Naujausios
Mokytoja saugo šviesos židinį
Šaukėnų seniūnijos Tilvikų kaime gyvenanti Lietuvos nusipelniusi mokytoja Eliza Bitkevičienė 55 savo gyvenimo metus atidavė mokyklai. Pusę amžiaus gyveno ir dirbo Tilvikuose, kurie anksčiau vadinosi Semeliškių, paskui Beinoravos kaimu.
Keitėsi net kaimų pavadinimai. O 95 metų mokytojos gyvenimas tekėjo ta pačia vaga. 1947-aisiais atvažiavo į atokų kaimą. Mokykla įsikūrusi dvaro kumetyne. Viename namo gale – klasės, kitame – mokytojos būstas. Mokyklą prieš keliolika metų uždarė. O mokytoja tebegyvena joje, tarsi saugotų buvusį šviesos židinį.
Regina MUSNECKIENĖ
reginamus@skrastas.lt
„Pavydžiu tiems, kurie gyvena Šaukėnuose“
Prie Tilvikų mokyklos veda liepų alėja. Tai buvo kelias į dvarą. Dvaro jau seniai nebėra. O medinis kumetynas, kuriame įsikūrusi mokykla, buvo perstatytas, todėl išliko. Kieme originalus kumetyno tvartas. Jo pastogėje džiūsta malkos.
Pasitinka mokytojos dukra Birutė. 67 metų moteris dirbo Vilniaus pedagoginio universiteto bibliotekoje. Dabar laiką dažniausiai leidžia kaime, pas mamą.
95 metų mokytoja Eliza Bitkevičienė – dar visiškai žvitri. Nesiskundžia skausmais. Skaito be akinių. Gyvena būste be jokių patogumų. Sako įpratusi. Pasitinka su šypsena. Labai pasiilgstanti žmonių. „Pavydžiu tiems, kurie gyvena Šaukėnuose. O čia nei šuo pralekia, nei žmogus praeina.“
Visa mokytojos išvyka dabar į Šaukėnus. Tačiau ir ten nuvažiuoti sudėtinga. Įmanoma tik su mokinių autobusėliu anksti rytą. Bet grįžti gali tik popietę. Ką tiek ilgai Šaukėnuose veikti?
Vyras Jonas, taip pat dirbęs šioje mokykloje mokytoju, Amžinybėn iškeliavo prieš septynetą metų, būdamas jau solidaus amžiaus – 99 metų.
Džiugina vaikų ir anūkų pasiekimai
Tvarkingas mokytojos būstas išpuoštas vaikų ir anūkų nuotraukomis. Bitkevičiai augino penkis vaikus. Vyriausias sūnelis Darius mirė sulaukęs vos pustrečių metų. Kiti sėkmingai užaugo. Pradžios mokyklą jie baigdavo čia, Tilvikuose. Tėvai savo vaikams būdavo dar griežtesni mokytojai negu svetimiems. Paskui išveždavo į Šiaulius. Ten nuomojo jiems kambarį ir leisdavo į Juliaus Janonio gimnaziją. Dukra Angelė ir sūnus Vytautas mokyklą baigė aukso medaliu.
Vytautas dirba Kauno technologijų universitete. Angelė – gydytoja kardiologė. Medikės profesiją pasirinko ir dukra Jūratė. Ji – odontologė. Jų giminėje – net 9 gydytojai. Mediciną pasirinko kai kurie anūkai. Medikai ir kai kurie Bitkevičių žentai ir anūkų antrosios pusės.
Anūkų ponia Eliza turi aštuonis. Tiek pat ir proanūkių. Visi jie siekia mokslo.
Argentinos emigrantų dukra
Garbaus amžiaus sulaukusi Eliza Bitkevičienė nesiskundžia ir atmintimi. Dalijasi prisiminimais, pasodrindama juos detalėmis.
Ji – emigrantų dukra. Gimė Argentinoje. Ten susituokė jos tėvai Emilija ir Jonas Žukiai. Tėvas dalyvavo Japonų kare. Kai grįžo iš kariuomenės, Emilijai buvo penkeri metukai. Pasakęs: „Auk, auk, Emiliute, būsi mano žmona.“
Ir iš tiesų, kai Emilija sulaukė aštuoniolikos, gerokai vyresnis Jonas jai atsiuntė šipkartę iš Amerikos.
