Ne pragyventi, o gyventi

Ne pra­gy­ven­ti, o gy­ven­ti

Prieš de­šimt me­tų iš Šiau­lių į Kelmės rajono Pa­ba­riu­kų kai­mą prie Du­by­sos at­si­kė­lu­si As­tos ir Ar­tū­ro Ka­mins­kų šei­ma su­gal­vo­jo kai­mo tu­riz­mo vers­lą. Nuo­mo­ja bai­da­res, lai­ko bi­čių, par­duo­da eko­lo­giš­ką me­dų. Ar­tū­ras dir­ba va­dy­bi­nin­ku vie­no­je už­sie­nio bend­ro­vė­je. As­ta rū­pi­na­si vers­lu. „Ne­rei­kia rū­pin­tis, kaip pra­gy­ven­ti. Ga­liu sau leis­ti gy­ven­ti“, – sa­ko mo­te­ris.

Re­gi­na MUS­NEC­KIE­NĖ

reginamus@skrastas.lt

Idė­ją pa­suf­le­ra­vo Dar­bo bir­ža

Ka­mins­kų vers­las pra­si­dė­jo ga­na ne­ti­kė­tai. As­ta ne­tu­rė­jo dar­bo. Re­gist­ra­vo­si Dar­bo bir­žo­je. Bir­ža pa­siun­tė mo­te­rį į vers­lo or­ga­ni­za­vi­mo kur­sus. Bai­giant kur­sus rei­kė­jo pa­ra­šy­ti vers­lo pla­ną. Po­nia As­ta su­kū­rė bai­da­rių nuo­mos vers­lo pla­ną. Jį pa­ra­šiu­si pa­ma­nė, jog ne taip sun­ku bū­tų įgy­ven­din­ti rea­ly­bė­je.

Pra­dė­jo ieš­ko­ti so­dy­bos prie upės. Akys kry­po į Kel­mės ra­jo­ną. Mo­ters se­ne­liai gy­ve­no Ty­tu­vė­nė­lių kai­me.

Ne taip to­li nuo Ty­tu­vė­nė­lių ir pa­vy­ko ras­ti so­dy­bą. Ne­di­de­lis me­di­nis na­me­lis ir ūki­nis pa­sta­tas. Iki Du­by­sos – ke­li šim­tai met­rų.

Nu­pir­ko 24 bai­da­res. Ša­lia upės įren­gė sto­vyk­la­vie­tę. Vers­las po tru­pu­tį pra­dė­jo su­ktis. Bai­da­res nuo­mo­ja­si šiau­lie­čiai, rad­vi­liš­kie­čiai, vil­nie­čiai, kel­miš­kiai.

In­ves­ti­ci­jos į bai­da­res ir sto­vyk­la­vie­tę ne­tru­ko at­si­pirk­ti. „Be abe­jo, in­ves­tuo­ti į vers­lą rei­kia kas­met. Tai bai­da­rę pa­re­mon­tuo­ti, tai gel­bė­ji­mo­si lie­me­nes at­nau­jin­ti, – pa­sa­ko­ja po­nia As­ta. – Ta­čiau šis vers­las man ne tik pra­gy­ve­ni­mo šal­ti­nis. Su­si­tin­ku ir pa­bend­rau­ju su įdo­miais žmo­nė­mis. Pa­si­da­li­ju su sto­vyk­lau­to­jais drus­ka ir alie­ju­mi.“

Įkū­rė bi­ty­ną

Prieš ket­ve­rius me­tus Ka­mins­kai įkū­rė ir bi­ty­ną. „Vie­nas bi­ti­nin­kas pa­kvie­tė į sve­čius. Ati­da­rė avi­lį, pa­ro­dė vi­są bi­čių šei­my­ną. Pa­ma­čiu­si pa­gal­vo­jau, jog bi­ti­nin­kau­ti bū­tų ne taip ir bai­su, nors gy­ve­ni­me ne­bu­vau bu­vu­si prie avi­lio“, – pri­si­mi­ni­mais da­li­ja­si A. Ka­mins­kie­nė.

Bi­ti­nin­kau­ti mo­te­ris pra­dė­jo nuo ke­tu­rių avi­lių. Pir­mą­sias bi­tes pir­ko. Pas­kui plė­tė­si. Bi­te­lės spie­tė. Da­bar so­dy­bo­je gy­ve­na 20 bi­čių šei­mų.

Gy­ve­na­mą­jį na­mą šei­ma už­lei­do bi­ti­nin­kys­tei, o pa­tys kiek to­liau nuo ke­lio pa­si­sta­tė nau­ją kar­ka­si­nį na­mą. Se­na­ja­me – vi­si bi­ti­nin­kys­tei rei­ka­lin­gi įran­kiai, med­su­kis.

