Miuziklas – dovana Rozalimo jubiliejui

Miu­zik­las – do­va­na Ro­za­li­mo ju­bi­lie­jui

Ro­za­li­mo mies­te­lio var­do 250 me­tų ju­bi­lie­jui skir­ta kū­ry­bin­gų žmo­nių do­va­na ta­po ne­pa­mirš­ta­mu kraš­to kul­tū­ros įvy­kiu. Sek­ma­die­nį po at­lai­dų baž­ny­čio­je ir skulp­to­rių Vid­man­to Lie­tuv­nin­ko ir Sau­liaus Lam­pic­ko dar­bų pa­ro­dos ati­da­ry­mo pa­ro­dy­tas šiau­lie­čio kom­po­zi­to­riaus Juo­zo Ly­gu­to miu­zik­las „Dva­rų idi­lės“, ku­rį ro­za­li­mie­čiams pa­sta­ty­ti pa­dė­jo Lin­ku­vos ir Pak­ruo­jo dai­ni­nin­kai bei šo­kė­jai.

Ja­ni­na VAN­SAUS­KIE­NĖ

pakruojis@skrastas.lt

Su­tel­kė me­no mė­gė­jų pa­jė­gas

Ro­za­li­mo pa­grin­di­nės mo­kyk­los sce­na bu­vo per ankš­ta trims de­šim­tims Ro­za­li­mo mo­te­rų cho­ro „Gau­du­lė“ (vad. Jū­ra­tė Sko­rups­kie­nė), Lin­ku­vos vy­rų an­samb­lio „Šiau­rys“ (vad. Met­har­das Zu­bas) ir Pak­ruo­jo šo­kių ko­lek­ty­vo „Re­ke­tys“ (vad. Si­gu­tė Ma­li­naus­kie­nė) at­li­kė­jams, o sa­lė vos tal­pi­no žiū­ro­vus.

Kai ku­rių žiū­ro­vų aky­se spin­dė­jo jau­du­lio aša­ros, kai miu­zik­lo at­li­kė­jai šo­kiais, so­lo ir cho­ro par­ti­jo­mis pa­sa­ko­jo le­gen­das ir apie ap­lin­ki­nius dva­rus, ir apie Ro­za­li­mo mies­te­lio at­si­ra­di­mą.

Kū­ri­nio pa­bai­go­je sa­lė plo­jo sto­vė­da­ma,"Dva­rų idi­lės“ kū­rė­jams bei at­li­kė­jams šau­kė „bra­vo“. Dė­ko­ta ne tik au­to­riui J. Ly­gu­tui ir šio su­ma­ny­mo au­to­rei J. Sko­rups­kie­nei bei mi­nė­tų ko­lek­ty­vų va­do­vams. Miu­zik­lo bend­ra­kū­rė­jais bu­vo ir pa­tys at­li­kė­jai, ir šiam su­ma­ny­mui pri­ta­ru­sie­ji: pa­kruo­jie­tė li­tua­nis­tė Re­da Jė­čiū­tė, pa­siū­liu­si lib­re­tui nau­do­ti Os­ka­ro Mi­la­šiaus ei­les, ro­za­li­mie­tė mo­ky­to­ja ir cho­ro dai­ni­nin­kė Vai­da Jan­kaus­kie­nė, ėmu­sis sce­nog­ra­fės pa­rei­gų, „Šiau­rio“ ir „Re­ke­čio“ va­do­vai.

To­kio žan­ro kū­ri­nys me­no mė­gė­jų pa­jė­go­mis mies­te­lio is­to­ri­jo­je dar nie­ka­da ne­bu­vo su­kur­tas. Kū­ri­nys su­kur­tas ir pa­sta­ty­tas be jo­kio tam tiks­lui skir­to at­ski­ro fi­nan­sa­vi­mo.

„Aš bu­vau tik kva­pas“

Taip šmaikš­ta­vo kom­po­zi­to­rius J. Ly­gu­tas, nu­skam­bė­jus pa­sku­ti­niam miu­zik­lo akor­dui.

– Įk­vė­pė Jū­ra­tė. Čia jos su­ma­ny­mas pa­sta­ty­ti „Dva­rų idi­les“, – apie ne vie­ną de­šimt­me­tį Ro­za­li­me mu­zi­kos mo­ky­to­ja dir­ban­čią Jū­ra­tę Sko­rups­kie­nę sa­kė kom­po­zi­to­rius.

J. Ly­gu­to tei­gi­mu, Ro­za­li­me pa­ro­dy­tas miu­zik­las – is­to­ri­nis įvy­kis:

„Nuo prieš­ka­rio lai­kų to­kius įvy­kius ga­li­ma su­skai­čiuo­ti ant pirš­tų, kai ma­žo mies­te­lio mo­kyk­la ar baž­ny­ti­nis cho­ras sta­tė ope­re­tes ar kaž­ką pa­na­šaus“.

