Moteris, kuri nemėgsta tinginių

Mo­te­ris, ku­ri ne­mėgs­ta tin­gi­nių

Kel­mės ra­jo­ne, Ku­ke­čių se­niū­ni­jos Su­var­tu­vos kai­me, gy­ve­nan­ti 84 me­tų Van­da Al­do­na Nek­ra­šie­nė dar lai­ko po­rą kar­vių ir pul­ką viš­tų. Kai se­niū­ni­ja jai pa­siū­lė so­cia­li­nės dar­buo­to­jos pa­dė­jė­jos pa­gal­bą su są­ly­ga, kad par­duo­tų kar­ves, mo­te­ris at­si­sa­kė pa­dė­jė­jos, bet pa­si­li­ko kar­ves. „Kam man so­cia­li­nė dar­buo­to­ja, jei­gu aš nie­ko ne­tu­rė­siu? Vi­są am­žių gy­ve­nau iš sa­vo pro­cios. La­biau­siai gy­ve­ni­me ne­mėgs­tu tin­gi­nių.“

Re­gi­na MUS­NEC­KIE­NĖ

reginamus@skrastas.lt

Kar­vė – mai­tin­to­ja

Kuk­li so­dy­bė­lė kiek ato­kiau nuo ki­tų kai­mo tro­bų. Pa­si­rams­čiuo­da­ma ra­men­tu pa­si­tin­ka bal­ta pa­lai­di­nu­ke pa­si­puo­šu­si be­si­šyp­san­ti mo­te­ris. Ap­link na­mus žy­di gė­lės, ve­ši dau­gy­bė vais­ta­žo­lių. Iš ga­nyk­los prie na­mų at­si­ger­ti pa­rė­jo kar­vu­tės ir ver­še­lis. Go­džiai mau­kia van­de­nį ir vėl kėb­li­na į pa­vė­sį per nuo kait­ros nu­ru­du­sią ga­nyk­lą.

Ant suo­lo su­sta­ty­ti šva­riai iš­plau­ti bal­ti kibi­rė­liai pie­nui.

Kar­vu­tės – vi­sas Van­dos Al­do­nos Nek­ra­šie­nės tur­tas. Iš jų ir pie­nas, ir grie­ti­nė, ir svies­tas, ir varš­kė bei sū­ris. At­lie­ka­mą pie­ną par­duo­da. „Dar ir ki­tus pa­mai­ti­nu. O kar­vu­tės už­si­dir­ba sa­vo šie­nui“, – gy­ve­ni­mu kai­me džiau­gia­si mo­te­ris.

Pa­ša­rą žie­mai po­nia Van­da per­ka jau pa­ruoš­tą, su­tau­piu­si iš par­duo­da­mo pie­no. Ga­nyk­lą nuo­mo­ja­si. Mat, ap­link na­mus tik 45 arai že­mės.

Kaip pa­jė­gia sun­kiai vaikš­čio­da­ma ap­žiū­rė­ti to­kius di­de­lius gy­vu­lius? „Tu­rė­ti kar­vę – di­de­lis ma­lo­nu­mas, – aiš­ki­na po­nia Van­da. – Kai gy­ve­nau mies­te, lai­kiau net ke­tu­rias. Tu­rė­jom viš­tų ir triu­šių. O ką da­ry­ti? At­ly­gi­ni­mai – ne­di­de­li. Dir­bau par­duo­tu­vė­je, vy­ras – san­tech­ni­ku. No­rė­jo­me iš­moks­lin­ti vai­kus.“

Kai su­ka­ko 55-eri, anuo­me­ti­nis pen­si­nis am­žius, koo­pe­ra­ty­vo pir­mi­nin­kas, pa­sak mo­ters, vi­sas pen­si­nin­kes iš­gi­nė iš dar­bo.

Van­dą ir tuo­met iš­gel­bė­jo kar­vu­tės. Per­si­kė­lė į vy­ro tė­viš­kę kai­me. „Be dar­bo bū­ti ne­no­riu. Kai­me kru­ti, ju­di.“

Kar­tą, at­si­žvelg­da­mos į gar­bų V. Nek­ra­šie­nės am­žių at­vy­ko se­niū­ni­jos dar­buo­to­jos. Pa­siū­lė pa­gal­bą su są­ly­ga, kad pen­si­nin­kė par­duos kar­ves.

„Aš ne­no­riu bū­ti tin­gi­nė. Jei nie­ko ne­tu­rė­siu, kam man so­cia­li­nė dar­buo­to­ja? Se­ni­kė iš Paukš­ti­nin­kų kar­ves par­da­vė. Bet ji ne­tu­ri ar­ti­mų­jų. O man be­pi­gu. At­va­žiuo­ja sū­nūs. Į par­duo­tu­vę nu­ve­ža bro­lis. Už­ten­ka pa­dė­jė­jų. O kar­ves pa­si­mel­žiu pa­ti. Kas da­bar kai­me pa­dės? Pri­vi­so dy­ka­duo­nių. Vi­si ži­no sa­vo tei­ses“, – kai­mo gy­ve­ni­mą pie­šia po­nia Van­da.

