Naujausios
Mokytoja moko buvusių mokinių vaikus
Jau 38-asis rugsėjis, kai Kelmės „Kražantės“ progimnazijos pradinukų mokytoja Genovaitė Somaitė pradeda naujuosius mokslo metus. Į jos klasę savo vaikus jau atveda buvę mokiniai. Daug jos ugdytinių gyvena Kelmėje, kiti pasklido po Lietuvos didmiesčius ir užsienį. Maloniausias dalykas po daugelio metų susitikti buvusį mokinį, kuris mokytoją prisimena ir susitikęs džiaugiasi, tarsi matytų artimiausią žmogų.
Regina MUSNECKIENĖ
reginamus@skrastas.lt
Kuklus dviejų kambarių butas Kelmėje. Vaza primerkta įvairiaspalvių kardelių. Čia Genovaitė Somaitė gyvena su vyresniąja seserimi Danute. Ji taip pat pedagogė. Vilniaus pedagoginiame institute baigė chemijos ir biologijos studijas. Ilgą laiką dirbo Švietimo skyriuje, o išėjusi iš šios darbovietės, iki savo aštuoniasdešimtmečio dar dėstė chemiją mokyklose.
Danutės, gaila, nėra. 86 metų buvusi pedagogė išėjo švęsti rugsėjo pirmosios su kitais mokytojais senjorais, kurių rugsėjis jau nebepakvietė į klases.
Trisdešimčia metų vyresnė sesuo Danutė įkvėpė ir Genovaitę tapti mokytoja. Baigusi Šiaulių devintąją vidurinę mokyklą ponia Genovaitė svajojo tapti farmacininke. Sesuo jai patarė metus padirbėti mokykloje ir ruoštis chemijos stojamajam egzaminui. Pati būdama chemikė, pažadėjo padėti.
„Kai pradėjau dirbti pradinukų mokytoja Kelmės rajone, Pavėžupio aštuonmetėje mokykloje, supratau, kad noriu būti mokytoja, o ne farmacininke, – mena G. Somaitė. – Gal todėl, kad dirbau jauname kolektyve ir mokiau labai nuoširdžius kaimo vaikus. Šitą klasę geriausiai iš visų prisimenu. Kai dabar kiti kolegos šneka, jog antrą kartą mokytojo profesijos nesirinktų, aš tvirtai žinau, jog rinkčiausi ir antrą kartą.“
Po metų Genovaitė įstojo į Šiaulių pedagoginį institutą neakivaizdžiai studijuoti ir liko dirbti mokykloje.
Mokytojos darbe ponią Genovaitę labiausiai žavi vaikai. Pradinukai tokie atviri ir nuoširdūs. Sako, ką galvoja. Jiems labai reikia meilės ir šilumos. Ramaus būdo ponia Genovaitė sugeba visa tai mažyliams duoti. Jeigu kada nors leidžia sau supykti, labai graužiasi, naktį neužmiega.
Ir perėję į dalykinę sistemą buvę jos mokinukai per pertraukas atbėga pas buvusią mokytoją. Papasakoti naujienų, pasiguosti, pasidžiaugti, pasipasakoti...
Žinoma, vaikai keičiasi. Šiandien jau ir pradinukai – gudresni, juos keičia informacinės technologijos. Kai kurie, vyresniųjų brolių ir seserų padedami, jau parengia mini referatus.
Tačiau pradinukai – dar nesugadinti, nepraradę nuoširdumo ir atvirumo. Kartais mokytoją prajuokina iki ašarų. Jiems neįprastas Genovaitės vardas. Todėl kai kurie galvoja, kad Genovaitė – tai mokytojos pavardė.
Mokytoja pasakoja, jog labai nuoširdūs, supratingi ir jų tėvai. Rugsėjo pirmąją nuėjusi į savo klasę, rado ją išpuoštą balionais.
„Suprantu, jog šiuo metu nelengva Lietuvoje gyventi. Ypač Kelmėje, kur toks didelis nedarbas. Tačiau vaikų tėveliai stengiasi iš paskutiniųjų juos aprūpinti visomis reikalingomis priemonėmis, išleisti į ekskursijas ir renginius, – pasakoja mokytoja. – Labiau pasiturintys dar ir bendriems klasės poreikiams ką nors pasiūlo.“
Įdomiausia, kai savo vaikus į mokyklą atveda buvę mokytojos auklėtiniai. Tuomet nejučia prisimena jų tėvus mokyklos suole. Įdomu palyginti...
Ne vien ponią Genovaitę, bet ir kitus pedagogus mokykloje labiausiai jaudina socialinė atskirtis. Nelygybės visuomet buvo. Tik anksčiau ji gal nebuvo taip ryškiai pastebima, nes dauguma žmonių gyveno kukliau.
Dabar atskirtis – ryškesnė ir skaudesnė. Yra vaikų, gyvenančių pertekliuje. Jie viską gauna, vos pamoję pirštu.
Ir yra tokių, kurie privalo rinktis, ar važiuoti į ekskursiją ir neįsidėti net mineralinio vandens buteliuko, ar iš viso nevažiuoti. Yra vaikų, kurie į mokyklą atvažiuoja nepusryčiavę. Jau dešimtą valandą skuba valgyklon. Iš anksto suvalgo savo pietus. O paskui iki penkių vakaro būna nevalgę. Kas žino, gal ir sugrįžę namo, nelabai ką randa.
Mokytojai kartais norėtų tokiems vaikams padėti, pavyzdžiui, nupirkti pietus. Tačiau šitie skurstantys vaikai turi ypatingo išdidumo jausmą. Nieko nepriima, tikina, jog nenori.
„Mokytojo profesija – gera dar ir tuo, kad neleidžia pasenti, apkerpėti, – džiaugiasi G. Somaitė. – Keičiasi programos, mokymo metodai. Kasdien privalai tobulėti. Ir už tai esu dėkinga savo mokiniams.“
Ponia Genovaitė vertina ir ilgas mokytojų atostogas. Ji mėgsta keliauti. Ilgų atostogų užtenka viskam – ir kelionėms, ir pasyviam poilsiui, ir pasitobulinimui. Dalį atostogų ji visuomet praleidžia Šiauliuose, savo tėvų namuose, kuriuos puoselėja, nors tėvai jau iškeliavę Anapilin. „Visi atostogauti važiuoja į kaimą, o aš – į miestą“, – šypsosi.
Šį rugsėjį G. Somaitė mokys trečiokus. Jų tik devyniolika. Anksčiau klasės būdavo daug didesnės. Vienais metais tekdavo stoti net prieš 36 vaikus.
Kai kasmet taip retėja pradinukų gretos, mokytoja prisimena savo mamos žodžius: „Gerą profesiją pasirinko Genutė. Darbo visuomet bus. Nes vaikų Lietuvoje nepritrūks.“
Deja, vaikų ėmė ir pritrūko...
Autorės nuotr.
PRADŽIA: Jau daugiau kaip trisdešimt metų toje pačioje mokykloje dirbanti Genovaitė Somaitė kiekvieną rugsėjį tarsi grįžta į naują pradžią. Nes mokykla keičiasi kartu su gyvenimu.