
Naujausios
Kaip gyveni, žmogau?
Negaila gyventi Gailiuose
Vidurdienis Gailiuose, vienoje iš didesnių Kelmės rajono Liolių seniūnijos gyvenviečių. Ant suolo, atremto į parduotuvės sieną, sėdi keletas vyrų. Pro aštuonbučio langą sklinda giesmė. Vietos moterys gieda Jėzaus širdies litaniją. Gatvelės tuščios. Žmonės darbuojasi smulkiuose savo ūkeliuose. Dauguma šeimų gyvena iš kelių karvučių parduodamo pieno. Stambesnių ūkininkų – vos trejetas.
Gailiškiai laukia, kol uždarytoje mokykloje įsikurs vaikų socializacijos centras. Kalbama, kad atsiras 40 darbo vietų.
Regina MUSNECKIENĖ
reginamus@skrastas.lt
Geradarys padėjo atsistoti ant kojų
Pagrindinė Gailių kaimelio gatvė. Rytą joje daugiau gyvybės. Žmonės neša pieną į pieno punktus. Jų Gailiuose net keturi, visi skirtingų pieno perdirbimo įmonių. Dauguma gyvenvietės žmonių laiko bent po kelias karves. Gyvena iš pieno. Darboviečių čia beveik nėra. Stambesnių ūkininkų – tik trejetas.
Prieš vidurdienį Gailiuose ramu. Gatvelės – tuščios. Pirmasis sutiktas žmogus – jauna moteris, su sūneliu traukianti į parduotuvę. Parduotuvė – vienintelė vieta, kur kartais prispiria reikalas nueiti. Daugiau čia jokių įstaigų nėra.
Sutiktoji moteris – Ingrida. Sūnelis Airidas paprašė ledų. Reikia dar šio to nupirkti. Iš Šiaulių šiandien grįš ten besimokanti dukra. Iš Liolių pagrindinės mokyklos mokyklinis autobusiukas netrukus parveš dar tris Ingridos vaikus. Šiandien paskutinė mokslo metų diena.
Kaip moteris išmaitina tokį būrį vaikų? Ingrida tikina – kaime darbo netrūksta. Turtų iš to darbo nesusikrausi, bet alkanas irgi nebūsi.
Į Gailius ji atsikėlė iš dar atokesnio kaimelio, kai atsirado gelbėtojas – Kelmės rajone puikiai žinomas geradaris verslininkas Albinas Palaikis. Sužinojęs, kokiomis sunkiomis sąlygomis senoje sodyboje, be vandens ir praeinamo kelio, gyvena penkių vaikų mama, nupirko jai butą Gailių gyvenvietėje. Po to atliko ir savotišką socialinio darbuotojo funkciją – mokė šeimą gyvenimo pradmenų.
„Esu be galo dėkinga Palaikių šeimai, – pasakoja Ingrida. – Jie padėjo mums atsistoti ant kojų, atstoja man mirusius tėvus, o mano vaikams – senelius. Lankomės jų šeimoje, ir jie pas mus atvažiuoja. Tik jų dėka judame į priekį.“
Penkių vaikų mama pasakoja prisiperinusi žąsiukų, turinti šiltnamį, užsiaugina daržovių. Pieno gauna už pagalbą ūkininkams. Padeda paravėti daržą ar atlikti kokį kitą darbelį. Ūkininkai įdirba jai žemę.
Anksčiau gaudavo pašalpų ir paramos maisto produktais. Dabar nebegauna, kadangi turi dirbantį draugą.
Traukos taškai
Kiek daugiau kaip porą šimtų gyventojų turintis Gailių kaimas įsikūręs netoli Kelmės – Raseinių plento. Šalia pagrindinės gatvės šviečia ryškus, ką tik renovuotas pastatas – naujieji bendruomenės namai ir medicinos punktas. Tai vienas iš intensyviausių gyventojų traukos taškų. Iki pietų gailiškiai žingsniuoja į čia įsikūrusį medicinos punktą. Jo vedėja kaimo senbuvė Nijolė Guščikienė pataria, ką daryti, kad pagerėtų savijauta, kaip ir kokius vaistus vartoti, pas kokį gydytoją nuvažiuoti ar tiesiog išklauso žmonių godų.
