Mokytoja neturėjo nė vieno blogo mokinio

Mo­ky­to­ja ne­tu­rė­jo nė vie­no blo­go mo­ki­nio

Ža­ga­rė­je gy­ve­nan­ti bu­vu­si mo­ky­to­ja Ja­ni­na Gied­rai­tie­nė skai­čiuo­ja sa­vo gy­ve­ni­mo 95-erius me­tus. Tūks­tan­čius vai­kų mo­kiu­si pe­da­go­gė sa­ko, kad per be­veik 40 dar­bo me­tų ne­su­ti­ko blo­gų mo­ki­nių, ir da­bar ne vie­nas ap­lan­ko, praei­da­mas pro na­mus pa­ma­tęs kie­me ją pa­svei­ki­na. Gar­baus am­žiaus ža­ga­rie­tė sa­ko, kad jai ge­ra sa­va­me mies­te gy­ven­ti, bet jau­niems žmo­nėms trūks­ta dar­bo ir ga­li­my­bės iš jo iš­gy­ven­ti.

Lo­re­ta RIPS­KY­TĖ

loretar@skrastas.lt

Vie­ne­ri me­tai gim­na­zi­jo­je kai­na­vo 300 li­tų

95-erių me­tų bu­vu­si mo­ky­to­ja Ja­ni­na Gied­rai­tie­nė nuo vai­kys­tės sva­jo­jo tap­ti gy­dy­to­ja, jai pa­tik­da­vo slau­gy­ti ir rū­pin­tis ki­tais. Bet to­kiems moks­lams ne­bu­vo ga­li­my­bių. Au­go pen­kių vai­kų šei­mo­je su dviem se­se­ri­mis ir dviem bro­liais. Jau­nė­liams li­ki­mas at­sei­kė­jo ma­žiau me­tų, jie jau iš­ke­lia­vę Ana­pi­lin, kaip ir du sū­nūs dvy­niai – Va­len­ti­nas ir Bro­nius, tad Ja­ni­na da­bar kas­die­ny­bės rū­pes­čiais ir džiaugs­mais da­li­na­si tik su vy­riau­sią­ja se­se­ri­mi, 97-erių Bro­ne, ir dviem duk­ro­mis Gra­ži­na bei Da­lia, ku­rios sa­vo lai­ką ski­ria į dvi da­lis tarp Vil­niaus ir Ža­ga­rės, skirdamos dė­me­sio sa­vo šei­moms ir ma­mai.

J. Gied­rai­tie­nė, ta­da dar Jur­gai­ty­tė, anks­ti pra­dė­jo sa­va­ran­kiš­ko gy­ve­ni­mo ke­lią. Tė­ve­liai ją ir vy­res­nią­ją se­se­rį lei­do ne tik į Ža­ga­rės pro­gim­na­zi­ją, bet ir į Jo­niš­kio „Auš­ros“ gim­na­zi­ją, kur moks­lai bu­vo mo­ka­mi. Vie­ne­ri me­tai kai­nuo­da­vo 300 li­tų. Tai bu­vo ne­men­ka fi­nan­si­nė naš­ta. Gim­na­zi­jos va­do­vy­bė su­teik­da­vo leng­va­tą, lei­do mo­kė­ti tik už vie­ną vai­ką.

Ne­tu­rė­jo nė vie­no blo­go mo­ki­nio

„19-os me­tų bu­vau bai­gu­si sa­vo moks­lus ir ne­be­ga­lė­jau nei no­rė­jau sė­dė­ti na­mie. Ka­dan­gi anuo­met la­bai trū­ko mo­ky­to­jų, ne­bu­vo jų pa­kan­ka­mai pa­ruoš­ta, ma­no iš­si­la­vi­ni­mo jau pa­ka­ko. Pa­ra­šiau pra­šy­mą Švie­ti­mo mi­nis­te­ri­jai ir ma­ne pa­sky­rė pra­di­nių kla­sių mo­ky­to­ja į Šven­tu­pių pra­di­nę mo­kyk­lą. Tą me­tą pri­si­me­nu su ši­lu­ma. Vai­kai atei­da­vo avė­da­mi klum­pė­mis, ka­lio­šais ar med­pa­džiais, ku­riuos nu­siau­da­vo ir pa­lik­da­vo su­ri­kiuo­tus ei­lė­mis, o per pa­mo­kas sė­dė­da­vo suo­luo­se tik su ko­ji­nė­mis. Mo­ki­niai man at­ro­dė ge­ri, man­da­gūs. Gal kad ne­bu­vo te­le­vi­zo­rių ir ra­di­ją ne kiek­vie­na šei­ma tu­rė­jo, tad ne­pri­si­žiū­rė­da­vo, ko ne­rei­kia. Tie­są sa­kant, per be­veik 40 dar­bo me­tų ne­tu­rė­jau nė vie­no blo­go mo­ki­nio, dėl ku­rio rei­kė­tų ner­vin­tis. Jei at­si­ras­da­vo koks pa­dy­kęs, už­tek­da­vo su juo ra­miai, gra­žiai pa­šne­kė­ti. Yra vie­na tai­syk­lė: kuo la­biau pyks­ti, tuo la­biau mo­ki­niai tai jau­čia ir er­zi­na“, – il­ga­me­te pa­tir­ti­mi da­li­na­si bu­vu­si pe­da­go­gė.

