Naujausios
Moteris laiko visus namų kampus
Pakruojietė Regina Reinikovienė, prieš aštuonerius metus tapusi našle, ir smulkiu verslu užsiima, ir sodybą tvarko, ir sūnus į mokslus leidžia. Kartą jaunėlis įvertino – turi mamą ir tėtį viename asmenyje.
Janina ŠAPARNIENĖ
pakruojis@skrastas.lt
Dienos turgelyje ir kelyje
Beveik visomis dienomis, kuriomis veikia turgelis Pakruojo centre, jame uogomis, daržovėmis, prieskoninėmis žolėmis ar gėlėmis prekiauja nuolat besišypsanti Regina. Į turgelį moteris neša, ką užsiaugina savo sodybos sklype, tėviškėje Lygumų apylinkėse ar prisiuogauja, prisigrybauja.
„Visada daržus apsėju kuo anksčiau. Štai šiemet išsiakėjau dar šaltą vėlyvo pavasario žemę. Užtat daržovių prisiauginu šeimai greičiau nei daugelis kitų daržininkų“, – sako Regina.
Ji suskaičiavo, jog turgelyje prekiauja jau keturiolika metų. Per tą laiką pastebėjo, kad pirkėjų mažėja – ypač pastaruosius trejus metus.
„Mažėja žmonių. Ateina vis tie patys. O kiek vienam žmogui kokių daržovių ar gėlių reikia?“ – svarsto Regina.
Prekybą turgelyje pakruojietė vadina ne verslu, o prisidūrimu prie šeimos pinigų, nes iš tokio uždarbio gyventi neįmanoma. R. Reinikovienės smulkus verslas – krovinių gabenimas pagal užsakymus.
Ankstyvą rytą pakilusi, sužiūri pulką paukščių, paskui susirenka prekes gabentis į turgelį. Nuo pietų – kiti ūkiški ar verslo reikalai. Ir taip iki prietemos.
„Buvo laikas, kai ištisas savaites abu sūnus matydavau tik miegančius: kai keldavausi rytą – jie dar miegodavo. Kai grįždavau po darbų – vaikai jau būdavo lovose. Daugiausia pabendraudavome sekmadieniais“, – prisimena pakruojietė.
Berniukai užaugo darbštūs, savarankiški. Vyresnysis – jau studentas, o jaunėlis – abiturientas.
Kartą kelionėje (Regina su sūnumis keliavo drauge su kitomis šeimomis) jaunėlis ištarė: „Neturiu mamos“.
„Visa kompanija nuščiuvo, aš sutrikau. O atrodė, kad viską darau dėl vaikų... O sūnus pridėjo: mes turim mamą ir tėtį viename asmenyje“, – prisimena R. Reinikovienė.
Diplomuota bedarbė
Regina – socialinio darbo magistrė. Studijavo neakivaizdžiai, kursinius, diplominius darbus rašė naktimis, baigusi kasdienius darbus.
„Mirus vyrui, pasigedau ne vyriškos rankos sodyboje ar ūkio darbuose. Ir anksčiau mano Kastytis ištisomis dienomis prapuldavo ligoninėje. Mokėjau visus ūkio darbus, tai ir sukdavaus pati. Atsivėrė kitokia tuštuma: nebeliko artimo žmogaus, palaikančio mano užmojus, pagiriančio už tai, ką darau“, – sakė Regina.
Tą tuštumą ji ir užpildė studijomis, siekdama kuo geresnio rezultato. Pastangos davė vaisių – R. Reinikovienę gerai vertino universiteto dėstytojai.
„Ne kartą mane protino persikelti į Vilnių, panaudoti žymiai geresnes galimybes ten ieškotis darbo. Stebėjosi, ko gi aš tebesilaikau „tame kaime“. Bet kur kraustytis, jeigu Pakruojyje – namai, vaikai?“ – svarstė R. Reinikovienė.
Nuolatinio darbo pagal specialybę R. Reinikovienė Pakruojyje kol kas nerado. Moteris trumpai dirbdavo tai vienoje, tai kitoje įstaigoje.
„Jau penki mėnesiai, kaip galiu vadintis diplomuota bedarbe. Nors dar tikiuosi darbą susirasti. Teko paragauti ir darbo emigrantės duonos Ispanijoje“, – pasakojo pakruojietė.
Reginai skaudu, kad darbo emigranto dalia greičiausiai laukia ir vyresnėlio sūnaus: jis, būsimasis verslo administratorius, nesitiki rasti darbo tėvynėje. Todėl dabar, dar nė nebaigęs studijų, tariasi su užsienyje uždarbiaujančiais draugais ir dairosi ten vietos.
Autorės nuotr.
PRIEDAS: Regina Reinikovienė prekybą pačios išaugintomis daržo gėrybėmis vadina priedu prie šeimos pinigų.