Netektis sustabdė melodijų tėkmę

Netektis sustabdė melodijų tėkmę

VERS­MĖS

Ne­tek­tis su­stab­dė me­lo­di­jų tėk­mę

Už­ven­čio se­niū­ni­jos Jun­ki­lų kai­me gy­ve­nan­ti mo­ky­to­ja, dai­nų kū­rė­ja, ir at­li­kė­ja, tri­jų kny­ge­lių au­to­rė Va­le­ri­ja Ado­mai­tie­nė jau me­tai, kai fut­lia­ruo­se lai­ko mu­zi­kos inst­ru­men­tus, o sin­te­za­to­rių tie­siog už­den­gu­si. Po vy­ro ne­tek­ties ne­ga­li nei mu­zi­kuo­ti, nei kur­ti. „Tu­riu at­si­ties­ti, bet, ma­tyt, dar ne lai­kas“, – sa­ko ra­jo­no ren­gi­niuo­se žiū­ro­vus sa­vo dva­sin­go­mis, su­si­mąs­ty­ti ver­čian­čio­mis dai­no­mis ke­rė­da­vu­si mo­te­ris.

Re­gi­na MUS­NEC­KIE­NĖ

reginamus@skrastas.lt

Už­suk­ti į Jun­ki­lus ir pa­kal­bin­ti ne­tek­ties vis dar sle­gia­mą Va­le­ri­ją Ado­mai­tie­nę iš­drį­so­me tik to­dėl, kad su­lau­kė­me ke­le­to skam­bu­čių. Pa­siil­gę kū­rė­jos kny­ge­lių su nau­jo­mis dai­no­mis į re­dak­ci­ją skam­bi­no ki­tų ra­jo­nų mu­zi­kos mo­ky­to­jai. Ren­gi­niuo­se pa­si­ge­dę jos ir se­sers Onos Stan­kie­nės at­lie­ka­mų dai­nų apie kū­rė­jos li­ki­mą klau­sė ir Kel­mės ra­jo­no gy­ven­to­jai.

„Dar ne­ga­liu dai­nuo­ti, – sa­vo sie­los skau­du­liu da­li­ja­si po­nia Va­le­ri­ja. – Tu­rė­jau daug min­čių ir idė­jų, gal­vo­je su­ko­si daug me­lo­di­jų. Vis­kas din­go. Per tuos me­tus, kai ne­te­kau vy­ro, dan­tis su­kan­du­si pa­da­riau tik dvi fo­nog­ra­mas, nes jų la­bai rei­kė­jo. Vy­ras bu­vo pir­ma­sis ma­no kū­ry­bos kri­ti­kas ir rė­mė­jas. Jis man nu­pir­ko vi­sus inst­ru­men­tus: kont­ra­bo­są, be­sed­lę, būg­ną, akor­deo­ną, pia­ni­ną, ke­tu­ris sin­te­za­to­rius. Lai­kau vi­sus inst­ru­men­tus pa­slė­pu­si. Per skau­du žiū­rė­ti.“

Nors pa­ts Ze­no­nas Ado­mai­tis ne­tu­rė­jo mu­zi­ki­nio iš­si­la­vi­ni­mo, iš pro­fe­si­jos bu­vo žem­dir­bys, vie­ną ka­den­ci­ją bu­vo iš­rink­tas Sei­mo na­riu, ta­čiau žmo­ną nuo­lat ska­ti­no kur­ti. Tu­rė­jo ri­mo ir rit­mo po­jū­tį. Su­kū­ru­si dai­ną po­nia Va­le­ri­ja pir­miau­sia ją pa­dai­nuo­da­vo vy­rui. Jis re­tai ka­da pa­gir­da­vo. Tai žo­džiai ne to­kie, tai me­lo­di­jai kaž­ko trūks­ta, tai sti­liaus klai­dų yra. Tuo­met tek­da­vo glu­din­ti, tai­sy­ti nau­jai „iš­kep­tą“ kū­ri­nį, kol pra­dė­da­vo pa­tik­ti ir jai pa­čiai, ir vy­rui.