Mo­ky­to­ja sa­ko vi­sa­da ge­rai įsi­dė­mė­da­vu­si mo­ki­nių var­dus. Kar­tą ei­na gat­ve ir su­tin­ka vie­ną iš se­nų­jų ne­klau­ža­dų. Jau suau­gęs vy­ras pra­si­žio­ja svei­kin­tis: „La­ba die­na“. Mo­ky­to­ja at­sa­ko: „La­bas, Lio­niau, kaip tu gy­ve­ni?“ Šis nu­stem­ba, ne­gal­vo­jęs, kad at­si­mins.

Gal­būt to­dėl iki šių die­nų bu­vę auk­lė­ti­niai jos ne­pa­mirš­ta, siurp­ri­zų su­gal­vo­ja, pa­svei­ki­na su gim­ta­die­niu ar ki­to­mis šven­tė­mis. Ei­da­mi gat­ve, pa­ma­tę ją kie­me, pa­si­la­bi­na. Ir kai­my­nai pui­kūs. Vie­ni jų kiek­vie­nais me­tais Jo­ni­nių ry­tą prie lau­ko du­rų pri­ka­la ąžuo­lo la­pų vai­ni­ką. Švęs­ti kar­tu iš sos­ti­nės at­va­žiuo­ja ir žen­tas Jo­nas. Ža­ga­rė tam la­biau­siai tin­kan­ti.

"Vi­zi­ta­to­rius" pa­gy­rė

Grįž­da­ma min­ti­mis į dar­bo pra­džią Ja­ni­na Gied­rai­tie­nė pa­sa­ko­ja grei­tai Šven­tu­pių pra­di­nė­je mo­kyk­lo­je su­lau­ku­si "vi­zi­ta­to­riaus" iš Švie­ti­mo mi­nis­te­ri­jos ap­si­lan­ky­mo. Pa­ma­tęs jau­ną ge­rų ma­nie­rų mer­gai­čiu­kę, šis ją pir­miau­sia pa­lai­kęs len­kai­te, po to pa­gy­rė, kad su vai­kais la­bai mo­kan­ti elg­tis. Po vi­zi­ta­ci­jos sve­čias jos dar­bą įver­ti­no ge­rai, o ki­tų tri­jų vy­res­nių pe­da­go­gų – tik pa­ten­ki­na­mai.

„Bu­vo su­dė­tin­gas laik­me­tis. Vai­kai ne vi­si tu­rė­jo są­siu­vi­nių. Tur­būt mo­kyk­la jų duo­da­vo, bet ne vi­siems už­te­ko. Pie­ši­mo po­pie­rius at­ro­dė plau­šė­tas, pil­kas, ne toks, kaip da­bar, bal­tas lyg snie­gas“, – me­na Ja­ni­na Gied­rai­tie­nė.

Įkal­bė­jo grįž­ti į mo­kyk­lą

Ka­ro me­tais, 1944-ai­siais, žu­vo jos tė­ve­lis. Vo­kie­čiai tą­kart puo­lė Ža­ga­rė­je įsi­tvir­ti­nu­sius ru­sus. Šei­mos gal­va sto­vė­jo so­de ir pa­leis­tas svie­di­nys jį už­mu­šė. Tą die­ną mies­te­ly­je žu­vo pen­ki ža­ga­rie­čiai.