Kom­po­zi­to­rius sa­ko, jog ra­šy­ti mu­zi­ką J.Sko­rups­kie­nės su­ma­ny­mui – ne at­si­tik­ti­nu­mas:

„Su šia mo­kyk­la ma­ne sie­ja se­ni bend­ra­dar­bia­vi­mo ry­šiai. Čia – su­stip­rin­tas mu­zi­ki­nis ug­dy­mas, čia vei­kia ori­gi­na­lus, gal net vie­nin­te­lis Lie­tu­vo­je moks­lei­vių inst­ru­men­ti­nis or­kest­ras, čia yra pa­sta­ty­ti ir at­lik­ti vi­si ma­no miu­zik­lai mo­ki­niams“.

„Dva­rų idi­lės“ – pir­mas kompozitoriaus kū­ri­nys suau­gu­siems.

„Tai bu­vo iš­šū­kis“

J.Sko­rups­kie­nė vi­sam pa­sta­ty­mui „di­ri­ga­vo“ sė­dė­da­ma prie mu­zi­kos gar­so pul­to ir ša­lia at­vers­tos par­ti­tū­ros. Jos ran­kos karts nuo kar­to pa­kil­da­vo mos­tui, kū­ri­nio at­li­kė­jams pri­me­nan­čio mi­zans­ce­ną ar cho­ro įsto­ji­mą.

Pa­kal­bin­ta po ren­gi­nio sa­kė: „Tai iš tie­sų bu­vo iš­šū­kis mums vi­siems. Pra­džio­je tik mo­kė­mės par­ti­jas, o tik pa­skiau­siai ėmė­mės sce­nog­ra­fi­jos, mi­zans­ce­nų. Cho­rui, dai­nuo­jan­čiam trimis bal­sais sto­vė­ji­mą ant laip­tų pa­keis­ti vaikš­čio­ji­mu, vai­din­ti ne­bu­vo leng­va. At­si­ras­ti šiam kū­ri­niui sce­no­je pa­dė­jo „Šiau­rio“ ir „Re­ke­čio“ va­do­vai, dai­ni­nin­kai ir šo­kė­jai. Jiems esu be ga­lo dė­kin­ga.“

J.Sko­rups­kie­nei idė­ja su­kur­ti mies­te­lio ju­bi­lie­jui kaž­ką pa­na­šaus į miu­zik­lą ki­lo prieš ke­le­tą me­tų. Prieš pu­sant­rų me­tų im­ta­si šios idė­jos įgy­ven­di­ni­mo pa­si­ta­rus su kom­po­zi­to­riu­mi J. Ly­gu­tu.

Šios va­sa­ros pra­džio­je kū­ri­nys, kaip ban­dy­mas, bu­vo pa­ro­dy­tas Pak­ruo­jo dva­re. Va­sa­rą „Dva­ro idi­lių“ pa­sta­ty­mas bu­vo to­bu­li­na­mas, įves­ti skai­to­vai.

„Ne­bu­vau nė vie­no­je re­pe­ti­ci­jo­je, bet tai, ką pa­da­rė Jū­ra­tė – pri­lygs­ta še­dev­rui“, – džiau­gė­si šiau­lie­tis kom­po­zi­to­rius.

Au­to­rės nuo­tr.

Po pa­si­ro­dy­mo – at­li­kė­jų ir mu­zi­ki­nės idi­lės kū­rė­jų nuo­trau­ka is­to­ri­jai.

Kompozitoriaus Juozo Ly­gu­to tei­gi­mu, Ro­za­li­me pa­ro­dy­tas miu­zik­las – is­to­ri­nis įvy­kis.

„Gau­du­lės“ cho­ro dai­ni­nin­kės Ne­rin­gos Čer­ge­ly­tės so­lo par­ti­ją ly­dė­jo sa­lės plo­ji­mai.

Jū­ra­tei Sko­rups­kie­nei te­ko mi­zans­ce­nas ir cho­ro įsto­ji­mus „di­ri­guo­ti“ nuo gar­so val­dy­mo pul­to.

Kam­ba­ri­nių sce­na apie dva­ro nau­jie­nas ir pa­slap­tis. At­lie­ka Li­ja­na Čiu­la­die­nė, Vai­da Jan­kaus­kie­nė ir Vi­da Ka­ni­šaus­kie­nė.

Kai ku­riems epi­zo­dams su­vai­din­ti sce­no­je trū­ko vie­tos.

Dva­riš­ką anų lai­kų dva­sią sce­no­je kū­rė ir „Re­ke­čio“ šo­kė­jai.

Vy­rų an­samb­lis „Šiau­rys“ ir so­lis­tė Jus­ti­na Šiu­pi­ny­tė pri­mi­nė Ro­za­li­mo mies­te­lio var­do kil­mę.

Mu­zi­ki­nės do­va­nos mies­te­lio ju­bi­lie­jui kū­rė­jams Si­gu­tei Ma­li­naus­kie­nei, Jū­ra­tei Sko­rups­kie­nei ir Juo­zui Ly­gu­tui – svei­ki­no­jų gė­lės ir pa­dė­kos.

Sce­nog­ra­fės pa­rei­gų ėmė­si cho­ro dai­ni­nin­kė mo­ky­to­ja Vai­da Jan­kaus­kie­nė.