Negaila gyventi Gailiuose

Negaila gyventi Gailiuose

Kaip gy­ve­ni, žmo­gau?

Ne­gai­la gy­ven­ti Gai­liuo­se

Vi­dur­die­nis Gai­liuo­se, vie­no­je iš di­des­nių Kel­mės ra­jo­no Lio­lių se­niū­ni­jos gy­ven­vie­čių. Ant suo­lo, at­rem­to į par­duo­tu­vės sie­ną, sė­di ke­le­tas vy­rų. Pro aš­tuon­bu­čio lan­gą sklin­da gies­mė. Vie­tos mo­te­rys gie­da Jė­zaus šir­dies li­ta­ni­ją. Gat­ve­lės tuš­čios. Žmo­nės dar­buo­ja­si smul­kiuo­se sa­vo ūke­liuo­se. Dau­gu­ma šei­mų gy­ve­na iš ke­lių kar­vu­čių par­duo­da­mo pie­no. Stam­bes­nių ūki­nin­kų – vos tre­je­tas.

Gai­liš­kiai lau­kia, kol už­da­ry­to­je mo­kyk­lo­je įsi­kurs vai­kų so­cia­li­za­ci­jos cent­ras. Kal­ba­ma, kad at­si­ras 40 dar­bo vie­tų.

Re­gi­na MUS­NEC­KIE­NĖ

reginamus@skrastas.lt

Ge­ra­da­rys pa­dė­jo at­si­sto­ti ant ko­jų

Pag­rin­di­nė Gai­lių kai­me­lio gat­vė. Ry­tą jo­je dau­giau gy­vy­bės. Žmo­nės ne­ša pie­ną į pie­no punk­tus. Jų Gai­liuo­se net ke­tu­ri, vi­si skir­tin­gų pie­no per­dir­bi­mo įmo­nių. Dau­gu­ma gy­ven­vie­tės žmo­nių lai­ko bent po ke­lias kar­ves. Gy­ve­na iš pie­no. Dar­bo­vie­čių čia be­veik nė­ra. Stam­bes­nių ūki­nin­kų – tik tre­je­tas.

Prieš vi­dur­die­nį Gai­liuo­se ra­mu. Gat­ve­lės – tuš­čios. Pir­ma­sis su­tik­tas žmo­gus – jau­na mo­te­ris, su sū­ne­liu trau­kian­ti į par­duo­tu­vę. Par­duo­tu­vė – vie­nin­te­lė vie­ta, kur kar­tais pri­spi­ria rei­ka­las nuei­ti. Dau­giau čia jo­kių įstai­gų nė­ra.

Su­tik­to­ji mo­te­ris – Ing­ri­da. Sū­ne­lis Ai­ri­das pa­pra­šė le­dų. Rei­kia dar šio to nu­pirk­ti. Iš Šiau­lių šian­dien grįš ten be­si­mo­kan­ti duk­ra. Iš Lio­lių pa­grin­di­nės mo­kyk­los mo­kyk­li­nis au­to­bu­siu­kas ne­tru­kus par­veš dar tris Ing­ri­dos vai­kus. Šian­dien pa­sku­ti­nė moks­lo me­tų die­na.

Kaip mo­te­ris iš­mai­ti­na to­kį bū­rį vai­kų? Ing­ri­da ti­ki­na – kai­me dar­bo ne­trūks­ta. Tur­tų iš to dar­bo ne­su­sik­rau­si, bet al­ka­nas ir­gi ne­bū­si.

Į Gai­lius ji at­si­kė­lė iš dar ato­kes­nio kai­me­lio, kai at­si­ra­do gel­bė­to­jas – Kel­mės ra­jo­ne pui­kiai ži­no­mas ge­ra­da­ris vers­li­nin­kas Al­bi­nas Pa­lai­kis. Su­ži­no­jęs, ko­kio­mis sun­kio­mis są­ly­go­mis se­no­je so­dy­bo­je, be van­dens ir praei­na­mo ke­lio, gy­ve­na pen­kių vai­kų ma­ma, nu­pir­ko jai bu­tą Gai­lių gy­ven­vie­tė­je. Po to at­li­ko ir sa­vo­tiš­ką so­cia­li­nio dar­buo­to­jo funk­ci­ją – mo­kė šei­mą gy­ve­ni­mo pra­dme­nų.