Savaitės pradžioje bendruomenės namuose buvo dalijama parama maisto produktais. Tuomet jau iš pat ryto buvo sujudę ir bendruomenės namai, kuriuose aktyvumas paprastai padidėja popietę. Tuomet žmonės čia renkasi pabendrauti, aptarti kaimo reikalų, pasiruošti šventėms.
Kitas traukos centras – parduotuvės. Jų nedideliame kaimelyje – dvi. Viena šalia kitos. Prie pirmosios būriuojasi pulkelis vyrų. Pakalbinti nenoriai atsakinėja į klausimus. Vienas nejuokais supyksta. Pakyla nuo suolelio ir nueina.
Sukame į antrąją verslininkės Jūratės Rotmanaitės parduotuvę. Pardavėja Inga Kaminskienė sutinka draugiškai. Šešis vaikus išauginusi Gailių kaimo senbuvė sako per visą dieną neišpasakotų savo gyvenimo.
Ponia Inga neslepia, kaip ir daugelis kaimo šeimų ji verčiasi sunkiai. Pasisekė, kad turi darbą. Gailiuose – tik viena kita darbo vieta. Vyresnioji karta įpratusi tenkintis mažesniais, paprastesniais dalykais. Tuo tarpu keturi jos vaikai dirba užsienyje.
Sūnus Mindaugas Vokietijoje rūšiuoja butelius. Darbas nelengvas, bet uždirba apie porą tūkstančių eurų per mėnesį. Dukra Monika įsikūrė Anglijoje. Dirba fabrike. Jos vyras sukūrė transporto įmonę. Joje įdarbino ir kitą ponios Ingos sūnų Gediminą. Anglijoje ir sūnus Kęstas. Kol kas jis vienintelis planuoja pirkti namą Kelmėje ir grįžti į Lietuvą.
I. Kaminskienė sako, jog tolimuose užsieniuose gyvenantys vaikai – didelis rūpestis. Geriau, kad būtų normaliai apmokamo darbo Lietuvoje. Pasiguodžia, kad bent du vaikai dar likę Lietuvoje. Tačiau turi dirbti tiek pat, kiek užsienyje gyvenantys, o atlyginimai – vos ne minimalūs.
Emigravę vaikai – kas antros Gailių kaimo motinos skaudulys.
Kol kalbamės su pardavėja, į parduotuvę ateina vos vienas kitas žmogus. Kai kaimelyje dvi parduotuvės – susidaro konkurencija. Tačiau parduotuvės savininkė Jūratė Rotmanaitė nusiteikusi optimistiškai. Nesiekia didelio pelno: „Svarbu, kad pardavėja užsidirbtų sau atlyginimą ir man šiek tiek liktų.“
Ar tiesa, jog kaimų parduotuves gelbsti alkoholis? „Tai negendanti prekė, – sako ponia Jūratė. – Gali stovėti kiek tik reikia. Tuo tarpu maisto prekės nenupirktos genda. Kaimo žmonių perkamoji galia – nedidelė. Jei neišperka, maisto produktus tenka nurašyti.“
Kalbama, jog Gailiuose yra ir trečiasis traukos centras – buvusios ūkio mechaninės dirbtuvės. Ten vyrai remontuojasi techniką. Ten renkasi spręsti kai kokių vyriškų reikalų ir išlenkti taurelės. Tokia kaimo nūdiena.
Vietoj naujagimių – slaugomi senukai
Pro pravirą aštuonbučio langą sklinda giesmė. Kaimo moterys gieda Jėzaus širdies litaniją. Senjorėms tai amžių ir poreikius atitinkantis užsiėmimas. Kitokio kultūrinio gyvenimo Gailiuose nedaug. Tik tiek, kiek susiorganizuoja bendruomenė.
Nėra kultūros namų. Prieš kelerius metus uždarė ir pagrindinę mokyklą. Buvo per mažai mokinių. Dabar vaikus vežioja į už kelių kilometrų esančią Liolių pagrindinę mokyklą. Kai kurie iš karto važinėja į Kelmę. Ypač jeigu lanko Meno mokyklą. Po pamokų progimnazijoje ar pagrindinėje mokykloje traukia tiesiai į Meno mokyklą. Kiti Kelmę renkasi dėl gimnazijoje besimokančių sesių ar brolių.
