Nominacija už moterišką verslą

No­mi­na­ci­ja už mo­te­riš­ką vers­lą

Praė­ju­sią sa­vai­tę Kel­mė­je įvy­ku­sia­me tra­di­ci­nia­me ren­gi­ny­je „Vers­lo die­nos-2017“ kel­miš­kė Lai­ma Leš­čiaus­kie­nė pel­nė no­mi­na­ci­ją „Vers­li mo­te­ris“.

Jau 20 me­tų dra­bu­žiais pre­kiau­jan­ti mo­te­ris ne­se­niai įkū­rė di­džiu­lę dra­bu­žių ir ava­ly­nės par­duo­tu­vę mies­to cent­re. Sa­vo su­kur­to­je bend­ro­vė­je „Pas Lai­mą“ ji pa­ti dir­ba di­rek­to­re. Su­kū­rė dar še­šias dar­bo vie­tas.

Re­gi­na MUS­NEC­KIE­NĖ

reginamus@skrastas.lt

Pra­džia – tur­ge­ly­je ir mu­gė­je

Lai­mos Leš­čiaus­kie­nės pro­fe­si­ja – vi­rė­ja-pa­da­vė­ja. Bai­gė Kel­mės koo­pe­ra­ty­ve gy­va­vu­sią pre­ky­bos mo­kyk­lą. Te­ko dirb­ti ir val­gyk­lo­je, ir par­duo­tu­vė­je. Pas­kui au­gi­no duk­rą. Kai mer­gai­tė paau­go ir pra­dė­jo ei­ti į dar­že­lį, ma­mai lik­da­vo lais­vo lai­ko.

„Kar­tą vaikš­čio­da­ma po Kel­mės tur­ge­lį už­kal­bi­nau dra­bu­žiais čia pre­kiau­jan­čią drau­gę, klau­siau, ar ap­si­mo­ka to­kia veik­la. Drau­gė pa­ti­ki­no, jog ap­si­mo­ka“, – vers­lo pra­džią 1996 -ai­siais pri­si­me­na po­nia Lai­ma.

Ji sa­ko vi­suo­met au­du­si min­tį dirb­ti ne ki­tiems, o sau. Ge­riau mo­kė­ti al­gą dar­buo­to­jams ne­gu pa­čiai lauk­ti, kol darb­da­vys su­mo­kės, ir gy­ven­ti nuo al­gos iki al­gos.

Už vy­ro Va­le­ri­jaus su­tau­py­tus pi­ni­gus, nu­va­žia­vę į Ga­riū­nų tur­gų, nu­pir­ko pir­muo­sius dra­bu­žius.

„Tuo­met bu­vau jau­na ir la­bai drą­si, ne­bi­jo­jau ri­zi­kuo­ti, – šyp­so­si mo­te­ris. – O gal pa­vel­dė­jau mo­čiu­tės ge­nus. Ji nuo­lat su­ki­nė­da­vo­si tur­ge­ly­je ir ką nors par­da­vi­nė­da­vo.“

Iš pra­džių vers­li­nin­kė pre­kiau­da­vo tur­ge­ly­je. Kai koo­pe­ra­ty­vas „Kel­mės pre­ky­ba“ sa­vo pa­tal­po­se, ša­lia res­to­ra­no ir val­gyk­los, įren­gė pre­ky­vie­tę, su­si­kraus­tė ten.

Ir vers­li­nin­kėms ne­rei­kė­jo žie­mą šal­ti, va­sa­rą kep­ti sau­lė­je, ir pir­kė­jams pa­to­giau dra­bu­žį ati­džiau ap­žiū­rė­ti, pa­si­ma­tuo­ti.

Ypač ge­rai vers­las se­kė­si ke­le­rius me­tus iki 2008 – ųjų kri­zės. Pir­kė­jai tu­rė­jo dau­giau pi­ni­gų. Sau lei­do nu­si­pirk­ti ir bran­ges­nį dra­bu­žį. Rū­bų par­duo­tu­vių Kel­mė­je tuo me­tu ne­bu­vo. Tik mu­gės ir dė­vė­ti dra­bu­žiai tur­ge­liuo­se.