„Esu be ga­lo dė­kin­ga Pa­lai­kių šei­mai, – pa­sa­ko­ja Ing­ri­da. – Jie pa­dė­jo mums at­si­sto­ti ant ko­jų, at­sto­ja man mi­ru­sius tė­vus, o ma­no vai­kams – se­ne­lius. Lan­ko­mės jų šei­mo­je, ir jie pas mus at­va­žiuo­ja. Tik jų dė­ka ju­da­me į prie­kį.“

Pen­kių vai­kų ma­ma pa­sa­ko­ja pri­si­pe­ri­nu­si žą­siu­kų, tu­rin­ti šilt­na­mį, už­siau­gi­na dar­žo­vių. Pie­no gau­na už pa­gal­bą ūki­nin­kams. Pa­de­da pa­ra­vė­ti dar­žą ar at­lik­ti ko­kį ki­tą dar­be­lį. Ūki­nin­kai įdir­ba jai že­mę.

Anks­čiau gau­da­vo pa­šal­pų ir pa­ra­mos mais­to pro­duk­tais. Da­bar ne­be­gau­na, ka­dan­gi tu­ri dir­ban­tį drau­gą.

Trau­kos taš­kai

Kiek dau­giau kaip po­rą šim­tų gy­ven­to­jų tu­rin­tis Gai­lių kai­mas įsi­kū­ręs ne­to­li Kel­mės – Ra­sei­nių plen­to. Ša­lia pa­grin­di­nės gat­vės švie­čia ryš­kus, ką tik re­no­vuo­tas pa­sta­tas – nau­jie­ji bend­ruo­me­nės na­mai ir me­di­ci­nos punk­tas. Tai vie­nas iš in­ten­sy­viau­sių gy­ven­to­jų trau­kos taš­kų. Iki pie­tų gai­liš­kiai žings­niuo­ja į čia įsi­kū­ru­sį me­di­ci­nos punk­tą. Jo ve­dė­ja kai­mo sen­bu­vė Ni­jo­lė Guš­či­kie­nė pa­ta­ria, ką da­ry­ti, kad pa­ge­rė­tų sa­vi­jau­ta, kaip ir ko­kius vais­tus var­to­ti, pas ko­kį gy­dy­to­ją nu­va­žiuo­ti ar tie­siog iš­klau­so žmo­nių go­dų.

Sa­vai­tės pra­džio­je bend­ruo­me­nės na­muo­se bu­vo da­li­ja­ma pa­ra­ma mais­to pro­duk­tais. Tuo­met jau iš pat ry­to bu­vo su­ju­dę ir bend­ruo­me­nės na­mai, ku­riuo­se ak­ty­vu­mas pa­pras­tai pa­di­dė­ja po­pie­tę. Tuo­met žmo­nės čia ren­ka­si pa­bend­rau­ti, ap­tar­ti kai­mo rei­ka­lų, pa­si­ruoš­ti šven­tėms.

Ki­tas trau­kos cent­ras – par­duo­tu­vės. Jų ne­di­de­lia­me kai­me­ly­je – dvi. Vie­na ša­lia ki­tos. Prie pir­mo­sios bū­riuo­ja­si pul­ke­lis vy­rų. Pa­kal­bin­ti ne­no­riai at­sa­ki­nė­ja į klau­si­mus. Vie­nas ne­juo­kais su­pyks­ta. Pa­ky­la nuo suo­le­lio ir nuei­na.

Su­ka­me į ant­rą­ją vers­li­nin­kės Jū­ra­tės Rot­ma­nai­tės par­duo­tu­vę. Par­da­vė­ja In­ga Ka­mins­kie­nė su­tin­ka drau­giš­kai. Še­šis vai­kus išau­gi­nu­si Gai­lių kai­mo sen­bu­vė sa­ko per vi­są die­ną neiš­pa­sa­ko­tų sa­vo gy­ve­ni­mo.

Po­nia In­ga ne­sle­pia, kaip ir dau­ge­lis kai­mo šei­mų ji ver­čia­si sun­kiai. Pa­si­se­kė, kad tu­ri dar­bą. Gai­liuo­se – tik vie­na ki­ta dar­bo vie­ta. Vy­res­nio­ji kar­ta įpra­tu­si ten­kin­tis ma­žes­niais, pa­pras­tes­niais da­ly­kais. Tuo tar­pu ke­tu­ri jos vai­kai dir­ba už­sie­ny­je.

