Naujausios
MUMS RAŠO
Nepamirštama mūsų Mokytoja Monika
Spalio 12-ąją sukako lygumietės, nenuilstančios aktyvistės, pedagogės Monikos Kelevišienės mirties pirmosios metinės. Atlydėjo tiksintis laikas Ją į devintą dešimtį, bet likimas žiaurus, tarsi piktas žynys, tiesė ranką prie spragsinčios žvakės.
Tą dieną – šeštadienį būrys artimiausių bendražygių iš Lygumų ir Pakruojo vyko į Vilnių pabūti kartu su artimaisiais, pasimelsti Šv. Juozapo Pilaitės bažnyčioje už Monikos vėlę, pabūti prie kuklaus akmenėliais įrėminto kapo, ant kurio puikuojasi iš namų atvežta Jos rankomis sodinta ir puoselėta kanadinė eglutė, Jos vadinta „mano picėja“. Dvarykščių kapinaitės, kuriose po prasmingo, energija trykštančio gyvenimo ilsisi Monika, ant gražaus kalnelio, apsupto paslapties šydą skleidžiančių medžių, tą saulėtą bobų vasaros dieną atrodė skendinčios ypatingoje ramybėje.
Praėjo metai, bet niekas neužsimiršo. Nors Monikos nėra tarp lygumiečių, bet Ji šalia. Sakoma, tie, kuriuos mes mylime, neišeina. Jie vaikšto šalia mūsų kiekvieną dieną... nematomi, negirdimi, bet pasiilgti ir be galo branginami... Tuo labiau kai ta meilė abipusė.
Knygoje „Lygumų mokyklai 200 metų“ Monika rašė: "Lygumai prilipo prie mano širdies visomis savo laukų lygumomis, grybais kvepiančiais beržynėliais, Kruojos šnekančiu vandeniu, nuostabios Šv. Trejybės bažnyčios grožiu, striukakalbių žmonių nuoširdumu. Gyvenk ir norėk“.
Kalbėdama draugų vardu Judita Paulauskienė sakė: „Apie Moniką galima kalbėti daug, išsakyti galybę gražių žodžių, bet neišvardinsi gi visų jos nuveiktų darbų, išsakytų paguodos, pagyrimo žodžių, išdalintų suvenyrų, suvaidintų spektaklių. Todėl Monika buvo ir bus mūsų atmintyje, tik kad Ji išvažiavo į Vilnių ir nėra tokio autobuso, kuris ją parvežtų atgal. Manau, kad Monika norėtų, kad mes džiaugtumės gyvenimu, o ne apverktume mirtį.“
Lygumietė Zina Daunienė savo meilę išreiškė apdovanodama velionės dukras – vilnietę Nomedą, Londone gyvenančią Rasą ir sūnų Vytenį savo rankomis megztomis švelnios vilnos kojinėmis, o vyrą mokytoją Joną – knyga, kad nebūtų taip ilgu ilgais rudens ir žiemos vakarais.
Pakruojo tremtinių vardu kalbėjusi Zita Vėžienė labai taikliai charakterizavo mūsų Moniką: „Tu labai mylėjai gyvenimą. Džiaugeisi kiekviena jo dovanota akimirka. Tu mokėjai būti matoma, ryški, nepakartojama. Tu labai mylėjai žmones – negalėjai praeiti nė pro vieną nepaguodus, nepasakius gero žodžio, neištiesus rankos parklupusiam, paremdavai bėdos ištiktą, vargstantį ar sergantį. Tu labai mylėjai gėles. Jas auginai ir dosniai visiems dalinai. Šios gėlės subujojo ir tebežydi mūsų širdyse. Jos žydės, kol būsime šios žemės vaikai“.
Neišvardinsi visų kalbėjusių ir išsakytų žodžių. Norisi tik pasakyti, jog širdis nesensta ir nemiršta, jei ji turtinga ir dosni. Prie jos lyg saulės spinduliuos sušyla tie, kuriems gerumą dalini. Monika tokia širdimi buvo apdovanota, todėl išsiskirti labai sunku. Tačiau tenka su tuo taikytis. Išsiskyrimas visada skaudus, betgi žmogui tenka viską ištverti: netektis, baimę, sopulius, išdavystes, ir išmokti susigyventi su viskuo.
Tad palinkėjome Monikai ilsėtis ramybėje, pažadėjome stengtis neapvilti, imti iš Jos pavyzdį kaip pasielgti tam tikrose gyvenimo situacijose ir vylėmės, jog ateis palaiminta diena, ir ne viena, kai Amžinybės sodų ir laukų platybėse, užmiršę išvargtus vargus, gal prisiminsime tik tai, kai rėmėmės į Tėvo, Motinos ar Mokytojos petį nuoširdumo... kai Amžinybės sodų ir laukų platybėse bus gera susitikti vėl su tais, kurie su ištverme keliavo žemiškais takais...
Sekmadienį, mirimo dieną, šv. mišias už Monikos Kelevišienės šviesų atminimą Lygumų Šv. Trejybės bažnyčioje aukojo kunigas Donatas Kryževičius, ir lygumiečiai, negalėję aplankyti Monikos amžino poilsio vietoje, galėjo maldoje pabūti su ja. Šv. mišios buvo aukojamos ir už visus išėjusius Anapilin Lygumų mokyklos mokytojus.
Gilų pėdsaką mūsų atmintyje paliko ir Ričardo Doveikos aukotos šv. mišios jau minėtoje Pilaitės bažnyčioje. Jos tarsi apvainikavo Monikos atminimą. Savo pamoksle kunigas ragino atsigręžti vieniems į kitus ir laikytis paprastų Evangelijos tiesų: klausyti, suprasti, pajausti ir daryti. Būtų nuostabu, jei tai taptų kasdieniu mūsų gyvenimo kelrodžiu.
To pavyzdžiu galėtų būti savamokslis Monikos tėvas Juozas Pilius (1903-1989m.) ( šalia atgulė ir Monika), kilęs iš Išdagų kaimo Trakų rajone. Savo tėvu dukra labai didžiavosi. Tai buvo paprastas, doras, sąžiningas ūkininkas, kaimo seniūnas, Sibiro tremtinys. Jis paliko neįkainojamą turtą – viso savo gyvenimo kelio prisiminimus – užrašus. Šiandien tie užrašai, tėvo parašyti kaligrafiškai, virto knyga: Juozas Pilius „Iš atminties aruodų“, išleista 2014-aisiais. Deja, šios knygos Monika nebeskaitys. Skaitysime mes, likusieji, bei Monikos vaikai, anūkai ir proanūkiai, ir sužinosime, ką išgyveno jo karta, kas negrįžtamai nugrimzdo laiko ūkuose, tapo mokyklinių vadovėlių skaitiniais.
Mokytoja Laimutė EIDUKIENĖ
Stanislavos Vičaitės nuotr.
PORTRETAS: Lygumų dailės mokytoja Živilė Damanskienė Mokytojai Monikai Kelevišienei atminti nutapė jos portretą.