Iš kai­mo at­va­žia­vu­siems žmo­nėms mu­gė bū­da­vo vie­nin­te­lė ga­li­my­bė nu­si­pirk­ti rū­bą po­ky­liui, dar­bui ir kas­die­nai.

Dar­bo vie­tos šei­mai ir pa­žįs­ta­miems

Dau­ge­lį me­tų po­nia Lai­ma pre­kia­vo įsi­gy­da­ma vers­lo liu­di­ji­mą. Pas­kui bu­vo įre­gist­ra­vu­si in­di­vi­dua­lią veik­lą. Ne­se­niai su­kū­rė už­da­rą­ją ak­ci­nę bend­ro­vę „Pas Lai­mą“. Jo­je įdar­bi­no še­šis žmo­nes. Ji – šios bend­ro­vės di­rek­to­rė.

Šiuo me­tu Kel­mė­je daug pre­kiau­to­jų nau­jais ir dė­vė­tais dra­bu­žiais. Kon­ku­ren­ci­ja – di­de­lė. Yra bent ke­tu­rios dra­bu­žių par­duo­tu­vės, ke­li vers­li­nin­kai dra­bu­žiais pre­kiau­ja mu­gė­je. Dar dau­giau dė­vė­tų dra­bu­žių krau­tu­vė­lių.

Mo­te­ris kon­ku­ren­ci­jos neiš­si­gan­do. Pa­si­tai­kius pro­gai, iš­si­nuo­mojo di­džiu­lę pre­ky­bos sa­lę, ša­lia Ma­xi­mos pre­ky­bos cent­ro. Erd­vė, ži­no­ma, ne­pi­giai kai­nuo­ja. Ta­čiau pir­kė­jui – pa­to­gu. Atė­jęs pro­duk­tų į pre­ky­bos cent­rą už­su­ka ir į dra­bu­žių bei ava­ly­nės par­duo­tu­vę.

Bend­ro­vė­je vai­ruo­to­ju įsi­dar­bi­no ir po­nios Lai­mos vy­ras Va­le­ri­jus, tu­rin­tis ir ne­di­de­lį sa­vo vers­liu­ką – re­mon­tuo­ja au­to­mo­bi­lius. Ku­rį lai­ką, kol išė­jo mo­ti­nys­tės ato­sto­gų, dir­bo ir tė­vams be­vers­lau­jant spė­ju­si užaug­ti duk­ra Li­na.

Mer­gi­na bai­gė tu­riz­mo vers­lo ad­mi­nist­ra­vi­mo stu­di­jas, pra­džiai įsi­dar­bi­no ma­mos bend­ro­vė­je. Ta­čiau taip pat tu­ri sa­vą vers­lą – fo­tog­ra­fuo­ja ves­tu­ves, krikš­ty­nas. Iki šiol Šiau­liuo­se gy­ve­nu­si jau­na šei­ma, nu­si­pir­ko būs­tą Kel­mė­je. Per­si­kels čia gy­ven­ti.

Vers­lau­ti tė­vams jau pa­de­da ir pen­kio­lik­me­tis sū­nus Ado­mas. Gal­būt ma­mos bend­ro­vė ar­ba tė­tės vers­las jam taip pat taps pir­mą­ja dar­bo­vie­te.

Dar ke­lios dar­bo vie­tos su­kur­tos ki­tiems kel­miš­kiams. Įdar­bin­ta bu­hal­te­rė, ke­lios par­da­vė­jos.

Kon­ku­ren­ci­ją dar at­lai­ko

L. Leš­čiaus­kie­nė svars­to, jog pre­ky­ba dra­bu­žiais jai pa­tin­ka. Tai la­bai mo­te­riš­kas vers­las. Ži­no­ma, no­rint ne­pra­šau­ti pro ša­lį ir ne­pri­si­vež­ti ne­per­ka­mų pre­kių, ten­ka do­mė­tis ma­da, sek­ti pir­kė­jų po­rei­kius, ži­no­ti jau­ni­mo no­rus.