Sū­nus Min­dau­gas Vo­kie­ti­jo­je rū­šiuo­ja bu­te­lius. Dar­bas ne­leng­vas, bet už­dir­ba apie po­rą tūks­tan­čių eu­rų per mė­ne­sį. Duk­ra Mo­ni­ka įsi­kū­rė Ang­li­jo­je. Dir­ba fab­ri­ke. Jos vy­ras su­kū­rė trans­por­to įmo­nę. Jo­je įdar­bi­no ir ki­tą po­nios In­gos sū­nų Ge­di­mi­ną. Ang­li­jo­je ir sū­nus Kęs­tas. Kol kas jis vie­nin­te­lis pla­nuo­ja pirk­ti na­mą Kel­mė­je ir grįž­ti į Lie­tu­vą.

I. Ka­mins­kie­nė sa­ko, jog to­li­muo­se už­sie­niuo­se gy­ve­nan­tys vai­kai – di­de­lis rū­pes­tis. Ge­riau, kad bū­tų nor­ma­liai ap­mo­ka­mo dar­bo Lie­tu­vo­je. Pa­si­guo­džia, kad bent du vai­kai dar li­kę Lie­tu­vo­je. Ta­čiau tu­ri dirb­ti tiek pat, kiek už­sie­ny­je gy­ve­nan­tys, o at­ly­gi­ni­mai – vos ne mi­ni­ma­lūs.

Emig­ra­vę vai­kai – kas ant­ros Gai­lių kai­mo mo­ti­nos skau­du­lys.

Kol kal­ba­mės su par­da­vė­ja, į par­duo­tu­vę atei­na vos vie­nas ki­tas žmo­gus. Kai kai­me­ly­je dvi par­duo­tu­vės – su­si­da­ro kon­ku­ren­ci­ja. Ta­čiau par­duo­tu­vės sa­vi­nin­kė Jū­ra­tė Rot­ma­nai­tė nu­si­tei­ku­si op­ti­mis­tiš­kai. Ne­sie­kia di­de­lio pel­no: „Svar­bu, kad par­da­vė­ja už­si­dirb­tų sau at­ly­gi­ni­mą ir man šiek tiek lik­tų.“

Ar tie­sa, jog kai­mų par­duo­tu­ves gelbs­ti al­ko­ho­lis? „Tai ne­gen­dan­ti pre­kė, – sa­ko po­nia Jū­ra­tė. – Ga­li sto­vė­ti kiek tik rei­kia. Tuo tar­pu mais­to pre­kės ne­nu­pirk­tos gen­da. Kai­mo žmo­nių per­ka­mo­ji ga­lia – ne­di­de­lė. Jei neiš­per­ka, mais­to pro­duk­tus ten­ka nu­ra­šy­ti.“

Kal­ba­ma, jog Gai­liuo­se yra ir tre­čia­sis trau­kos cent­ras – bu­vu­sios ūkio me­cha­ni­nės dirb­tu­vės. Ten vy­rai re­mon­tuo­ja­si tech­ni­ką. Ten ren­ka­si spręs­ti kai ko­kių vy­riš­kų rei­ka­lų ir iš­lenk­ti tau­re­lės. To­kia kai­mo nū­die­na.

Vie­toj nau­ja­gi­mių – slau­go­mi se­nu­kai

Pro pra­vi­rą aš­tuon­bu­čio lan­gą sklin­da gies­mė. Kai­mo mo­te­rys gie­da Jė­zaus šir­dies li­ta­ni­ją. Sen­jo­rėms tai am­žių ir po­rei­kius ati­tin­kan­tis už­siė­mi­mas. Ki­to­kio kul­tū­ri­nio gy­ve­ni­mo Gai­liuo­se ne­daug. Tik tiek, kiek su­sior­ga­ni­zuo­ja bend­ruo­me­nė.

Nė­ra kul­tū­ros na­mų. Prieš ke­le­rius me­tus už­da­rė ir pa­grin­di­nę mo­kyk­lą. Bu­vo per ma­žai mo­ki­nių. Da­bar vai­kus ve­žio­ja į už ke­lių ki­lo­met­rų esan­čią Lio­lių pa­grin­di­nę mo­kyk­lą. Kai ku­rie iš kar­to va­ži­nė­ja į Kel­mę. Ypač jei­gu lan­ko Me­no mo­kyk­lą. Po pa­mo­kų pro­gim­na­zi­jo­je ar pa­grin­di­nė­je mo­kyk­lo­je trau­kia tie­siai į Me­no mo­kyk­lą. Ki­ti Kel­mę ren­ka­si dėl gim­na­zi­jo­je be­si­mo­kan­čių se­sių ar bro­lių.

