Naujausios
Perka šaldytus daigus
Gasčiūnų laukuose mulčiuotos šiaudais, dengtos agroplėvele braškės nokina pirmąjį derlių šiam savaitgaliui. Vėlokas startas, pripažįsta savininkas, tačiau pavasaris pasitaikė permainingas ir nenuspėjamas, o kur dar užklupusios šalnos.
Dalis žiedų pajuodavo ir nebeužmezgė. Būna, kad iškart pusė hektaro nunyksta. Tačiau Tomas Užkuraitis ramiai sako, kad tokie nuostoliai neišvengiami, juk per sodų žydėjimo metą be šalnų beveik niekada neapsieinama. Jei nori apsisaugoti, neužtenka pridengti, tektų laužus kūrenti, dūminti.
Erdviose lysvėse auga pačių įvairiausių veislių braškės, kurios dera skirtingu laiku: „Magnum“, „Rumba“, „Honey“, „Elegancija“, „Deluxe“, vėlyvoji „Malvina“, dabar vadinamos „topų topu“ – „Azia“ ir kitos. Visas išvardinti būtų sunku. Šaldytus daigus ūkininkas perka iš Vokietijos, pats jų nedaugina ir neplatina.
Veisles tenka atsirinkti patiems, nes ir labai giriama, derlinga, gražios formos didelėmis uogomis pasižyminti rūšis gali nederėti. Taip, pasak T. Užkuraičio, jam nutiko su „Ines“, kuri labai ankstyva, derlinga, uogos tamsios, didelės, kūgio formos, blizgančios, pačios kvapniausios iš ankstyvų braškių veislių. Pažįstami braškininkai „Ines“ labai gyrė, bet sunkokoje Joniškio krašto priemolio dirvoje ji derliaus duoti nenorėjo. Paaiškėjo, kad ši veislė itin mėgsta lengvą priesmėlį.
Vienam patinka saldžios, kitam – rūgštesnės
Uogų augintojas neišskirtų, kurios veislės braškės skaniausios.
„Skoniui draugų nėra – vienam patinka saldesnės, kitam – rūgštesnės, gaivesnės. O man, kaip augintojui, svarbu, kad būtų derlingos, atsparios kenkėjams ir tinkamos transportuoti. Kol dar nebuvo patirties, esu turėjęs tokių veislių, kurių uogos iš ryto suskintos puikiai atrodo ir skanios, o vakare jau tik į vyną tinka“, – atvirauja vyras.
Sezono metu Gasčiūnų uogyne pluša apie 30 skynėjų – vietos gyventojų ir atvykstanti komanda iš kaimyninio Pakruojo rajono Žeimelio miestelio bei apylinkių, o iš Mindaugių atvažiuoja moteris, kuri jau turi patirtį ir pelniusi pasitikėjimą, ją Tomas skiria brigadininke.
Kitu laiku prižiūrėti braškes, įdirbti žemę, tręšti, nupurkšti padeda uošvis Pranas.
Braškių auginimo idėją Tomui kadaise ir pamėtėjo žmonos artimieji, tiksliau – jos dėdė. Pasižvalgęs, pasidomėjęs jaunas vyras pirmuosius dvidešimt arų maždaug prieš 11 metų pasisodino Pakruojo rajone senelio daržuose. Po kelerių metų nusprendė persikelti į Gasčiūnus, nes nepatogu prižiūrėti, be to, iškart norėjosi gerokai didesnio ploto. Dabar braškės dera jau 3,3 hektarų žemės sklype.
Naujausių technologijų idėjų sėmėsi Vokietijoje
„Auginau paprastai – susodinau į tarpueilius ir piktžoles ravėjome. Prieš 4–5 metus išvykęs į Vokietiją pasidomėjau naujausiomis technologijomis, įsirengėme požeminę laistymo sistemą, įsigijome specialų frezą žolėms naikinti. Dar nusipirkau šiaudų mulčiavimo aparatą, kuris prikabinamas prie traktoriaus. Smulkintais šiaudais braškių apie 2—3 hektarus per savaitę mulčiavome“, – pasakoja Tomas Užkuraitis.
Šio Gasčiūnų braškyno uogų jau ne pirmus metus nuolatiniai pirkėjai ieško Joniškyje, Pakruojyje, Šiauliuose. Ir šiemet Gasčiūnų braškyno uogomis, turinčiomis prekinį ženklą „Raudona uoga“, bus prekiaujama visuose trijuose miestuose.
Braškių augintojas sako prieš trejus ketverius metus susikūręs koncepciją, kaip turi atrodyti šiuolaikinis prekystalis, pardavėja. Tiesiog šiaip pasidėti uogas ant įprasto stalelio jam neatrodo tinkama ir patrauklu klientui. Dar Tomas sako ypatingą dėmesį skiriantis uogų kokybei. Jos turi atrodyti gražios, nepažeistos techniškai nei kenkėjų ar puvinio. Jeigu atrodo prasčiau, jis linkęs geriau tokias braškes išmesti nei siūlyti klientui arba pasakyti tiesą, kokios yra ir kainą nuleisti bent jau dvigubai. Kitaip prekiaujant greitai prarasi žmonių pasitikėjimą – vieną kartą nusipirkęs prastų uogų, kitą kartą nebeateis ir kitiems nerekomenduos.
Iš hobio tapo verslu
Prieš kelerius metus T. Užkuraitis pamėgino braškes auginti šiltnamyje, pakeltose lysvėse ir nusprendė – neverta. Uogos užderėjo, tačiau reikėjo nuolat kūrenti, saugant nuo šalčio. Savikaina labai didelė, o kam gali braškių kilogramą pasiūlyti už 10–15 eurų?.. Ir lauke jas auginant į hektarą tenka investuoti apie 5000 eurų, kad jau paskui gautum pelną. Perkami daigai, ruošiama dirva, pasodintas braškes reikia laistyti, patręšti, saugoti nuo kenkėjų, kurių, šiltėjant ir sausėjant klimatui, atsiranda vis naujų. Pavyzdžiui, tripsai, kurie uogą paverčia kietą, neišvaizdžią, „aukso“ spalvos.
Tomas Užkuraitis sako, kad braškių auginimas pirmaisiais metais jam buvo hobis, kuris ilgainiui peraugo į rimtesnį pajamų šaltinį. Be to, vyras turi kitą verslą – yra įkūręs savo statybų įmonę, kuri pastaruoju metu laimėjo ir daugiabučio gyvenamojo namo Joniškio rajone Bariūnuose renovacijos konkursą. Statybų inžinieriaus specialybę baigęs būsimasis verslininkas nemažai metų dirbo samdomu techninio skyriaus viršininku vienoje Klaipėdos statybų įmonėje. Bet paskui nusprendė dirbti sau.
Ugnės ir Tomo Užkuraičių, auginančių dvi dukreles Elzę ir Urtę, gyvenimas dabar padalintas tarp Klaipėdos ir Gasčiūnų. Sklypą namo statybai Gasčiūnų kaime jau turi, uogų plantacijos – taip pat čia. Parvykę kol kas apsistoja pas žmonos tėvelius. Kaip bus ateityje, kur šeima „nusės“, dar neaišku, kol kas jiems taip gerai.