Mirė vyriausias 105-erių metų joniškietis

Loretos RIPSKYTĖS nuotr.
Tar­puš­ven­čiu į am­ži­ną­ją ke­lio­nę iš­ly­dė­tas vy­riau­sias Jo­niš­kio ra­jo­no gy­ven­to­jas – 105 me­tų sua­lu­kęs Ka­zys Ka­zi­mie­rai­tis.
Šeš­ta­die­nį, gruo­džio 28 die­ną, Jo­niš­kio se­no­sio­se ka­pi­nė­se gre­ta žmo­nos ir vai­kų at­gu­lė vy­riau­sias ra­jo­no gy­ven­to­jas, 105-erių me­tų su­lau­kęs Ka­zys Ka­zi­mie­rai­tis. Šiam žmo­gui te­ko praei­ti ka­ro bai­su­mus, bū­ti su­ža­lo­tam, ta­čiau iki pa­sku­ti­nių sa­vo gy­ve­ni­mo die­nų jis iš­sau­go­jo op­ti­miz­mą.

2019 me­tų rugp­jū­čio 18 die­ną jo­niš­kie­tis Ka­zys Ka­zi­mie­rai­tis mi­nė­jo sa­vo 105 me­tų su­kak­tį. Pas­ta­rai­siais me­tais pa­ra­pi­jos se­ne­lių na­muo­se „San­ta­ra“ gy­ve­nęs se­no­lis per šį gim­ta­die­nį, ka­da jį svei­ki­no ra­jo­no va­do­vai, pa­gy­ve­nu­sių žmo­nių aso­cia­ci­jos, ka­ro ve­te­ra­nų or­ga­ni­za­ci­jos at­sto­vai, pa­sa­ko­jo, kad jo gy­ve­ni­mas bu­vęs sun­kus, iš ka­ro grį­žo „žaiz­do­mis ap­do­va­no­tas“, ta­čiau nie­ka­da ne­nu­si­mi­nė, bu­vo op­ti­mis­tas.

Ka­zys Ka­zi­mie­rai­tis pir­muo­sius sun­kius dar­bus pra­dė­jo dirb­ti bū­da­mas dar vi­sai vai­kas 8-erių me­tų, kai mi­rė tė­vas. Šei­mo­je jis bu­vo ant­ras pa­gal am­žių po vy­res­nės se­sers, tai­gi, di­džiau­sias vy­ras, ku­riam te­ko im­tis šei­mi­nin­ko pa­rei­gų.

1934–1935 me­tais jis tar­na­vo tar­pu­ka­rio Lie­tu­vos ka­riuo­me­nė­je, o pra­si­dė­jus Ant­ra­jam pa­sau­li­niam ka­rui bu­vo iš­va­ry­tas į so­vie­ti­nius da­li­nius. Ka­ro lau­ke du kar­tus su­žeis­tas. Pir­mą kar­tą nė ne­ju­to, drau­gai pa­ro­dė per spran­dą var­van­tį krau­ją. Ant­rą kar­tą, jau va­duo­jant Ka­li­ning­ra­dą, ske­veld­ra pa­tai­kė į kai­rią­ją ran­ką.

„Ei­da­vo­me per de­gan­čius su­griau­tus mies­tus. Ma­tė­me lieps­no­se skęs­tan­čius ne­gy­vų žmo­nių kū­nus. Bai­sus vaiz­das“, – per su­kak­tu­ves ka­rą pri­si­mi­nė K. Ka­zi­mie­rai­tis.

Jo­niš­kie­tis įsi­dar­bi­no Šiau­lių ge­le­žin­ke­lių ruo­že, kur plu­šė­jo net iki 70 me­tų. Bu­vo ir dar­bi­nin­ku, ir ieš­mi­nin­ku, ir va­go­nų pri­žiū­rė­to­ju. Tek­da­vo bė­gius tai­sy­ti, va­go­nus re­mon­tuo­ti, ieš­mus ka­po­ti. Be­veik iki šim­to me­tų dar gy­ve­no at­ski­rai sa­vo na­me, lai­kė viš­tų. Vė­liau per­si­kė­lė į pa­ra­pi­ji­nius se­ne­lių na­mus „San­ta­ra“.

Se­no­lis 105 me­tų su­kak­tu­vių šven­tė­je dar vi­sus džiu­gi­no ge­ra nuo­tai­ka, hu­mo­ru. Pa­sa­ko­jo, kad mėgs­ta rie­bius ko­pūs­tus, jei sau­sai­nius bū­tų val­gęs, tai ne­bū­tų plū­go nu­lai­kęs gy­ve­ni­me. Va­sa­rą daug lai­ko lei­dęs lau­ke, sė­dė­jęs prieš sau­lu­tę se­no­lis bu­vo įde­gęs ir juo­ka­vo, kad jau­čia­si „lyg iš Tur­ki­jos bū­tų grį­žęs“.