Prie bend­ruo­me­nės na­mų į au­to­mo­bi­lį sė­da bend­ruo­me­nės slau­gy­to­ja Ni­jo­lė Guš­či­kie­nė. Bai­gė dar­bą me­di­ci­nos punk­te. Da­bar va­žiuos pas slau­go­mus se­ne­lius. Nep­ra­šė pir­mi­nės svei­ka­tos prie­žiū­ros cent­ro au­to­mo­bi­lio. Vai­ruo­to­jo ve­ža­ma tu­rė­tų sku­bė­ti. O se­nu­kai no­ri iš­si­kal­bė­ti. Lau­kia slau­gy­to­jos ne tiek dėl li­gos ar ne­ga­lios, kiek dėl ga­li­my­bės iš­si­pa­sa­ko­ti.

35 me­tus Gai­liuo­se dir­ban­ti me­di­kė sa­ko jau­nys­tė­je lan­ky­da­vu­si po ke­lio­li­ka nau­ja­gi­mių. Bū­da­vo, kad kai­me per me­tus jų gimdavo po pen­kio­li­ka. Ma­žiau kaip de­šimt nie­kuo­met ne­bū­da­vo. Slau­gy­to­jos aky­se užau­go dvi kar­tos. Ta­čiau pa­sta­rai­siais me­tais kai­me įre­gist­ruo­ja­mi tik vie­nas – du kū­di­kiai. Me­di­kės dar­bo gra­fi­ke vai­kus pa­kei­tė lan­ko­mi neį­ga­lūs žmo­nės ir se­nu­kai.

Gy­ve­ni­mas iš 117 eu­rų

Į bend­ruome­nės na­mus, pa­gie­do­ju­sios Jė­zaus šir­dies li­ta­ni­ją, atei­na bal­sin­go­sios sen­jo­rės Jad­vy­ga La­ba­naus­kie­nė, Bro­nė Sut­kie­nė ir Ja­ni­na Kau­šie­nė. Dar ne­se­niai mo­te­rys gie­do­jo ge­gu­ži­nes mo­ja­vas, da­bar – ki­tas gies­mes. Gie­da ir Lio­lių baž­ny­čios cho­re. Į baž­ny­čią jas daž­niau­sia nu­ve­ža bend­ruo­me­nės pir­mi­nin­kė Vil­ma Ivoš­kie­nė. Au­to­bu­so nė­ra.

Prieš sa­vait­ga­lį vėl atei­na pas ją pa­si­tar­ti. Ge­rai, kad yra bend­ruo­me­nės na­mai ir su­kal­ba­ma, se­nus žmo­nes su­pran­tan­ti bend­ruo­me­nės va­do­vė.

Vi­sos trys gie­do­to­jos – sa­vo­tiš­kos imig­ran­tės, kiek pa­ge­ri­nu­sios gy­ven­vie­tės de­mog­ra­fi­nę si­tua­ci­ją. Į Gai­lius at­si­kė­lė iš ki­tų kai­mų ar net ki­tų ra­jo­nų.

Jad­vy­ga La­ba­naus­kie­nė į gy­ven­vie­tę at­si­kė­lė prieš sep­ty­ne­rius me­tus. Anks­čiau gy­ve­no vien­kie­my­je. „Čia esu tarp žmo­nių, į ge­ra pa­si­kei­tė gy­ve­ni­mas“, – džiau­gia­si mo­te­ris.

Po­nia Jad­vy­ga tu­ri pra­gy­ven­ti iš 117 eu­rų pa­šal­pos. Ji jau pen­si­nio am­žiaus. Ta­čiau dir­bo tik laiš­ki­nin­ke. Jau­nys­tė­je au­gi­no duk­ras, pa­skui ūki­nin­ka­vo. Neuž­te­ko dar­bo sta­žo. To­dėl tu­ri ten­kin­tis men­ka pa­šal­pa. Bet gie­do­to­ja ne­si­skun­džia: „Mal­kų dar už­ten­ku iš nu­griau­tų se­nų pa­sta­tų. Už elekt­rą su­si­mo­ku iš pa­šal­pos. Dar gau­nu pa­ra­mos mais­to pro­duk­tais. Gy­ve­nu tarp ge­rų kai­my­nų. Guš­či­kai man pa­de­da įdirb­ti že­mę. Už­siau­gi­nu dar­žo­vių. Už­ten­ku vi­sai žie­mai. Gry­bau­ju, uo­gau­ju. Dra­bu­žių tu­riu iš se­nų lai­kų. Ge­rai, kad fi­gū­ra ati­tin­ka. Jei­gu pri­trūks­tu, pa­re­mia vai­kai.“