Daugu­mą pre­kių da­bar pri­sta­to tie­kė­jai. Kai ku­rie pa­lie­ka pre­kes be pi­ni­gų. Bend­ro­vė at­si­skai­to, kai pre­kes par­duo­da.

„Pre­ky­ba dra­bu­žiais ma­žiau ri­zi­kin­ga, ne­gu mais­tu, – svars­to po­nia Lai­ma. – Pro­duk­tams yra ga­lio­ji­mo lai­kas, di­de­li hi­gie­nos rei­ka­la­vi­mai. Dra­bu­žiai – ne­gen­da. Ga­li par­duo­ti ir po me­tų.“

Vers­li­nin­kė sa­ko bi­jo­ju­si nuo­mo­tis to­kias di­de­les pa­tal­pas. Ta­čiau ri­zi­ka pa­si­tei­si­no. Jos par­duo­tu­vė – uni­ver­sa­li – nuo apa­ti­nių iki kas­die­nių, spor­ti­nių ir išei­gi­nių dra­bu­žių, nuo šle­pe­čių iki ba­te­lių ir ru­de­ni­nės bei žie­mi­nės ava­ly­nės. Yra ir ga­lan­te­ri­jos dir­bi­nių.

Ki­tos Kel­mė­je esan­čios pre­ky­vie­tės – sa­vo­tiš­kai spe­cia­li­zuo­tos – pre­kiau­ja ar­ba apa­ti­niu tri­ko­ta­žu, ar­ba dra­bu­žiais, ar­ba ava­ly­ne. „Pas lai­mą“ ga­li­ma ras­ti vis­ko. Be to, kai dau­giau erd­vės, pre­kės la­biau ma­to­mos.

Sėk­mę, pa­sak vers­li­nin­kės, le­mia ir man­da­gios, pa­slau­gios par­da­vė­jos.

„Ži­nau, kad Kel­mė­je gy­ve­na ne pa­tys tur­tin­giau­si žmo­nės, to­dėl per­ka­me pi­ges­nes pre­kes. Kiek įma­no­ma tai­ko­me kuo ma­žes­nius ant­kai­nius. Nep­re­kiau­ja­me vy­riš­kais kos­tiu­mais, pal­tais. To­kioms pre­kėms rei­kė­tų di­de­lių in­ves­ti­ci­jų. Gal­būt ka­da nors atei­ty­je“, – sva­jo­ja po­nia Lai­ma.

Mo­te­ris tu­ri sva­jo­nę įsi­gy­ti nuo­sa­vas pa­tal­pas, kad ne­rei­kė­tų mo­kė­ti nuo­mos mo­kes­čio. Tuo­met kon­ku­ruo­ti bū­tų pa­pras­čiau. O pir­kė­jai, pa­sak vers­li­nin­kės, ko ge­ro, vi­sur vie­no­di. Jų pa­dau­gė­ja to­mis die­no­mis, kai mo­ka­mi at­ly­gi­ni­mai ir pa­šal­pos. Be to, re­tas ku­ris atė­jęs iš kar­to ką nors nu­per­ka. Ap­si­dai­ro, pa­si­žiū­ri kai­nas. Tuo­met apei­na ki­tas pre­ky­vie­tes. Jei ne­ran­da nie­ko ge­riau ir pi­giau, su­grįž­ta.

Au­to­rės nuo­tr.

„Vers­lios mo­ters“ no­mi­na­ci­ją pel­niu­si bend­ro­vės „Pas Lai­mą“ įkū­rė­ja ir di­rek­to­rė Lai­ma Leš­čiaus­kie­nė džiau­gia­si per dvi­de­šim­tį vers­la­vi­mo me­tų gau­tu pir­muo­ju ap­do­va­no­ji­mu. Ta­čiau la­biau­siai džiau­gia­si, jog, kur­da­ma vers­lą, ap­siė­jo be pa­sko­lų ir kad ne­bu­vo di­de­lių ne­sėk­mių bei duo­bių.