Iš Šven­tu­pių į Ža­ga­rę grį­žu­si gy­ven­ti Ja­ni­na ga­vo vie­tą Mo­kes­čių ins­pek­ci­jo­je. Kar­tą užė­jo tuo­me­ti­nis Ža­ga­rės gim­na­zi­jos di­rek­to­rius Juo­zas Dun­du­lis ir ėmė tei­rau­tis Jur­gai­ty­tės. Tu­rįs jai pa­siū­ly­mą dirb­ti mo­ky­to­ja, ir net ne pra­di­nių kla­sių, bet dės­ty­ti vo­kie­čių kal­bą.

„Jis vaikš­čio­jo gal tris kar­tus, kol ma­ne įkal­bė­jo. Pa­siun­tė į vo­kie­čių kal­bos mo­ky­to­jų kur­sus, pra­dė­jau vėl pe­da­go­gi­nį ke­lią. Po ke­le­rių me­tų jau dės­čiau ir ang­lų kal­bą. Bai­gu­si tri­me­čius kur­sus, ga­lė­jau mo­ky­ti vy­res­nius mo­ki­nius iki aš­tun­tos kla­sės. Taip pat te­ko mo­ky­ti ir ma­te­ma­ti­kos, bui­ties dar­bų. Vi­sos va­sa­ros pra­bėg­da­vo mo­ky­to­jų kur­suo­se, – pa­sa­ko­ja bu­vu­si pe­da­go­gė. – Vy­ras dir­bo re­dak­to­riu­mi Ža­ga­rės laik­raš­ty­je, mo­ky­to­ju. Kai tė­ve­lių že­mę na­cio­na­li­za­vo, ant jos na­mus pa­si­sta­tė še­ši gy­ven­to­jai. Ta­čiau ir tų 25 arų už­te­ko, vis­ko dar­že už­siau­gin­da­vo­me. Lai­kė­me kiau­lių, kar­vę, viš­tų pul­kus. Pas­ta­rų­jų ir da­bar dar tu­riu, na­mi­nių kiau­ši­nių anū­kams, proa­nū­kams pa­rū­pi­nu.“

Ža­ga­rė la­bai bran­gi

„Ma­no gy­ve­ni­mas bu­vo gra­žus ir įdo­mus, o Ža­ga­rė man be ga­lo bran­gi: ir gam­ta, ir žmo­nės mie­li. Vai­kai vi­sa­da šį kraš­tą rink­da­vo­si ato­sto­goms, su­va­žiuo­da­vo bro­liai, se­se­rys. Da­bar mū­sų šei­ma tra­di­ciš­kai prie bend­ro sta­lo šio­je so­dy­bo­je su­sė­da per Kū­čias, Ve­ly­kas. Gal tik vie­nas mo­men­tas gy­ve­ni­me bu­vo, kai no­rė­jau pa­bėg­ti iš čia. Ža­ga­rė­je jau­niems pra­mo­gų ma­žai. O aš vi­sa­da daug skai­ty­da­vau, megz­da­vau, siu­vi­nė­da­vau. Da­bar akys jau ne­be­lei­džia šiais dar­bais už­siim­ti, – at­vi­rau­ja Ja­ni­na Gied­rai­tie­nė. – Su mo­ky­to­jų ko­lek­ty­vu va­žiuo­da­vo­me gry­bau­ti, uo­gau­ti. Ty­re­lio pel­kė sker­sai išil­gai iš­vaikš­čio­ta. Ir gy­va­čių ne kar­tą te­ko ma­ty­ti. Jei jau iš­vys­da­vai, pa­skui vie­toj kiek­vie­nos nu­kri­tu­sios ša­kos jos vai­den­da­vo­si.“

Bu­vu­si mo­ky­to­ja svars­to, kad šie­met štai, džiu­gi da­ta – 100 me­tų at­kur­tai Lie­tu­vos vals­ty­bei. Ta­čiau jai gai­la žmo­nių, ku­rie ne­tu­ri dar­bo, pra­gy­ve­ni­mo šal­ti­nio. Troš­ki­mas bu­vo ki­to­kios Lie­tu­vos, bet gal žmo­nės ne tą val­džią vi­są lai­ką iš­ren­ka, vis pa­ža­dais ti­ki, ma­no J. Gied­rai­tie­nė.

Au­to­rės nuo­tr.

Ža­ga­rie­tė bu­vu­si mo­ky­to­ja Ja­ni­na Gied­rai­tie­nė sa­ko, kad per 40 dar­bo me­tų ne­su­ti­ko blo­gų mo­ki­nių.