Naujausios
Mokytojas mokė prie žibalinės lempos
Birželio pradžioje tytuvėniškis mokytojas Zenonas Šimkus sulaukė devyniasdešimties metų. Šviesuolio gyvenimas nebuvo lengvas. Tačiau kuklios prigimties ir geros širdies žmogus visą laiką, kol jėgos leido, rūpinosi kitais.
Regina MUSNECKIENĖ
reginamus@skrastas.lt
Į darbą – aštuonis kilometrus pėsčias
Iš septynis hektarus žemės valdžiusių valstiečių šeimos kilęs Zenonas Šimkus dar karo metu baigė Raseinių gimnaziją.
Po karo „stojo“, kaip pats sako, dirbti mokytoju Jurbarko rajone Vadžgirio progimnazijoje. Į darbą kasdien rytais nueidavo popiet pareidavo po aštuonis kilometrus.
Noras mokytis stipresnis už pūgą ir šaltį
Bet kojas miklinti neilgai tereikėjo. Jaunas mokytojas buvo perkeltas dirbti į Tytuvėnų suaugusiųjų progimnaziją.
„Sąlygos buvo prastos, – mena mokytojas. – Trūko patalpų. Mokėme prie žibalinių ir karabitinių lempų. Bet noras mokytis buvo toks didelis, kad žmonės rinkdavosi iš tolimų Tytuvėnų apylinkės kaimų. Pėsti per žiemos pūgas ateidavo po dešimt kilometrų.“
Iš Tytuvėnų į Raseinius
Pats Zenonas Šimkus dirbo ne tik suaugusiųjų mokykloje, bet mokė ir pradinukus. Vienu metu šalia viso to dar ėjo ir Švietimo skyriaus vedėjo pareigas. Jeigu iškildavo koks reikalas Raseinių apskrities Švietimo skyriuje, iš Tytuvėnų į Raseinius keliaudavo pėsčias.
Tokie krūviai vargindavo. Todėl išgirdęs, jog iš armijos grįžo mokslų ragavęs Zenonas Tiškevičius, jam užleido Švietimo skyriaus vedėjo pareigas. Šis vedėjas taip pat ir vadovavo, ir mokytojavo.
Beje, 1948 metais, susikūrus Kelmės apskričiai, Zenonui vėl teko grįžti į Švietimo skyrių. 1950 metais teko dirbti Tytuvėnų rajono Švietimo skyriaus inspektoriumi ir Tytuvėnų mokyklos mokytoju.
Jautė pareigą mokytis
Tytuvėnų suaugusiųjų progimnazija buvo reorganizuota į gimnaziją. Z.Šimkus nusprendė, jog dirbti gimnazijoje jam trūksta žinių. Nusprendė ir pats neakivaizdžiai mokytis.
Įstojo į Vilniaus pedagoginį institutą. Studijavo fiziką ir matematiką. Vėliau dirbo Tytuvėnų vidurinėje, dar vėliau – vakarinėje mokykloje. Paskui grįžo į vidurinę dirbti prailgintos dienos grupės auklėtoju.
Mokytojų duoną pasirinko ir dukros
Mokytojas prisimena, kaip anuomet Tytuvėnuose sparčiai augo mokinių, kartu ir mokytojų skaičius.
Nuo penkių mokytojų kolektyvas išaugo iki penkiasdešimties. O mokinių, jam baigiant mokytojo karjerą buvo apie tūkstantis.
Mokinių būrį papildė ir paties Z.Šimkaus dukros Rima ir Zina. Jos įkvėptos tėvo pavyzdžio, abi pasirinko mokytojų duoną.
Zina, baigusi Šiaulių pedagoginį institutą, grįžo į Kelmės rajoną. Šaukėnų vidurinėje mokykloje dėstė lietuvių ir rusų kalbas, etiką. Dabar jau treji metai, kai pensininkė.
Rima, baigusi Vilniaus universitetą dirba vokiečių kalbos mokytoja Alytuje.
Norėjo būti geras visiems
Šaukėniškė Z.Šimkaus dukra Zina Volbikienė pasakoja, jog tėvas buvo labai atsidavęs šeimai. Nerūkė, negėrė. Dukras mokė sąžiningumo, padorumo, laikytis duoto žodžio. Ir pats rodė gerumo pavyzdį.
Tai be galo kuklus žmogus. Niekuomet netroško garbės. Bet mokė dukras gerbti kitus.
„Kol leido sveikata, jis norėdavo būti geras ne tik savo šeimai, bet ir kaimynams, giminėms. Padėdavo kuo galėdamas. Senatvėje pas mus gyveno mamos tėvai. Vasaroti atvažiuodavo giminės. Visais išsitekdavo,“ – pasakojo Z.Volbikienė.
Vyresniems tytuvėniškiams mokytojams jis padėdavo išrūpinti pensijas, sutvarkyti reikiamus dokumentus.
Rinko vertingus eksponatus ir dovanojo
Dirbdamas mokykloje Z.Šimkus rinko įvairiausias senienas. Knygas, maldaknyges, monetas, laikraščius. Vis klausinėdavo vaikų, gal namuose jie turi ką nors seno ir nereikalingo.
Tačiau vertingų daiktų nelaikė užspaudęs. Jais dalijosi su tais, kuriems labiau jų reikia.
Antai Vilniaus universiteto mokslinei bibliotekai jis padovanojo 144 knygas. Šio universiteto naujai steigiamam matematikos muziejui padovanojo 20 knygų. Kauno respublikiniam pedagoginiam muziejui padovanojo dešimt su švietimu susijusių eksponatų.
Kauno T.Ivanausko zoologijos muziejui padovanojo tauro ragą.
Dukros mena, kaip pas jų tėvą atvažiuodavo kolekcionieriai. Jiems taip pat tytuvėniškis kraštotyrininkas turėjo ką pasiūlyti.
Tikrieji inteligentai
Kaip pasakojo Tytuvėnų seniūnas Romas Čerkauskas, Adelės ir Zenono Šimkų šeima – tai tikrų inteligentų pavyzdys. Pagarbiai ir maloniai bendrauja.
Nors Zenonas šiuo metu sunkiai vaikšto, tačiau nepyksta ant gyvenimo. Su žmonėmis maloniai bendrauja.
Juo, atsidėkodama už paramą ir laimingą šeimyninį gyvenimą nuoširdžiai rūpinasi metais jaunesnė žmona Adelė, kuri dar gana guvi ir sveika.
Ši moteris taip pat patyrusi daug istorijos pamėtėtų išbandymų. Jos tėvas dirbo Tytuvėnų vykdomojo komiteto pirmininku. Bet nesutiko dalyvauti savo kaimynų trėminuose. Už tai pats buvo ištremtas 25 metams.
Per devynis savo gyvenimo dešimtmečius Šimkai išgyveno ne vieną sunkmetį. Sunkmečiai užgrūdino, išmokė kantrybės. Jie matė, kaip keitėsi jų miestelis ir Lietuva – nuo mokslo prie žibalinės lempos iki kompiuterių.
Romo ČERKAUSKO nuotr.
MOKYTOJAS: Zenonas Šimkus sulaukė garbaus amžiaus, nes nedarė niekam blogo ir nereikėjo atgailauti. Gerumas dažniausia sugrįždavo gerumu. Už sąžiningumą atlygindavo sąžiningumu. Už pagalbą – pagalba. Visa tai leido ramiai plakti širdžiai.