Naujausios
Nekalti apkaltinti ir ištremti
1951 metai rugsėjo 20 diena. Šią datą vaiguviškė Stefanija Mikulskienė prisimena ir pakelta iš miegų. Tai jų šeimos tremties data. Visą giminę ištrėmė, nes kažkas melagingai įskundė, jog mamos brolis – partizanas.
Regina MUSNECKIENĖ
reginamus@skrastas.lt
Amerikoje užsidirbo žemei
Buvo ankstus rytas. Stefanijos tėvų Paliulių namus apsupo kareiviai su šautuvais. Du įėjo į trobą. Perskaitė sprendimą, kad šeima perkeliama į Sibirą. Davė porą valandų laiko susiruošti.
„Ką galėjome pasiimti per porą valandų? – dabar svarsto ponia Stefanija. – Tik drabužių ir pagalvių. Kiaulės dar tebekriuksėjo tvarte, nepjautos. Palikome ir karvę, ir paukščius, ir kiaules... O ką darysi? Juk nepasipriešinsi ir nepasiskųsi.
Nors taip ir nesupratome, kodėl mus ištremia. Mamos brolis slapstėsi kažkur miestuose. Tėvai abu dirbo kolūkyje. Turtų neturėjo. Tėvas buvo našlaitis, visiškai plikas. Mamos tėvai valdė kelis hektarus žemės. Senelis su savo tėvais, mūsų proseneliais, buvo išvažiavęs į Ameriką. Ten užsidirbo pinigų. Nusipirko 17 hektarų žemės Lietuvoje. Vėliau juos pasidalijo vaikai. Tiek ir to turto...“
Kelionėje maitino koše
Stefanija Mikulskienė į tremtį važiavo būdama devynerių metų. Kartu su ja tėvai, sena babytė ir dėdė, mamos brolis kalvis.
Juos išvežė iš Kuršėnų geležinkelio stoties. Prisimena, jog traukinio vagone buvo labai nepatogu keliauti. Tvanku. Prie langelių būrėsi suaugę. Jie žiūrinėjo žemėlapius, aptarinėjo, kur veža. Vaikų prie langelių niekas neprileido. Tūnojo tamsoje, ant "narų". Vienintelė pramoga būdavo, kai traukinys sustodavo ir prižiūrėtojai keliauninkus pamaitindavo koše ir pagirdydavo karštu vandeniu.
„Dvi savaites bildėjome tuo traukiniu. Atrodė, jog veža į pasaulio kraštą, – mena ponia Stefanija. – Kai nuvežė į Irkutsko sritį Taišeto rajoną, tikrai pasijutome kaip pasaulio pakraštyje. Kokia įdomi ten gamta! Birusos upė. Sajanų kalnai. Kiek visokiausių augalų, gėlių, grybų, spanguolių, aviečių, mėlynių. Ir šalia baisus skurdas."
Tremtinius su visa kuklia jų manta vietos gyventojai į naujuosius jų namus išvežiojo arkliais. Paliulių šeimai davė namelį su dideliu kambariu ir virtuve. Kambarys pilnas šiukšlių. Ankstesni gyventojai išvažiuodami nepasivargino iššluoti. Į akis krito duonkepė krosnis.
Tiesiai į bulviakasį
Jau kitą dieną po kelionės tremtiniai buvo išvaryti kasti kolūkio bulvių. „Bulvės ten labai gerai užderėdavo. Tokios didelės kad iš vienos žmogus galėjo privalgyti“, – dalijasi pirmaisiais tremties įspūdžiais ponia Stefanija.
Tačiau tai buvo vaikų, dar neatsakingų už gyvenimą, įspūdžiai. Jiems įdomu naujovės. O tėvai, pasak Stefanijos, labai vargo. Trūko maisto. Parduotuvėje nieko nusipirkti negalėjai. Prekių mažai. Kolūkis skurdus. Porą metų teko kęsti kasdienį pasninką.
Tėvai dirbo fermoje. Kiaulėms jovalą nešiodavo naščiais. Taip reikėjo pašerti kelis šimtus kiaulių. Vasarą kiaules dar reikėdavo ir ganyti.
Žiemą spausdavo 50 laipsnių šaltis. Dieną naktį kūrendavosi "buržuika", tačiau sienos iš vidaus vis tiek būdavo apledėjusios.
Dėl kelionėje patirto streso, nuovargio ir nepriteklių po pusmečio mirė močiutė. Paskui ir mažytis Stefanijos pusbrolis. Jie ten ir liko palaidoti beržynėlyje.
Tik po to, kai kelerius metus jame padirbėjo lietuviai, pagerėjo rezultatai. Už darbadienius pradėjo duoti ne tik grūdų, bet ir medaus. „Nors ir sunku partempti penkis kilogramus, bet bėgdavau medaus parnešti. Nešdama palaižydavau“, – šmaikštauja S. Mikulskienė.
Kartais paauglė padėdavo vienai senutei, vietos gyventojai. Parnešdavo jai iš upės vandens. Senutė už paslaugą pavaišindavo labai skaniai iškepta lydeka. Upėje būdavo tiek žuvies, kad galėdavai rankomis gaudyti.
O grybų vietos gyventojai prisisūdydavo bačkas, sudėdavo į rūsius ir maitindavosi visą žiemą.