Žukiai susilaukė keturių dukrų ir vieno sūnaus. 1922-aisiais grįžo iš Argentinos. Vėliau mokytoja tapusiai Elizai tuo metu buvo treji. Tačiau ji tikina neprisimenanti tik tėvų kelionės į Lietuvą. Visa kita tvirtai įsėdo į atmintį.
Prisimena ir tėvų nuotaikas grįžus Tėvynėn. Buvo nusivylę kaip ir šiandieniniai emigrantai. Norėję grįžti atgal Argentinon. Ir vyresnieji vaikai, negalėdami priprasti prie kaimo, ragino tėvus „važiuoti namo“. Bet tėvai susiturėjo. Naisiuose nusipirko ūkį. Jų ūkį rodė seriale „Naisių vasara“. Tik dabar ten gyvena kiti žmonės.
Eliza mokėsi Šiaulių mokytojų seminarijoje. Kai išlaikė paskutinį egzaminą, į Šiaulius įžygiavo tarybinė armija. Tėvų gyvenimas vertėsi aukštyn kojomis.
Jauna mokytoja buvo paskirta į Raseinių rajono Vičaičių pradinę mokyklą. Paskui perkėlė į Kuršėnų rajono Kubelių pradinę mokyklą. „Nepatiko gyventi tose pelkėse, – pasakoja ponia Eliza. – Vis važinėdavau į Švietimo skyrių ir prašydavau, kad duotų darbo kitur. Bevažinėdama sutikau savo vyrą Joną. Jis buvo Lietuvos karininkas. Lietuvą okupavus rusams, teko keisti profesiją. Baigė mokytojų kursus.“
Nakvynė ant suolo, mokslai prie žibalinės lempos
1947–aisiais jaunų mokytojų Bitkevičių šeimą paskyrė į Beinoravos pradinę mokyklą, šiandieninius Tilvikus. Nieko neturėjo. Guolį pasiklodavo ant medinių suolų. Dieną jie atstodavo kėdes, naktį – lovą.
Beinoravos pradinėje mokykloje tuomet buvo apie 80 vaikų. Kai kurie jau paaugliai. Per karą susitrukdė mokslai. Jie paskaldydavo malkų, kad mokykloje būtų šilčiau.
„Tuomet šeimos buvo labai gausios. Augindavo po 7, 8, 12 vaikų. Gal tai pokario sindromas? Juk karas nusinešė daug jaunų gyvybių“, – svarsto mokytoja.
Mokykla tokiam skaičiui mokinių buvo per maža. Mokytojai dirbdavo dviem pamainomis. Vienos klasės mokydavosi iš ryto, kitos į mokyklą ateidavo popiet.
O vakare mokytojai dar turėdavo mokyti kaimo beraščius. Elektros mokykloje nebuvo. Pamokos vykdavo prie žibalinės lempos.
Sriuba nepasiturintiems vaikams
Vargingai tuomet gyveno ir mokiniai. Pamokos prasidėdavo devintą valandą ryto. Mokiniai į mokyklą ateidavo pėsti. Kitam tekdavo įveikti net penkis kilometrus. Jei atodrėkis, ateidavo šlapiomis kojomis.
Mokytojos dukra Birutė Bitkevičiūtė, mena šlapiomis mokinių kojinėmis apkarstytą krosnies sienelę. Atėję mokyklon, vaikai persiaudavo kojas, pasikeisdavo šlapias kojines sausomis.
Kad vaikai sušiltų, mokytojai išvirdavo jiems arbatos. Kas turėdavo, atsinešdavo prie arbatos duonos gabalą, kartais dar užteptą ir kiaulienos taukais. Tačiau kiti nieko neturėdavo prie arbatos. Mokytojai pasikviesdavo vargingiau gyvenančius vaikus į savo butą ir pamaitindavo šilta sriuba.
Ponia Eliza pasakoja, jog į mokinius jie žiūrėdavę ne valdiškai, o šeimyniškai. Būdavo, kad sušalęs, kol atėjo į mokyklą, vaikas sukarščiuodavo. Telefonų tuomet nebuvo. Tėvų neprikviesi. Mokytojai paguldydavo vaiką savo kambaryje, apklostydavo. O patys dėstydavo pamokas.