Bi­tė­mis rū­pi­na­si abu Ka­mins­kai. As­ta vis dar ven­gia ar­ti­mes­nio kon­tak­to su bi­tė­mis. Me­dų ima Ar­tū­ras. Ta­čiau to­les­nį dar­bą at­lie­ka As­ta. Ji dar­buo­ja­si med­su­kiu.

„Šie­met ėmė­me pie­nių ir garš­vų me­dų, – pa­tir­ti­mi da­li­ja­si bi­ti­nin­kė. – Pie­nių me­dus – gel­to­nas, skys­tas. Garš­vų – bal­tas, kie­tas.“

Me­du­mi Ka­mins­kai pre­kiau­ja. Kar­tais jo nu­per­ka sto­vyk­lau­to­jai, žmo­nės, nuo­mo­jan­tys bai­da­res. Me­dus – eko­lo­giš­kas. Ap­link vien miš­kai ir pie­vos. Nė­ra ūki­nin­kų pa­sė­lių.

Ta­čiau, po­nios As­tos nuo­mo­ne, šis svei­kas, eko­lo­giš­kas pro­duk­tas – per pi­gus: „Kiek dar­bo įde­da bi­te­lės, o po to dar ir žmo­gus tu­ri ge­ro­kai pa­plu­šė­ti! Ne­se­niai pra­dė­jo­me ra­šy­tis, kiek va­lan­dų pra­lei­džia­me bi­ty­ne.“

Bi­ty­nas, pa­sak po­nios As­tos, taip pat nė­ra vien tik pa­ja­mų šal­ti­nis. Įdo­mu bi­te­les pa­žin­ti, su jo­mis bend­rau­ti. „Kai pa­kal­bi su se­nais bi­ti­nin­kais, at­ro­do, jog jie ži­no net, ką bi­te­lės gal­vo­ja.“

Ka­mins­kai nu­si­pir­ko dviaukš­tį avi­lį. Pir­ma­ja­me aukš­te dūz­gia bi­tės, o ant­ra­ja­me įreng­ta mie­ga­mo­ji vie­ta žmo­gui. Fan­tas­ti­ka mie­go­ti virš bi­čių. Jų dūz­ge­sys ra­mi­na, gy­domai vei­kia ne tik ner­vus, bet ir ki­tus svei­ka­tos su­tri­ki­mus.

At­si­vė­rė erd­vės po­mė­giams

A. Ka­mins­kie­nė abe­jo­ja, ar ga­lė­tų be rū­pes­čių gy­ven­ti vien iš šių vers­lų, jei­gu ne­dirb­tų vy­ras. Gal­būt pra­gy­ven­tų, bet ne gy­ven­tų. O ji sa­ko no­rin­ti tie­siog gy­ven­ti.

So­dy­ba ša­lia Du­by­sos pa­de­da at­si­skleis­ti nau­jiems šei­mos ta­len­tams ir po­mė­giams. As­ta pra­dė­jo au­gin­ti de­ser­ti­nes ir vy­ni­nes vy­nuo­ges. Jos vy­ras Ar­tū­ras su­si­do­mė­jo vyn­da­rys­te. Su­si­pir­ko vyn­da­rys­tei rei­ka­lin­gos įran­gos. Ga­mi­na įvai­rius vy­nus. Prik­lau­so vyn­da­rių aso­cia­ci­jai.

„Li­tex­po“ su­reng­to­je vyn­da­rių pa­ro­do­je jo pa­ga­min­tas pu­siau sau­sas obuo­lių vy­nas lai­mė­jo bron­zos me­da­lį.

A. Ka­mins­kie­nė ne­sup­ran­ta žmo­nių, ku­rie kal­ba, jog vers­las, ypač smul­kusis, neap­si­mo­ka. „Jei­gu dir­bi bent tiek, kiek darb­da­viui, vi­soks vers­las, vis­kas ap­si­mo­ka. Tik rei­kia dirb­ti, do­mė­tis ir my­lė­ti tai, ką da­rai“, – įsi­ti­ki­nu­si mo­te­ris.

Au­to­rės nuo­tr.

NA­ME­LIS: As­ta Ka­mins­kie­nė kai­miš­ką gy­ve­na­mą­jį na­mą su kros­ni­mi vi­du­ry­je pa­ver­tė bi­čių na­me­liu.

BI­TY­NAS: Ne­ma­žai va­lan­dų ten­ka pra­leis­ti bi­ty­ne.

VERS­LAS: Bai­da­rių vers­las suak­ty­vė­ja po Jo­ni­nių.

MIE­GAS: Pir­ma­ja­me avi­lio aukš­te dūz­gia bi­tės, ant­ra­ja­me – mie­ga­ma­sis žmo­gui. (