Bro­nė Sut­kie­nė taip pat gy­ve­no ato­kia­me Bu­dų kai­me. Vi­są gy­ve­ni­mą sun­kiai dir­bo pa­šte, val­gyk­lo­je, fer­mo­je mel­žė­ja. Ta­čiau pen­si­ja, pa­sak mo­ters, ne ­per ­di­džiau­sia, tik po­ra šim­tų eu­rų. Į Gai­lius at­si­kė­lė pas duk­rą. Gy­ve­na vie­ni ki­tiems pa­dė­da­mi.

Ja­ni­na Kau­šie­nė į Gai­lius iš Kė­dai­nių ra­jo­no su­grį­žo prieš še­še­rius me­tus. Čia jos gim­ti­nė. Iš­tuš­tė­ję tė­vų na­mai tar­si lau­kė. „Jie – bran­ges­ni ne­gu val­diš­kas bu­tas“, – sa­vo ap­si­spren­di­mą aiš­ki­na mo­te­ris.

Po­nios Ja­ni­nos neį­ga­lu­mo pa­šal­pa – tik 161 eu­ras. Be­veik vi­sa išei­na vais­tams. Ge­rai, kad dar tu­ri vy­rą, gau­nan­tį pen­si­ją. Pa­de­da vai­kai. Dvi duk­ros gy­ve­na už­sie­ny­je: vie­na Ang­li­jo­je, ki­ta Šve­di­jo­je. Jei ne pa­ra­ma, bū­tų sun­ku iš­gy­ven­ti. „Gie­do­da­mos at­si­pa­lai­duo­ja­me, už­si­mirš­ta­me. Tą die­ną, kai ne­gie­da­me, kaž­ko trūks­ta“, – apie sa­vo sie­los pe­ną kal­ba Ja­ni­na.

Vil­tis – vai­kų so­cia­li­za­ci­jos cent­ras

„Gai­liuo­se kar­tais skra­jo­ja toks po­sa­kis: „Gai­liuo­si, kad gy­ve­nu Gai­liuo­se“, – šyp­so­si bend­ruo­me­nės pir­mi­nin­kė Vil­ma Ivoš­kie­nė, prieš dau­ge­lį me­tų pa­ti sugrį­žu­si į sa­vo tė­viš­kę. – Aš ne­si­gai­liu. Mū­sų kai­mas drau­giš­kas. Žmo­nės pa­lai­ko ma­no idė­jas ir pa­siū­ly­mus. Su­ren­giam ir eks­kur­si­jų, ir šven­čių. Tik šie­met teks ap­siei­ti kuk­liau, nes daug lė­šų su­nau­do­jo­me bend­ruo­me­nės na­mų įkur­tu­vių šven­tei. Bet kai ką nu­veik­ti ga­li­ma ir be pi­ni­gų. Pa­vyz­džiui, su­da­ly­va­vo­me Kel­mės liau­dies me­no šven­tė­je.“

Kai už­da­rė Gai­lių pa­grin­di­nę mo­kyk­lą, be dar­bo li­ko daug žmo­nių. Mo­ky­to­jai va­ži­nė­ja į ki­tas mo­kyk­las. Kai ku­rie ūki­nin­kau­ja, kai ku­rie išė­jo į pen­si­ją. Ta­čiau tech­ni­nis per­so­na­las li­ko be dar­bo.

Net­ru­kus tu­rė­tų pra­dė­ti re­mon­tuo­ti bu­vu­sį mo­kyk­los pa­sta­tą. Čia įsi­kurs vai­kų so­cia­li­za­ci­jos cent­ras. Tu­rė­tų pra­dė­ti veik­ti 2020 me­tais. Dar­bin­gi žmo­nės lau­kia, ti­ki­si gau­ti dar­bo. Kal­ba­ma, jog bus su­kur­ta net 40 dar­bo vie­tų.

