Neskubėkite emigruoti dėl pinigų

Nes­ku­bė­ki­te emig­ruo­ti dėl pi­ni­gų

Jau ta­po įpras­ta gir­dė­ti, kad lie­tu­vių kas­met vis ma­žė­ja. Emig­ra­ci­ja mū­sų ša­ly­je – vis dar ak­tua­li ir opi pro­ble­ma. Ly­gi­nant 2000 ir 2016 me­tus, žmo­nių skai­čius su­ma­žė­jo dau­giau nei 620 000. To­kia ten­den­ci­ja iš­lie­ka, nors skai­čiai ir nė­ra grės­min­gi (kas­met lie­tu­vių po­pu­lia­ci­jos ro­dik­lis kren­ta ma­žiau nei 1 %). Gai­la, bet pa­grin­di­niu gy­ven­to­jų Lie­tu­vo­je ma­žė­ji­mo fak­to­riu­mi iš­lie­ka emig­ra­ci­ja. Kas va­lan­dą ša­lį pa­lie­ka 4 – 5 gy­ven­to­jai. Ta­čiau, ar tai tik­rai yra ge­ras spren­di­mas švie­ses­nei atei­čiai?

Iš­vy­ki­mas iš ša­lies – išei­tis ar ma­si­nis spren­di­mas?

Šim­tai lie­tu­vių pa­ti­ki iliu­zi­jo­mis apie ge­res­nį gy­ve­ni­mą už­sie­ny­je, to­dėl pa­si­ryž­ta emig­ruo­ti iš tė­vy­nės. Psi­cho­lo­gai pa­ste­bi, kad prie to pri­si­de­da ir ma­sėms pa­val­dus el­ge­sys, ki­taip ta­riant, pa­si­da­vi­mas idė­jai, jog už­sie­nis yra išei­tis bei iš­si­gel­bė­ji­mas nuo vi­sų blo­gy­bių tė­vy­nė­je. Ta­čiau kar­tais tai ne­pa­nai­ki­na pro­ble­mų ir jų neišsp­ren­džia. Nek­va­li­fi­kuo­tas dar­bas ga­li pri­vers­ti jaus­tis be­ver­čiu, o už­dirb­ti pi­ni­gai tap­ti tuš­ty­be.

Ži­no­ma, ne­tu­rint pi­ni­gų oriai gy­ven­ti yra la­bai su­dė­tin­ga. Tuo­met ir min­tys apie švie­ses­nę atei­tį ga­li at­ro­dy­ti ga­na juo­kin­gos. Vis dėl­to, išei­čių to­kioms si­tua­ci­joms rei­kia pra­dė­ti ieš­ko­ti dar esant Lie­tu­vo­je.

Pir­miau­siai, pa­ban­dy­ki­te su­pras­ti, ko­dėl jums stin­ga pi­ni­gų:

- Dar­bas yra ne­pa­kan­ka­mai ap­mo­ka­mas;

- Ža­lin­gi įpro­čiai;

- No­ras dirb­ti tik aukš­čiau­sio­se po­zi­ci­jo­se;

- Ne­su­ge­bė­ji­mas tvar­ky­tis su as­me­ni­niais fi­nan­sais;

- Psi­cho­lo­gi­niai fak­to­riai (pi­ni­gų yra pa­kan­ka­mai, bet no­ri­te dar dau­giau, o emig­ra­ci­ja yra pa­trauk­lus va­rian­tas);

- Ne­pa­kan­ka­mi pro­fe­si­niai įgū­džiai ar kva­li­fi­ka­ci­ja.

Daž­nai emig­ra­ci­ja at­ro­do ge­ras spren­di­mas at­si­dū­rus fi­nan­si­nė­je duo­bė­je. Vis­gi nie­kas neuž­tik­ri­na, kad to pa­ties ne­pa­tir­si­te ir sve­tur. Juo­lab, kad ir iš­vy­ki­mas rei­ka­lau­ja tam tik­rų pi­ni­gi­nių san­tau­pų. To­kiu at­ve­ju kar­tais ga­li pa­dė­ti grei­tie­ji kre­di­tai.

Paskolos internetu – trum­pa­lai­kis spren­di­mas

Sa­ky­si­te, kaip kre­di­tų įmo­nių siū­lo­mos pa­slau­gos ga­li pa­dė­ti per­si­gal­vo­ti ir pa­keis­ti min­tis apie emig­ra­ci­ją? Vis­kas pri­klau­so nuo po­žiū­rio. Pi­ni­gai in­ter­ne­tu yra ge­ras spren­di­mas, jei no­ri­te in­ves­tuo­ti į sa­vo kar­je­ros ga­li­my­bes, pa­vyz­džiui, kel­ti kom­pe­ten­ci­ją, keis­ti spe­cia­li­za­ci­ją ir gau­ti pa­kan­ka­mai ge­rai ap­mo­ka­mą dar­bą. Taip pat na­tū­ra­lu, kad daž­nai mo­men­ti­nė fi­nan­si­nė duo­bė su­jau­kia pro­tą, to­dėl emig­ra­ci­ja ir ža­da­mi pi­ni­gai at­ro­do gra­ži idė­ja. Vis dėl­to, nu­ri­mus ir ge­rai ap­svars­čius si­tua­ci­ją, ga­li­ma ieš­ko­ti išim­čių. Grei­tie­ji kre­di­tai siū­lo fi­nan­si­nę pa­gal­bą tiems, kam stai­giai rei­kia pi­ni­gų, ta­čiau jų ne­ga­li pa­sko­lin­ti nei ar­ti­mie­ji, o ir san­tau­pos bai­gė­si. Paim­ta pa­sko­la ga­li tap­ti nau­ja pra­džia. Ta­čiau svar­bu, kad pi­ni­gai bū­tų iš­leis­ti pro­tin­gai, in­ves­tuo­jant į atei­tį (kur­sams, mo­ky­mams ir pan.).

Aki­vaiz­du, kad išim­čių yra, ir krau­tis la­ga­mi­nų – vi­sai ne­rei­kia. Juo­lab, kad kiek­vie­nas iš­vy­kęs žmo­gus na­tū­ra­liai jau pa­di­di­na jū­sų as­me­ni­nius šan­sus su­si­kur­ti ger­bū­vį ša­ly­je (ma­žė­ja kon­ku­ren­ci­ja). Svar­bu, kad pa­sko­los in­ter­ne­tu ne­tap­tų kas­die­ny­be, o tik bū­tų mo­men­ti­nis po­stū­mis nau­jam star­tui. Net, jei ir pra­ra­do­te dar­bą, ga­li­te jo ieš­ko­ti, o ga­vus pir­mą­ją al­gą ati­duo­ti sko­lą kre­di­to­riams. Svar­bu pro­tin­gas ir at­sa­kin­gas sko­li­ni­ma­sis, kad pi­ni­gai bū­tų grą­žin­ti lai­ku.