Prie bendruomenės namų į automobilį sėda bendruomenės slaugytoja Nijolė Guščikienė. Baigė darbą medicinos punkte. Dabar važiuos pas slaugomus senelius. Neprašė pirminės sveikatos priežiūros centro automobilio. Vairuotojo vežama turėtų skubėti. O senukai nori išsikalbėti. Laukia slaugytojos ne tiek dėl ligos ar negalios, kiek dėl galimybės išsipasakoti.
35 metus Gailiuose dirbanti medikė sako jaunystėje lankydavusi po keliolika naujagimių. Būdavo, kad kaime per metus jų gimdavo po penkiolika. Mažiau kaip dešimt niekuomet nebūdavo. Slaugytojos akyse užaugo dvi kartos. Tačiau pastaraisiais metais kaime įregistruojami tik vienas – du kūdikiai. Medikės darbo grafike vaikus pakeitė lankomi neįgalūs žmonės ir senukai.
Gyvenimas iš 117 eurų
Į bendruomenės namus, pagiedojusios Jėzaus širdies litaniją, ateina balsingosios senjorės Jadvyga Labanauskienė, Bronė Sutkienė ir Janina Kaušienė. Dar neseniai moterys giedojo gegužines mojavas, dabar – kitas giesmes. Gieda ir Liolių bažnyčios chore. Į bažnyčią jas dažniausia nuveža bendruomenės pirmininkė Vilma Ivoškienė. Autobuso nėra.
Prieš savaitgalį vėl ateina pas ją pasitarti. Gerai, kad yra bendruomenės namai ir sukalbama, senus žmones suprantanti bendruomenės vadovė.
Visos trys giedotojos – savotiškos imigrantės, kiek pagerinusios gyvenvietės demografinę situaciją. Į Gailius atsikėlė iš kitų kaimų ar net kitų rajonų.
Jadvyga Labanauskienė į gyvenvietę atsikėlė prieš septynerius metus. Anksčiau gyveno vienkiemyje. „Čia esu tarp žmonių, į gera pasikeitė gyvenimas“, – džiaugiasi moteris.
Ponia Jadvyga turi pragyventi iš 117 eurų pašalpos. Ji jau pensinio amžiaus. Tačiau dirbo tik laiškininke. Jaunystėje augino dukras, paskui ūkininkavo. Neužteko darbo stažo. Todėl turi tenkintis menka pašalpa. Bet giedotoja nesiskundžia: „Malkų dar užtenku iš nugriautų senų pastatų. Už elektrą susimoku iš pašalpos. Dar gaunu paramos maisto produktais. Gyvenu tarp gerų kaimynų. Guščikai man padeda įdirbti žemę. Užsiauginu daržovių. Užtenku visai žiemai. Grybauju, uogauju. Drabužių turiu iš senų laikų. Gerai, kad figūra atitinka. Jeigu pritrūkstu, paremia vaikai.“
Bronė Sutkienė taip pat gyveno atokiame Budų kaime. Visą gyvenimą sunkiai dirbo pašte, valgykloje, fermoje melžėja. Tačiau pensija, pasak moters, ne per didžiausia, tik pora šimtų eurų. Į Gailius atsikėlė pas dukrą. Gyvena vieni kitiems padėdami.
Janina Kaušienė į Gailius iš Kėdainių rajono sugrįžo prieš šešerius metus. Čia jos gimtinė. Ištuštėję tėvų namai tarsi laukė. „Jie – brangesni negu valdiškas butas“, – savo apsisprendimą aiškina moteris.
Ponios Janinos neįgalumo pašalpa – tik 161 euras. Beveik visa išeina vaistams. Gerai, kad dar turi vyrą, gaunantį pensiją. Padeda vaikai. Dvi dukros gyvena užsienyje: viena Anglijoje, kita Švedijoje. Jei ne parama, būtų sunku išgyventi. „Giedodamos atsipalaiduojame, užsimirštame. Tą dieną, kai negiedame, kažko trūksta“, – apie savo sielos peną kalba Janina.