Kar­tą nu­va­žia­vę į Šiau­lius Ado­mai­čiai pa­ma­tė la­bai pui­kų sin­te­za­to­rių. Vy­ras pa­ste­bė­jo, kaip su­si­ža­vė­ju­si į jį žiū­ri žmo­na. Ta­čiau na­muo­se jau tu­rė­jo tris sin­te­za­to­rius. Nors šis ir to­bu­las, bet Va­le­ri­ja ne­no­rė­jo iš­lai­dau­ti. Par­va­žia­vu­si na­mo, vi­są nak­tį tą sin­te­za­to­rių sap­na­vo. Po ke­lių die­nų vy­ras pa­kvie­tė va­žiuo­ti į Šiau­lius. Nu­pir­ko nau­ją žmo­nos iš­sva­jo­tą sin­te­za­to­rių.

Gal­būt to­dėl da­bar vis­kas taip skau­džiai po­niai Va­le­ri­jai pri­me­na ne­tek­tį. Vy­ras fi­nan­suo­da­vo ir jos bei jos se­sers kū­ry­bos kny­ge­lių lei­dy­bą. Po­nia Va­le­ri­ja jų iš­lei­do tris, jos se­suo Ona Stan­kie­nė – vie­ną.

„Vi­sa lai­mė, kad kar­tu gy­ve­na duk­ros šei­ma, kad se­suo ta­me pa­čia­me kai­me, kad ga­li šiek tiek pa­gel­bė­ti vais­tai“, – guo­džia­si po­nia Va­le­ri­ja.

Ji at­si­sa­kė dar­bo mo­kyk­lo­je. Tie­siog ne­bū­tų pa­jė­gu­si dirb­ti. Pas­ku­ti­niai­siais sa­vo gy­ve­ni­mo me­tais vy­ras kiek­vie­ną per­trau­ką jai skam­bin­da­vo į mo­kyk­lą. „Kar­tais net pyk­da­vau, sa­ky­da­vau, kam tu ma­ne taip daž­nai truk­dai. O da­bar gal­vo­ju, ko­dėl aš su juo taip ma­žai šne­kė­jau. Vis pri­si­me­nu jo pra­šy­mą:"Nu pa­dai­niūk!“ Ma­no di­dy­sis kri­ti­kas. Gal to­dėl kol kas ne­ga­liu nei dai­nuo­ti, nei gro­ti. Gelbs­ti tik jo au­to­mo­bi­lis. Kai pa­si­da­ro la­bai blo­gai, sė­du ir va­žiuo­ju į Šiau­lius. Pa­bū­nu tarp di­des­nio bū­rio žmo­nių, pe­rei­nu par­duo­tu­ves, šiek tiek ap­rims­tu.“

V. Ado­mai­tie­nė yra su­kū­ru­si daug dai­nų liau­diš­kais mo­ty­vais, že­mai­čių tar­me, apie sa­vo kraš­to gro­žį, gy­ve­ni­mo pra­smę ir ki­tus vi­siems su­pran­ta­mus ir ar­ti­mus da­ly­kus. Ra­mios, me­lo­din­gos jos dai­nos ren­gi­niuo­se ne vie­nam glos­ty­da­vo šir­dį.

Dai­nų au­to­rė vi­lia­si, jog ka­da nors jos sie­lo­je įvyks lū­žis ir vėl paims mu­zi­kos inst­ru­men­tus, vėl kurs. Bet nau­ją kū­ry­bos eta­pą pra­dės nuo gies­mių. No­rė­tų iš­leis­ti gies­mių kny­ge­lę.

Pas­kui gal­būt ateis lai­kas ir dai­noms. „Tu­rė­čiau at­si­tai­sy­ti“, – ti­ki po­nia Va­le­ri­ja.

Au­to­rės nuo­tr.