„Bet neramu būdavo. Pabūnu klasėje dešimt minučių ir bėgu pažiūrėti, kaip jaučiasi ligoniukas, – mena mokytoja. – Tokiais momentais didžiausia mano svajonė būdavo klasėje turėti „tapčaną“, kad vienu metu galėčiau ir mokyti, ir slaugyti.“
Po pamokų mokytojai susukdavo sergantį vaiką į šiltą skarą ir rogutėmis veždavo pas tėvus, namo. Tą šiltą vilnonę skarą ponia Eliza sako iki šiol tebesauganti. Daug sergančių mokinių ji išgelbėjo nuo šalčio.
Kai šiek tiek pagerėjo gyvenimas, mokykla vaikams organizuodavo ekskursijas. Į Papilę, Palangą, Anykščius vaikus veždavo nedengtu sunkvežimiu, vėliau – dengtu. „Nuvažiuojam į miestą, kaimo vaikai pirmiausia puola pirkti ledų, bandelių ir gazuoto vandens su sirupu“, – prisimena juokingas smulkmenas.
Auklėjo savo pavyzdžiu
Nei Eliza, nei Jonas Bitkevičiai mokiniams nerengdavo specialių auklėjimo valandėlių. Jų įsitikinimu, vaikus auklėti reikia nuolat. Pirmiausia savo asmeniniu pavyzdžiu, paskui žodžiu, patarimais, pastabomis, net per žaidimus.
„Tėvai dažnai kartodavo: „Gėda vaikščioti kiaurom alkūnėm. Reikia suadyti arba sulopyti“, – į pokalbį įsiterpia Bitkevičių dukra Birutė. – Visą gyvenimą prisimenu tuos žodžius. Ir iš tikrųjų viską adau ir lopau.“
Bitkevičiai rodė mokiniams žmogiškumo, atjautos pavyzdį. Tačiau kaip mokytojai buvo griežti, vaikams kėlė aiškius reikalavimus. Gal todėl ir jų pačių anūkai Tilvikuose mėgo leisti vasaras. Sakydavo: „Pas senelius – aiškios taisyklės.“
Mokytojų šeima buvo kaimo šviesuliai, o mokykla anuomet buvo kaimo kultūros židinys. Jie rodė inteligencijos pavyzdį, skatino siekti kultūros. Buvo subūrę du teatro būrelius, rengdavo viešus spektaklius, kuriuose vaidindavo vietos gyventojai.
Tilvikuose vykdavo ir mokytojų konferencijos.
Nepaisydami savo išsilavinimo ir gebėjimo puoselėti kaimo kultūrą, mokytojai kaimui davė suprasti, jog gerovė pasiekiama tik sunkiu darbu. Buvusiame kumetyno tvarte jie laikė gyvulių, patys nesikratė kaimiškų darbų. Jonas Bitkevičius darė avilius, pats bitininkavo. Šeima juokaudavo, jog pati pavardė įpareigoja rūpintis bitelėmis.
Dar ir dabar senieji Šaukėnų seniūnijos inteligentai pasakoja, jog Bitkevičiai buvo ir darnios, mokančios sugyventi ir pasirūpinti savo vaikais šeimos pavyzdys.
Autorės nuotr.
PRISIMINIMAI: 95 metų sulaukusi ir 55 metus iš jų mokyklai atidavusi Eliza Bitkevičienė dalijasi maloniais prisiminimais.
MOKYKLA: Tilvikų mokykla uždaryta prieš keliolika metų, nes joje buvo likę tik šeši vaikai. Būdama 75 metų, čia dar mokytojavo Eliza Bitkevičienė ir jos vyras Jonas. Paskui dirbo kita mokytoja. Uždarius mokyklą, mokytojų šeima čia pasiliko. Mokyklos pastate ponia Eliza gyvena jau 68 metus.
DRAUGYSTĖ: Mokytojos Elizos Bitkevičienės dienas dabar praskaidrina iš Vilniaus grįžusi vyriausioji dukra Birutė.
MOKYTOJAI: Eliza ir Jonas Bitkevičiai daugiau kaip pusšimtį metų dirbo mokytojais.
VAIKYSTĖ: Elizos Bitkevičienės tėvai Emilija ir Jonas Žukiai su penkiais vaikais grįžo iš Argentinos į Lietuvą.