
Naujausios
Namą pastatė iš emigracijos pinigų
Kelmės rajono Užvenčio kultūros centre meno vadovu dirbantis, kapelai „Venta“ ir vaikų kolektyvui vadovaujantis Vitalijus Popovas džiaugiasi pagaliau vėl galėdamas dirbti kultūros srityje. Aštuonerius metus blaškėsi po Londoną, sunkiai dirbo, kad galėtų pasistatyti namą. Dėl emigracijos iširo šeima.
Nors meno vadovo atlygis – tik gyvastį palaikyti, tačiau savo šalyje ir savo rogėse ponas Vitalijus jaučiasi gerai. Tik apgailestauja, jog vyresnio amžiaus muzikantams išėjus į pensiją jų nėra kam pakeisti. Jaunoji karta nevertina menkai apmokamo kultūrininko darbo.
Regina MUSNECKIENĖ
reginamus@skrastas.lt
Nuo vienuoliktos klasės pradėjo dirbti
„Mūsų lakštingala“, – taip apie gražų Vitalijaus Popovo balsą ir jo muzikalumą sako Užvenčio kultūros centro direktorė Irma Vaupšienė. Jo vadovaujama „Ventos“ kapela koncertuoja ne tik vietos scenose, bet ir visoje Lietuvoje bei užsienyje. Apie muzikantų talentus, gerą repertuarą kalbos pasklinda po kiekvieno renginio. Tuomet kitų renginyje dalyvaujančių kapelų vadovai rekomenduoja pakviesti „Ventą“ į kituose rajonuose vykstančias šventes.
„Maloniausias momentas, kai po ilgų repeticijų groji ir dainuoji scenoje, mėgaujiesi žiūrovų plojimais“, – apie gražąją savo darbo pusę pasakoja ponas Vitalijus, didelę savo gyvenimo dalį praleidęs dirbdamas meniškos jo prigimties neatitinkančius darbus.
Gimė ir užaugo Užventyje, Ventos gatvėje. Muzikalumą paveldėjo iš mamos, kuri traukdavo dainas operiniu balsu. Pats išmoko skambinti gitara, įvaldė mušamuosius.
Tačiau, matyt, nepakankamai įvertino savo talentą. Koją pakišo ir begalinis darbštumas. Jau vienuoliktoje klasėje besimokydamas su būreliu draugų pradėjo dirbti buvusiame "Kelių ruože". Paskui įstojo į profesinę mokyklą, kur įgijo tekintojo specialybę. Įsidarbino tuometinėje Lietuvos žemės ūkio technikoje, kur rado ne tik darbą rankoms, bet ir atgaivą sielai. Čia buvo susikūręs estradinis ansamblis „Šilų aidai“, kuriame dainavo „Vilniaus bokštų“ laureatas Edmundas Damaševičius ir kiti solistai. Ansamblyje pritapo ir Vitalijus.
Dešimt metų gyveno Tytuvėnuose. Čia dirbo, sukūrė šeimą, augino dvi dukras. Muzikavo.
Nuo tekintojo iki triūbos specialisto
Tačiau iširus šeimai, grįžo į Užventį, pas tėvus. Gyvenimą vėl teko kurti iš naujo. Guodė, kad Užventyje, Mažūnų trikotažo fabriko ceche, gyvavo Kosto Lukoševičiaus vadovaujamas estradinis ansamblis, į kurį įsiliejo.
Matydamas jauno vyro gabumus žinomas Užvenčio muzikantas Jonas Juozapavičius vis agituodavo stoti jaunesnįjį kolegą į muzikos mokyklą. Kaimyno pastūmėtas V. Popovas įstojo į Vilniaus J. Tallat Kelpšos aukštesniąją muzikos mokyklą ir per ketverius metus ją neakivaizdžiai baigė. Įgijo triūbos specialisto diplomą. Gavo ir meno vadovo darbo Užvenčio kultūros centre. Čia taip pat subūrė estradinį ansamblį. Gyvenimas virė.
Užventiškiai važiuodavo į Palangos estrados festivalius. Į magnetofoną įsirašydavo žymių ansamblių atliekamas dainas, po to patys jas perdainuodavo. Tą patį daydavo ir tuomet, kai dainavo „Šilų aidų“ ansamblyje.
