Jos atei­na į kie­mą, pra­šo ės­ti. „Ne­tu­riu to­kios šir­dies, kad iš­va­ry­čiau, – pa­sa­ko­ja Lai­ma. – Še­riu pen­kias sa­vo ka­tes ir dar apie 15 pa­mes­ti­nu­kių. Va­sa­rą jų pa­ma­žė­ja, o ru­de­nį grįž­ta dar dau­giau. Kas mė­ne­sį nu­per­ku 20 ki­log­ra­mų mai­šą sau­so ėda­lo ir su­še­riu. Šei­mos biu­dže­tui tai ne­ma­ži pi­ni­gai. Bet ne­ga­lė­čiau žiū­rė­ti į iš ba­do mirš­tan­čius gy­vū­nus.“

Au­to­rės nuo­tr.

Lai­ma Ra­lie­nė sa­ko, jog jos gy­ve­ni­mas la­bai pa­pras­tas: tro­ba, tvar­tas ir ke­lio­nė iki Kel­mės su­tvar­ky­ti ko­kių nors rei­ka­lų. Ta­čiau mo­te­ris pa­ten­kin­ta, kad ne­rei­kia lenk­ti nu­ga­ros sve­ti­miems.

Pul­kas viš­tų Lai­mai Ra­lie­nei tei­kia džiaugs­mo ir at­ne­ša nau­dos.