V. Ivoš­kie­nė pa­sa­ko­ja, jog kai­mo žmo­nėms la­bai pa­de­da pa­ra­ma mais­to pro­duk­tais. Dau­gia­vai­kės šei­mos iš­si­ne­ša di­džiu­lius krep­šius ne­gen­dan­čių pro­duk­tų. Pa­ra­mos pa­ke­tas tam­pa vis tur­tin­ges­nis. Sun­kiai be­si­ver­čian­tys gau­na ir mė­sos kon­ser­vų bei hi­gie­nos pre­kių.

„Nors kai ku­riems žmo­nėms ir tai su­ke­lia ap­mau­dą. Vie­nas gai­liš­kis klau­sė, kam jam dan­tų pa­sta, jei­gu ne­tu­ri dan­tų. Kai kam ne­ska­nios tri­jų grū­dų ko­šėms skir­tos kruo­pos. Sa­ko, kad jų ne­no­ri les­ti ir viš­tos“, – apie pa­ra­mos pe­ri­pe­ti­jas pa­sa­ko­ja bend­ruo­me­nės pir­mi­nin­kė.

Kai­mas, po­nios Vil­mos žo­džiais, – vi­soks. Yra la­bai daug dir­ban­čių, iš trak­to­riaus neiš­li­pan­čių, bet yra ir pri­tin­gin­čių. Žmo­nės išei­tį ran­da pa­gal sa­vo fi­zi­nes ir pro­ti­nes iš­ga­les. Daž­niau­sia iš­va­žiuo­ja į už­sie­nį. An­tai jos kai­my­nai po­rą me­tų pa­dir­bė­jo Nor­ve­gi­jo­je – tiek už­te­ko nu­si­pirk­ti na­mą Kel­mė­je. Kai ku­rie va­žiuo­ja dirb­ti į Lio­lius, Kel­mę, Ra­sei­nių ra­jo­no įmo­nes.

Bend­ruo­me­nės pir­mi­nin­kė dar­buo­ja­si sa­vo ūky­je. Kar­tu su vy­ru lai­ko 30 ra­guo­čių. Dar­bų ap­stu ir bend­ruo­me­nė­je. Dar ne­se­niai įvy­ko bend­ruo­me­nės na­mų įkur­tu­vės. Da­bar jau pa­ra­šy­tas pro­jek­tas, kad gau­tų lė­šų įva­žia­vi­mui su­tvar­ky­ti. Ga­vo 70 pro­cen­tų rei­kia­mų lė­šų. Dar šiek tiek pri­dės Sa­vi­val­dy­bė. Rug­sė­jo mė­ne­sį jau pra­si­dės dar­bai.

Au­to­rės nuo­tr.

Bend­ruo­me­nės pir­mi­nin­kė ir se­niū­nai­tė Vil­ma Ivoš­kie­nė ne­sto­ko­ja rū­pes­čių. Baig­tas re­no­vuo­ti bend­ruo­me­nės pa­sta­tas. Lau­kia ap­lin­kos tvar­ky­mo dar­bai.

2013 me­tais dėl per ma­žo mo­ki­nių skai­čiaus už­da­ry­ta vie­na iš nau­jau­sių ra­jo­ne Gai­lių pa­grin­di­nė mo­kyk­la. 2020 me­tais jo­je tu­rė­tų įsi­kur­ti vai­kų so­cia­li­za­ci­jos cent­ras. Jau šį ru­de­nį pra­si­dės pa­sta­to pri­tai­ky­mo dar­bai. Gai­liš­kiai lau­kia dar­bo vie­tų.

Aš­tuon­bu­ty­je pa­gie­do­ju­sios Jė­zaus šir­dies li­ta­ni­ją, gai­liš­kės sen­jo­rės (iš kai­rės) Jad­vy­ga La­ba­naus­kie­nė, Bro­nė Sut­kie­nė ir Ja­ni­na Kau­šie­nė žings­niuo­ja į bend­ruo­me­nės na­mus.

Gai­liš­kė In­ga Ka­mins­kie­nė džiau­gia­si, tu­rė­da­ma dar­bo par­duo­tu­vė­je.

Bend­ruo­me­nės slau­gy­to­ja Ni­jo­lė Guš­či­kie­nė sa­ko, jog anks­čiau dau­giau­sia jos lai­ko atim­da­vo nau­ja­gi­mių lan­ky­mas, da­bar – neį­ga­lių vie­ni­šų žmo­nių ir se­nu­kų.

Gai­liuo­se tik per 200 gy­ven­to­jų, ta­čiau čia iš­si­lai­ko dvi par­duo­tu­vės.