Į pirmą klasę
Nors pirmą klasę Stefanija jau buvo baigusi Lietuvoje, teko ją dar kartą baigti. Penktoje klasėje teko kraustytis toli nuo namų, į miestą. Gyveno bendrabutyje.
„Niekas ten mumis nesirūpino. Eini po pamokų į bendrabutį ir galvoji, ką čia valgyti išsivirti. Jei vėliau grįžti, pirmiau parėję vaikai savo katiliukais krosnį apsistato, lauki vakaro, kol visi išsivirs, negali prieiti. Smagiausias reikalas būdavo, kai pamatydavome skelbimą, kad bus rodomas kinas. Tada labai džiaugdavomės, – niūriai savo mokslus ir paauglystės džiaugsmus piešia ponia Stefanija. – Tai ne dabar, kai tėvai savo vaikams visko dataiko. Jei seni žmonės iš kapų atsikeltų, pamatytų dabartinius telefonus, televizorius ir kitokias mandrybes, tikriausiai iš naujo numirtų.“
Reabilitavo su teise atgauti turtą
Stefanija, gyvendama internate, baigė septynias klases. 1958 – aisiais atėjo žinia, kad jos tėvai ir kiti artimieji išvežti į Sibirą nekalti. Reabilitavo su teise atgauti visą Lietuvoje paliktą turtą.
Kai po septynerių metų tremties tėvai susiruošė į Lietuvą, kolūkio pirmininkas buvo labai nepatenkintas: „Ko jūs ten važiuojate? Ar čia jums negerai?“
Iš tiesų paskutiniaisiais metais buvo neblogai. Žemės labai derlingos. Kolūkis greitai stiprėjo ir turtėjo. Žmonės pradėjo gyventi geriau. Ir taigos gamta lepino savo turtais.
Iš pradžių vietos gyventojai buvo pribauginti, kad iš Lietuvos atveš daug baisių, negerų žmonių. Su lietuviais jie elgėsi atsargiai. Tarsi stebėjo juos iš šalies. Tad lietuviai tremtiniai atskirai rengdavo savo šokius, šventes, dainuodavo lietuviškas dainas.
Vėliau vietiniai pamatė, kad lietuviai tokie pat žmonės, kaip ir jie – tik darbštesni ir sumanesni. Užsimezgė draugiški ryšiai. Vietos gyventojai ir tremtiniai kartu švęsdavo vardines ir gimtadienius.
Gailėjosi, kai lietuviai išvažiuodavo. Ir Paliulių giminę norėjo sulaikyti. Bet Stefanijos tėvus traukė savas kraštas.
Grįžo į Lietuvą. Jų namelį buvo užsigyvenę giminaičiai. Nenorėjo įsileisti tikrųjų šeimininkų. Tačiau kolūkio pirmininkas perskaitė raštą, kad šeima buvo ištremta be reikalo. Reikia užleisti jų namus. Kolūkis atidavė nacionalizuotą karvę, kiaules, ožkų neturėjo, vietoj jų davė kelias avis.
Užmiršti neįmanoma
Jau devyneri metai našlė Stefanija Mikulskienė dabar gyvena diplomato, istoriko ir rašytojo Alfonso Eidinto tėvų namelyje. Ilgą laiką ji prižiūrėjo našle likusią senąją Eidintienę. Jai mirus, nupirko namelį.
Į aštuntąją savo gyvenimo dešimtį įkopusi moteris save ramina siuvinėdama paveikslus, susitikdama su kita Vaiguvos tremtine Sutuliene, laukdama sugrįžtančios dukters.
Ilgą laiką ji rašinėjosi su Irkutsko srityje likusiomis savo bendraklasėmis, rusaites vedusiais giminaičiais, visam gyvenimui likusiais Sibiro platybėse.
Jie rašydavo, jog į Tėvynę išvažiavus daugumai lietuvių kolūkis nustojo klestėti.
Galbūt ir Stefanijos tėvai ten būtų turtingiau gyvenę, negu čia, sugrįžę į varganą Vaiguvos kolūkį. Tačiau ilgėjosi Lietuvos, norėjo pėdomis kuo greičiau paliesti gimtąją žemę, gyventi su savais, lietuviškais papročiais. Jie negalėjo taip lengvai pamiršti nuoskaudų...
Stefanija supranta, jog anksčiau išvežtiesiems tremtiniams teko dešimt kartų sunkesnė dalia negu jiems, į Sibirą keliavusiems priešpaskutiniuoju vežimu. Gal todėl tremtį kartais prisimena kaip skaudžiausią ir įdomiausią, gyvą istoriją liudijantį savo gyvenimo nuotykį.
„Tai buvo didžioji mano ekskursija“, – sako po tremties niekur daugiau kojos iš Lietuvos neiškėlusi moteris.
Autorės nuotr.
KŪRYBA: Buvusi tremtinė Stefanija Mikulskienė dabar dienas leidžia su kita miestelio tremtine dalydamasi prisiminimais ir siuvinėdamos paveikslus.
KLASĖ: Stefanijos Mikulskienės klasės nuotrauka, daryta tremtyje. Stefanija ( pirmoji iš kairės) greitai išmoko rusų kalbą ir šia kalba mokėsi visus dalykus.
KAPAI: Palaidojusios Stefanijos (kairėje) močiutę, mama (dešinėje) ir teta pasirūpino, kad kapai beržyne būtų bent aptverti.