Naujausios
Misija - mažinti dvasinę atskirtį
Kelmės parapijos namuose glaudžiasi keliolika įvairia veikla užsiimančių būrelių. Čia dirba daug savanorių, kurių misija - mažinti dvasinę atskirtį tarp socialinių sluoksnių ir įvairaus amžiaus žmonių.
Regina MUSNECKIENĖ
reginamus@skrastas.lt
Ne po kambarį, o po kampelį
Nedidelis parapijos namų pastatas šalia bažnyčios. Po renovacijos nupirkta naujų baldų, kad galėtų atsisėsti kuo daugiau žmonių.
Čia veikia savanorės Ritos Blinstrubienės vadovaujamas Šeimos centras, ruošiantis sužadėtinius santuokai ir konsultuojantis šeimas. Renkasi „Carito“ moterys. Meldžiasi net keletas maldos būrelių. Čia repetuoja bažnyčios choras, jaunimo chorelis ir mergaičių bažnytinis ansamblis „Žibuoklės“. Vaikai ruošiami pirmajai Komunijai ir Sutvirtinimo sakramentui. Leidžiamas bažnytinis laikraštėlis „Po šventoriaus klevais“.
Vietos atsiranda ir senjorų klubui „Artimi“. Veikia vaikų užimtumo dienos centras. Vykdomas projektas „Kompleksinė parama visai šeimai“, kuriame dirba psichologė, socialinė pedagogė, neformaliojo ugdymo kuratorė, pedagogė namų darbų ruošai bei projekto vadovas.
Veiklą parapijos namuose vykdantys žmonės pasiskirstę ne kambariais. Viename kambaryje kelios veiklos turi savo kampelį. Prie durų stovi vargonėliai chorų repeticijoms. Kitame kambario gale – maldos kampelis su Marijos statula.
Savanorė Zina Rakauskienė rodo kampelį, kur ji dirba su vaikais. Ant pačios iš namų atsivežtos sofos išdėstyti jos karpiniai, ką tik grįžę iš parodos Vilniuje, vaikų žaislai, ant sienos kabo lentynos su knygutėmis.
Nedidelėse patalpose telpa visi, kas tik nori čia ateiti ir pabūti, kas nori rasti sau artimą sielą.
Kad žmogus nesijaustų vienišas
„Stengiamės, kad parapijos namai būtų atvira erdvė visiems, – sako Kelmės dekanas Arūnas Urbelis. – Kad žmonės čia nebijotų ateiti. Ir yra teigiamų poslinkių. Vieniši žmonės čia atėję atsiveria, suranda artimų sielų, pamato, jog pasaulyje jie – ne vieni, kad daug žmonių yra kamuojamų panašių problemų.
Dabar daug šnekama apie socialinę atskirtį. Taip, ji yra. Ją reikia įvardinti, kaip problemą. Tačiau žmogui, ko gero, dar skaudesnė dvasinė atskirtis, kuri neretai išplaukia iš socialinės. Mūsų misija mažinti tą dvasinę atskirtį. Kad žmogus nesijaustų vienišas.“
Dekanas pasakoja, jog vieni savanoriai subręsta čia, parapijos namuose. Jie po truputį auga, pratinasi padėti kitiems, išmoksta suprasti, ko labiausiai žmogui reikia. Kiti nukrinta tarsi Dievo dovana iš dangaus. Jau subrendę, žinantys, ką daryti.
Dekanas pateikia Italijos pavyzdį. Lankėsi Brescijos vyskupijoje. Ten prie parapijų stovi didžiuliai namų kompleksai, vadinami oratorijomis. Ten vyksta įvairiausia veikla. Žmonės eina vakaroti, organizuoja žygius.
Su žmonėmis dirba savanoriai. Savo vasaros atostogas aukoja studentai. Jie laiko pareiga savanoriškais pagrindais organizuoti veiklą, nes kai jie buvo vaikai, ir su jais savanoriai dirbo.
Kelmėje taip pat parapijos namai – viena iš svarbiausių savanorystės ugdymo ir propagavimo vietų. Savanorėmis čia jau seniai dirba Rita Blinstrubienė, Zina Rakauskienė, Giedrė Baltušienė, Bronė Grikšienė, Albina Kalvaitienė, Zina Armonienė, katechetė Laimutė Tumkevičienė ir kunigas Donatas Grigalius, parapijos laikraščio leidėjos Genovaitė Deveikienė ir Genovaitė Rutkūnienė.
Parapijos namai išgelbėjo nuo nedarbo
Socialine pedagoge parapijos namuose dirba Agnė Karinauskienė. Jauna moteris čia taip pat rado prieglobstį, kai buvo visai nusivylusi.