Viltis – vaikų socializacijos centras
„Gailiuose kartais skrajoja toks posakis: „Gailiuosi, kad gyvenu Gailiuose“, – šypsosi bendruomenės pirmininkė Vilma Ivoškienė, prieš daugelį metų pati sugrįžusi į savo tėviškę. – Aš nesigailiu. Mūsų kaimas draugiškas. Žmonės palaiko mano idėjas ir pasiūlymus. Surengiam ir ekskursijų, ir švenčių. Tik šiemet teks apsieiti kukliau, nes daug lėšų sunaudojome bendruomenės namų įkurtuvių šventei. Bet kai ką nuveikti galima ir be pinigų. Pavyzdžiui, sudalyvavome Kelmės liaudies meno šventėje.“
Kai uždarė Gailių pagrindinę mokyklą, be darbo liko daug žmonių. Mokytojai važinėja į kitas mokyklas. Kai kurie ūkininkauja, kai kurie išėjo į pensiją. Tačiau techninis personalas liko be darbo.
Netrukus turėtų pradėti remontuoti buvusį mokyklos pastatą. Čia įsikurs vaikų socializacijos centras. Turėtų pradėti veikti 2020 metais. Darbingi žmonės laukia, tikisi gauti darbo. Kalbama, jog bus sukurta net 40 darbo vietų.
V. Ivoškienė pasakoja, jog kaimo žmonėms labai padeda parama maisto produktais. Daugiavaikės šeimos išsineša didžiulius krepšius negendančių produktų. Paramos paketas tampa vis turtingesnis. Sunkiai besiverčiantys gauna ir mėsos konservų bei higienos prekių.
„Nors kai kuriems žmonėms ir tai sukelia apmaudą. Vienas gailiškis klausė, kam jam dantų pasta, jeigu neturi dantų. Kai kam neskanios trijų grūdų košėms skirtos kruopos. Sako, kad jų nenori lesti ir vištos“, – apie paramos peripetijas pasakoja bendruomenės pirmininkė.
Kaimas, ponios Vilmos žodžiais, – visoks. Yra labai daug dirbančių, iš traktoriaus neišlipančių, bet yra ir pritinginčių. Žmonės išeitį randa pagal savo fizines ir protines išgales. Dažniausia išvažiuoja į užsienį. Antai jos kaimynai porą metų padirbėjo Norvegijoje – tiek užteko nusipirkti namą Kelmėje. Kai kurie važiuoja dirbti į Liolius, Kelmę, Raseinių rajono įmones.
Bendruomenės pirmininkė darbuojasi savo ūkyje. Kartu su vyru laiko 30 raguočių. Darbų apstu ir bendruomenėje. Dar neseniai įvyko bendruomenės namų įkurtuvės. Dabar jau parašytas projektas, kad gautų lėšų įvažiavimui sutvarkyti. Gavo 70 procentų reikiamų lėšų. Dar šiek tiek pridės Savivaldybė. Rugsėjo mėnesį jau prasidės darbai.
Autorės nuotr.
Bendruomenės pirmininkė ir seniūnaitė Vilma Ivoškienė nestokoja rūpesčių. Baigtas renovuoti bendruomenės pastatas. Laukia aplinkos tvarkymo darbai.
2013 metais dėl per mažo mokinių skaičiaus uždaryta viena iš naujausių rajone Gailių pagrindinė mokykla. 2020 metais joje turėtų įsikurti vaikų socializacijos centras. Jau šį rudenį prasidės pastato pritaikymo darbai. Gailiškiai laukia darbo vietų.
Aštuonbutyje pagiedojusios Jėzaus širdies litaniją, gailiškės senjorės (iš kairės) Jadvyga Labanauskienė, Bronė Sutkienė ir Janina Kaušienė žingsniuoja į bendruomenės namus.
Gailiškė Inga Kaminskienė džiaugiasi, turėdama darbo parduotuvėje.
Bendruomenės slaugytoja Nijolė Guščikienė sako, jog anksčiau daugiausia jos laiko atimdavo naujagimių lankymas, dabar – neįgalių vienišų žmonių ir senukų.
Gailiuose tik per 200 gyventojų, tačiau čia išsilaiko dvi parduotuvės.