Vi­sus me­tus Va­le­ri­ja Ado­mai­tie­nė ne­bu­vo pri­sė­du­si prie pia­ni­no, ne­paė­mė jo­kio mu­zi­kos inst­ru­men­to į ran­kas, ta­čiau ti­ki, jog kū­ry­bos troš­ki­mas nu­ga­lės ne­tek­ties skaus­mą.

Daž­na­me ren­gi­ny­je Va­le­ri­ja Ado­mai­tie­nė ir jos se­suo Ona Stan­kie­nė dai­nuo­da­vo dva­sin­gas, pra­smin­gų žo­džių ir gra­žių me­lo­di­jų dai­nas.


Siū­lo­me ke­le­tą Va­le­ri­jos Ado­mai­tie­nės dai­nų

VIEŠ­PA­TIE, PA­DĖK

Skri­dau aš tam­so­je, be­ri­bė­je erd­vės,

O pri­glau­dė ma­ne že­me­lė ant žo­lės.

Klum­pu – ke­liuos, ei­nu ir nuo žie­dų svaigs­tu,

O, Die­ve, kaip iš­vengt pa­gun­dų ir klai­dų.

Aš į Ta­ve ke­liu ir šir­dį, ir ran­kas,

O, Vieš­pa­tie, pa­dėk ta­ke­lio ne­pra­rast,

Pa­dė­ki man su­prast, kas aš ir kur ei­nu,

Ap­sau­gok nuo aud­rų, pa­gun­dų ir klai­dų.

O že­mė­je kas­dien žo­ly­nų vis dau­giau

Erš­kė­čių ir da­gių aš pra­smę su­pra­tau.

Mus lai­mi­ni vi­sus žai­bais ir lie­tu­mi,

O, Die­ve, man pa­dėk iš­lik­ti žmo­gu­mi.

Kai klai­džio­siu tam­soj, ka­da žvaigž­de­lė ges,

O, Vieš­pa­tie, pra­šau Tu neats­tumk ma­nęs.

BRO­LU­ŽE­LI – KA­REI­VE­LI

(Lie­tu­vių liau­dies dai­nų mo­ty­vais)

Bro­lu­že­li – ka­rei­ve­li,

Pa­reik, pa­reik vyš­ke­le­liu,

Kyk ge­gu­ti mun ku­ka­va,

Tik ne­gau­nu ži­nios ta­va.

Vyš­nių ša­kas kyk žy­die­ja

Obe­le­le­li dras­ki vie­ja,

Lau­ku aš i mo­ti­ne­li

Pa­ra­šyk nuo­rs gro­ma­te­li.

Ša­kas ber­ža viet­ra lunks­ti

De­be­se­lę sau­li dungs­ti,

Kap ge­gu­ti už­ku­ka­va:

–Nebier bro­lu­že­le ta­va.

Skaus­ma kri­ta aša­re­les

Ma­žu­te­lis se­se­re­lis:

– Kam tu pik­ta ku­lip­ke­li

Ne­gai­lie­ja bro­lu­že­li.

PAUKŠ­TE­LIS UNT ŠA­KE­LIŲ

Paukš­te­lis unt ša­ke­liu

Su­si­su­kis sau liz­de­li,

Gyst, gyst par dy­ne­li

Yš­kuo­dams sau pa­ne­li.

Vi­si žval­guo­mies ir žiū­ram

Kuo­ki mas paukš­te­li tu­ram,

Jūds, jūds kap sma­le­li

Tik la­ba slau­ni gys­me­li.

Gys­me­lis pa­si­klau­sin

Pa­sik­rapš­tiem sau pa­kau­ši,

Juk ta­sai miš­kų paukš­te­lis

Yr straz­de­lis gy­do­re­lis.

Nu pa­va­sa­ria unks­ty­va

Link­min mu­mis uns per dy­na,

Gyst, gyst par dy­ne­li

Yš­kuo­dams sau pa­ne­li.