Naujausios
Miškininkas nemėgsta popierinės miškininkystės
Tytuvėnų apylinkių seniūnijos Užpelkių kaime gyvenantis Povilas Jankūnas teikia miško paslaugas miško savininkams. Padeda įgyvendinti miško įveisimo projektus. 21 metus išdirbęs urėdijoje miškininkas sako, jog nepatiko valstybinių įmonių sistema, kai darbuotojai taip apkraunami popieriais, jog nėra kada išeiti į mišką.
Regina MUSNECKIENĖ
reginamus@skrastas.lt
Užpelkiai prilygo tremčiai
Iš Tytuvėnų kilęs Povilas Jankūnas gyvena Užpelkiuose. Anksčiau darbas Užpelkių girininkijoje prilygo tremčiai. Dešimtmetį Užpelkiuose išdirbęs girininkas galėdavo pasirinkti darbą bet kurioje Lietuvos vietoje.
Tačiau du sūnus auginanti Jūratės ir Povilo Jankūnų šeima iš Užpelkių niekur ir neišėjo. Gyvena čia nuo 1990 metų.
Tiesa, kaimą dabar pervadino Žilaičiais, nes Užpelkiai vadinosi ne tiesiog Užpelkiais, o Užpelkių geležinkelio stotimi. Bet gyventojų, ir sujungus du kaimus, nepadaugėjo. Visame kaime – tik dvi trobos. Jankūnų ir Povilo Jankūno uošvės, jo žmonos Jūratės mamos.
Nusipirkti duonos nujojo arkliu
Su mišku suaugęs Povilas Jankūnas pasakoja nejaučiąs jokios atskirties. Vasarą atokioje jų sodyboje gausu svečių. Visi trokšta natūralios, civilizacijos nesuniokotos gamtos. Povilas turi daug draugų iš Kauno.
Žiemą kiek sudėtingiau. Kartais užpusto kelius. Bet skubama nuvalyti, nes vaikus reikia vežti į mokyklą.
Vieną žiemą, kai kelias iš Užpelkių ilgėliau buvo užpustytas, P. Jankūnas sako duonos nusipirkti į Šedbarus nujojęs arkliu.
Suaugęs su mišku
Povilas Jankūnas baigė Lietuvos žemės ūkio akademiją. Nuo vaikystės suaugęs su mišku. Jo tėvas dirbo Tytuvėnų miškų urėdijoje. Urėdijoje 21 metus dirbo ir Povilas. Jis mena, jog darbo pradžioje dar buvo tikra miškininkystė. Urėdijos darbuotojai daug laiko praleisdavo miškuose. Dažnai juos apžiūrėdavo. Girininkijose dirbdavo po keturis žmones. Girininkas turėdavo pavaduotoją.
Paskui miško apžiūrėjimą nustota laikyti darbu. Malkų pardavimas buvo vadinamas „targavojimu“, neva bereikšmiu darbu. Sujungė girininkijas. Mažino etatų. O mišką juk reikia nuolat jausti, jį valyti, atsodinti, tiesiog jame būti.
„Dabar yra išmanios kompiuterinės programos, bet nuo jų nė kiek ne geriau miškui. Per popierius nėra kada išeiti į mišką, – sako P. Jankūnas. – Ir rūpinasi miškininkai ne mišku, o pavėsinėmis, poilsiavietėmis.“
Sukūrė verslą
„ Nepatiko valstybinė miškų priežiūros sistema“, – taip savo apsisprendimą po 21 metų darbo išeiti iš Miškų urėdijos aiškina P. Jankūnas.
Jis sukūrė savą verslą. Verčiasi individualia veikla. Padeda miškų savininkams įveisti naujus miškus, konsultuoja. Kartais pats su sūnumis Luku ir Pauliumi mišką užsodina.
Sūnus Lukas taip pat pamilo gamtą. Mėgsta geografiją, atmintinai žino kiekvieną pasaulio salelę ir jos plotą. Šiuo metu Lukas savanoriauja Kroatijoje, Kuterevo meškų prieglaudoje.
Asmeninė nuotr.
KELIONĖ: Povilas Jankūnas (dešinėje) su žmona Jūrate nuvažiavo aplankyti savanoriaujančio savo sūnaus Luko. Kairėje – sodybos, kurioje gyvena Lukas šeimininkė.