Vitalijus pamena vieną gyvu anekdotu tapusią istoriją. Ansamblis surengė koncertą Tytuvėnuose. Jame atliko populiarias „Nerijos“ ansamblio dainas. Po kelių dienų į Tytuvėnus atvažiavo ir „Nerijos“ ansamblis. Po koncerto žmonės išėjo nusivylę. Kaip čia dabar „Nerija“ dainavo „Šilų aidų“ dainas?
Vėliau, pasitaikius progai, Vitalijus šią istoriją papasakojo „Nerijos“ solistui Vitalijui Pauliukui. Šis smagiai kvatojosi ir padovanojo bendravardžiui savo dainų albumą su autografu.
Nuskrido koncertuoti į Londoną ir liko
Kad prisidurtų prie kuklaus meno vadovo atlyginimo ponas Vitalijus su draugu grojo vestuvėse.
2001 metais užventiškius pakvietė koncertuoti Londone gyvenantis lietuvis. „Jis atsiuntė mums pinigų kelionei, parūpino vizas pusei metų. Pasiėmėme tautinius rūbus ir išskridome“, – mena V. Popovas.
Londono lietuviai tautiečius sutiko labai svetingai, dosniai atsilygino už koncertą. Lietuvių laikraštis spausdino interviu. Tuomet jiems kilo mintis pasilikti pusmečiui padirbėti, kol galioja viza. Mat, Vitalijus jau buvo sukūręs antrą šeimą ir pradėjęs statyti namą Užventyje.
Iš pradžių muzikantai įsidarbino brokolių fabrike. Bet po kelių dienų sutino rankos. Teko ieškoti kitokio darbo. Tapo statybininkais. Remontavo, dažė namus, klojo trinkeles ir plyteles, atliko vidaus apdailą. „Viską mokėjau dirbti. Nevedžiojau tik elektros ir vandentiekio bei kanalizacijos tinklų, – mena muzikantas. – Septynerius metus dirbau Londone, po keletą kartų per metus grįždavau į Lietuvą, čia vežiau pinigus ir lipdžiau namą. Tačiau vieną dieną paaiškėjo, jog praradau šeimą.“
Gyvenimas Londone nebuvo rožėmis klotas. Skurdžios sąlygos, nuolatinis taupymas. Emigrantą darbdaviai ne kartą apvogė ir apgavo. Ypač, kai dirbo nelegaliai. Tik vėliau gavo legalaus darbo didelėje statybų įmonėje.
Prarado šeimą – atrado gimtinę
Visos pono Vitalijaus gyvenimo traumos vėl grąžindavo jį į gimtinę. Po skyrybų su antrąja žmona jis taip pat grįžo į Užventį. Vėl pradėjo darbuotis Užvenčio kultūros centre. „Nuo mažens esu prie muzikos pripratęs. Tik šiame darbe realizuoju save. Labai draugiškas kolektyvas. Padedame vienas kitam kuo tik galime. Jei vienas organizuoja renginį, visi šokame pagelbėti, jaučiamės atsakingi.“
Darbas ponui Vitalijui yra drauge ir sielos atgaiva. Jo vadovaujama „Ventos“ kapela atlieka savo krašto kūrėjų Valerijos Adomaitienės, Stanislovo Ruko ir kitų liaudžiai artimesnių kompozitorių kūrinius.
Jeigu kultūros centre reikia sutaisyti sugedusį durų užraktą, padažyti kurią nors kertę ar atlikti kitą techninį darbą, meno vadovas nevaidina menininko. Ima ir daro. Pritaiko Londone įgytą statybininko patirtį.
Čia jam visi savi. Gimtinėje jaučiasi geriausiai. Brangina taip sunkiai uždirbtus ir daug kainavusius savo namus. Laimingas, nes sukūrė trečią šeimą. Džiaugiasi savo žmona Dzintra, bendrais interesais, supratimu, laisvalaikiu, praleidžiamu jos sodyboje Latvijos pajūryje.
Tik apgailestauja, jog kultūros darbuotojams neatsiranda pamainos. Vaikai lanko muzikos mokyklą, tačiau vėliau renkasi pelningesnes specialybes.
„Visi galvoja apie ateitį. Juk kultūros darbuotojo atlyginimas tik gyvastį palaikyti. Iš 500 eurų jaunas žmogus niekaip neprasikurs“, – nesmerkia praktiškesnio jaunimo ponas Vitalijus.
Autorės nuotr.
Vitalijus Popovas turi daug profesijų. Tačiau maloniausia muzikanto.
Vitalijus Popovas džiaugiasi po aštuonerių metų sunkaus darbo Londone sugrįžęs į gimtinę.