Iš Pakėvio kilusi Agnė baigė socialinės pedagogikos studijas Klaipėdos universitete. Po studijų pasijuto tarsi įkritusi į duobę – niekam nereikalinga. Kelerius metus jauna specialistė negalėjo rasti darbo.
„Per tą laiką baigiau ir masažo, ir nagų priežiūros kursus, įstojau į magistrantūrą, o darbo vis nepasitaikė,“ – nevilties dienas prisimena Agnė.
Dabar prieš keletą mėnesių gavusi darbo, jauna moteris gali padėti kitiems.
Nors nelengva ir pačiai. Kas rytą su sūneliu ji atvažiuoja Kelmėn iš Šiaulių, kur gyvena jos šeima. Sūnų palieka darželyje. Bet nuo pietų mažylį turi pasiimti. Per sunku jam būtų darželyje ištverti visą dieną. Per pietų pertrauką vaiką nuveža į Pakėvį, pas savo tėvus. Grįžta į darbą. Vakare vėl važiuoja į Pakėvį pasimti sūnaus ir grįžta į Šiaulius.
Apie darbo materialinę naudą Agnė nė nešneka. Per dieną tenka nuvažiuoti 150 kilometrų. Beveik viską išleidžia degalams. Svarbiausia, kad dabar pasijuto reikalinga.
Ji konsultuoja krizės ištiktas moteris. Dirba su dienos užimtumo centrą lankančiais vaikais, bendrauja su jų tėvais.
„Labai noriu, kad vaikai atsivertų, leistų jiems padėti, kad pasitikėtų manimi, – apie savo tikslus pasakoja Agnė. – Šešis dienos centro vaikus vedžiausi į piligriminį žygį – nuo Kryžių kalno iki Šiluvos. Pėsčiomis nukeliavome 75 kilometrus. Turėjome laiko susidraugauti.
Surengėme kino filmų naktį. Taip pat maloniai pabendravome. Jaučiuosi atradusi save.“
Agnė pasakoja, jog vaikus ir tėvus kartais slegia nežinia iš kur atsiradęs kaltės ir gėdos jausmas. Dėl to jie vengia bendravimo, jaučiasi vieniši.
Nameliai mažiesiems
Veiklos parapijos namuose kaskart plečiasi ir keičiasi. Gimsta naujų idėjų. Įgyvendinami nauji projektai. Savanorių galvose kuriami nauji panai.
Antai „Ąžuoliuko“ darželio auklėtoja dirbanti Zina Rakauskienė vadovauja maldos grupei. Be to, dirba su mažiausiais vaikais. Čia daug knygelių, žaislų.
Zina planuoja naują veiklą. Savo kampelyje, parapijos namuose, ji galėtų po kelias valandas užimti mažylius, kol jų mamos apsipirks, tvarkys reikalus įstaigose, kol nueis į kirpyklą ar tiesiog norės valandėlę pailsėti.
„Kas materialu, jau beveik pasirūpinau, – pasakoja Zina. – Yra žaislų, kilimas, arbatinukas, ir žolelių arbatai, jei vaikai kartais išalktų. Mamos mažyliams įdėtų sumuštinuką, piešimo popieriaus, o aš juos tą laiką užimčiau.
Juk Kelmėje niekas neteikia tokios paslaugos. Jaunos mamos turi tampytis vaikus po „Maximas“. Mažyliai pavargsta. Mamai taip pat toks apsipirkimas kelia įtampą. O aš pripratusi bendrauti su mažyliais. Turiu sukaupusi nemažai patirties ir priemonių jų užimtumui.“
Autorės nuotr.
KVIETIMAS: Kelmės dekanas Arūnas Urbelis kviečia kelmiškius užsukti į parapijos namus, surasti sielos draugų ir įveikti vienatvę bei dvasinę atskirtį.
SAVANORĖ: Jau daug metų parapijos namuose savanoriaujanti pedagogė Zina Rakauskienė ketina pabūti kelių valandų aukle mažyliams, kol jų mamos tvarkys oficialius ar buities reikalus.
ATRADIMAS: Per parapijos namus Agnė Karinauskienė atrado įdomią veiklą, ir darbą bei įgyvendino savo troškimą padėti kitiems.
NAMAI: Parapijos pastatas daugeliui kelmiškių tapo antraisiais namais.
MAŽIAUSIEJI: Į parapijos namus dažnai ateina mamos su savo mažyliais. Netrukus atsiras galimybė vaikus čia palikti kelioms valandoms profesionaliai globai.