Dar­bas – pa­ti­ki­miau­sias drau­gas

V. Nek­ra­šie­nė ste­bi­si, kad Nep­rik­lau­so­my­bės pra­džio­je ga­vę po tris hek­ta­rus že­mės, žmo­nės ne­pra­gy­ve­no. Jos gal­va, ga­lė­jo įsi­tai­sy­ti ark­lį, po­rą kar­vių – ir mais­to tu­rė­tų ap­sčiai. O jei­gu dar bent vie­nas iš šei­mos tu­rė­tų dar­bą, vi­sai ne­blo­gai bū­tų ver­tę­si. Bet ne. Že­mes vi­so­kiems ver­tel­goms, ne­są­ži­nin­gais bū­dais pra­si­ma­niu­siems pi­ni­gų, tu­rė­jo iš­par­da­vi­nė­ti. Da­bar pa­tys iš pa­šal­pų gy­ve­na. Tei­si­na­si, kad nė kai­my­nui pa­dė­ti ne­ga­li, nes gau­na iš­mo­kas.

„Mū­sų kai­me gy­ve­no gy­dy­to­jas. Jis tu­rė­jo 80 hek­ta­rų že­mės. Dirb­da­vo kar­tu su ku­me­čiais. Iš­ma­nė, ką reiš­kia sun­kus dar­bas. Ir žmo­nes gy­dė“, – sa­vo vai­kys­tės me­tus me­na V. Nek­ra­šie­nė.

Vie­nin­te­liu pa­ti­ki­mu da­ly­ku po­nia Van­da lai­ko dar­bą. Kai žmo­gus dir­ba, tai ir iš­gy­ve­na – ne­rei­kia lauk­ti val­džios ma­lo­nės. Ir ko­kia san­tvar­ka tuo­met – vi­sai ne­svar­bu. Žmo­gus ku­ria san­tvar­ką, o ne san­tvar­ka žmo­gų.

Jos se­ne­liai gy­ve­no pa­si­tu­ri­mai, nes tu­rė­jo daug že­mės. Se­ne­lis dir­bo ei­gu­liu.

Van­dos tė­vai au­gi­no še­šis vai­kus. Bet skurs­ti ir­gi ne­te­ko. Ma­ma bu­vo siu­vė­ja. Prik­lau­sė šau­lių or­ga­ni­za­ci­jai. Mo­kė­jo siū­ti šau­lių uni­for­mas. Tė­vas ūki­nin­ka­vo. Kai pra­si­dė­jo trė­mi­mai, te­ko slaps­ty­tis. Trem­ties iš­ven­gė. Jau­niau­sius sū­nus iš­lei­do aukš­tuo­sius moks­lus.

Vy­riau­sio­ji Van­da dir­bo bu­hal­te­re Li­nų fab­ri­ke. Dirb­da­ma bai­gė va­ka­ri­nę vi­du­ri­nę mo­kyk­lą. Pas­kui raj­koop­są­jun­gos pir­mi­nin­kė pa­kvie­tė dirb­ti par­da­vė­ja. Mat, bu­vo la­bai gra­ži. O iš­vaiz­da par­da­vė­jai anuo­met bu­vo svar­bi.

„Dir­bau ten, kur ne­bu­vo de­fi­ci­to, ir ki­tos par­da­vė­jos dirb­ti ne­no­rė­jo. Mė­sos, žu­vies, ko­mi­so par­duo­tu­vė­se, sal­dai­nių sky­riu­je. Pa­ti ka­po­da­vau mė­są, su­ša­lu­sius žu­vų lui­tus tu­rė­da­vau at­skir­ti, kad ne­su­lau­žy­čiau žu­vų. Pa­ti tvar­ky­da­vau, pa­ti de­ko­ruo­da­vau par­duo­tu­vę. Dirb­da­vau po dvy­li­ka va­lan­dų. Bet man svar­biau­sia bū­da­vo dar­bas. Nep­liot­ki­jau. Neš­ne­kė­jau, ko ne­rei­kia. Ma­nęs nie­kas neuž­ka­bi­no ir aš nie­ko ne­bi­jo­jau“, – pa­sa­ko­ja po­nia Van­da.

Nors vi­są gy­ve­ni­mą dir­ba, plu­ša net išė­ju­si už­tar­nau­to poil­sio, po­nia Van­da gy­ve­na kuk­lio­je se­no­vi­nė­je pir­ke­lė­je be pa­to­gu­mų. Lau­kia iš Lon­do­no grįž­tan­čio anū­ko, ku­ris stu­di­juo­ja ar­chi­tek­tū­rą. Gal grį­žęs su­gal­vos, kaip jos tro­be­lę re­konst­ruo­ti.

Ant­ra ver­tus, ir ne­trokš­ta pra­ban­gos. „Pa­se­nau. Da­bar jau pra­ban­gos neuž­si­dirb­siu. Jau ma­no gy­ve­ni­mas be strio­ko. Bul­vių ir dar­žo­vių – pil­nas lau­kas. Svar­bu, kad bus ką į bur­ną dė­ti. Tiek žmo­gui ir te­reik. Pas­to­gės, dra­bu­žio, apa­vo ir val­gio. Į ka­pus juk tur­tų ne­nu­si­ne­ši.“

Au­to­rės nuo­tr.

Kar­vu­tės Van­dai Al­do­nai Nek­ra­šie­nei – ir darb­da­vės, ir mai­tin­to­jos, ir drau­gės.

Darbš­tuo­lę Van­dą Al­do­ną Nek­ra­šie­nę ten­ki­na gy­ve­ni­mas kuk­lio­je tro­be­lė­je, sa­vo vy­ro tė­viš­kė­je.