Minčių takais kasdien grįžtu į tėviškę

Min­čių ta­kais kas­dien grįž­tu į tė­viš­kę

Mi­nint Va­sa­rio 16 -ąją – Lie­tu­vos vals­ty­bės at­kū­ri­mo die­ną, ag­ra­ri­nių moks­lų dak­ta­rui, koo­pe­ra­ty­vo „Ag­roa­ves Group“ val­dy­bos pir­mi­nin­kui ir di­rek­to­riui, me­ce­na­tui, Ty­tu­vė­nų va­sa­ros fes­ti­va­lio glo­bė­jui, kny­gos „Grum­ty­nės su li­ki­mu“ au­to­riui, bu­vu­siam po­li­ti­kui, iš Ty­tu­vė­nų ki­lu­siam Jo­nui JAG­MI­NUI su­teik­tas Kel­mės ra­jo­no gar­bės pi­lie­čio var­das.

Nuo dur­pių įmo­nės dar­bi­nin­ko, šal­t­kal­vio re­mon­ti­nin­ko sa­vo dar­bo biog­ra­fi­ją pra­dė­jęs iki Sei­mo na­rio ir Mi­nist­ro Pir­mi­nin­ko pa­va­duo­to­jo iš­ki­lęs Jo­nas Jag­mi­nas nie­kuo­met ne­pa­mirš­ta tė­viš­kės ir jos žmo­nių. Sa­ko, jog min­tys jį kas­dien par­ve­da į Ty­tu­vė­nus.

Re­gi­na MUS­NEC­KIE­NĖ

reginamus@skrastas.lt

Ap­do­va­no­ji­mas iš gim­ti­nės – dvi­gu­ba gar­bė

– Ne­se­niai Jums bu­vo su­teik­tas Kel­mės ra­jo­no gar­bės pi­lie­čio var­das. Ką Jums reiš­kia šis ap­do­va­no­ji­mas?

– Tai man pa­ts bran­giau­sias ap­do­va­no­ji­mas, nes jis – iš tė­viš­kės. Tu­riu daug ap­do­va­no­ji­mų. Na­muo­se įren­giau spe­cia­lų sten­dą, ku­ria­me juos eks­po­nuo­ju. Liu­di­ji­mas, kad man su­teik­tas Kel­mės ra­jo­no gar­bės pi­lie­čio var­das – pa­čio­je gar­bin­giau­sio­je vie­to­je.

Kai su­ži­no­jau, kad man teks to­kia gar­bė, la­bai jaut­riai su­rea­ga­vau. Ir džiau­giau­si, ir bai­mi­nau­si – gal yra ver­tes­nių žmo­nių už ma­ne...

Esu la­bai dė­kin­gas ma­ne įver­ti­nu­siems kel­miš­kiams. Pa­gal iš­ga­les ir to­liau rem­siu kul­tū­ri­nius ren­gi­nius, pa­dė­siu ra­jo­no va­do­vams „ati­da­ry­ti rei­kia­mas du­ris“ mi­nis­te­ri­jo­se ir ki­to­se ins­ti­tu­ci­jo­se, kad kuo dau­giau nu­veik­tų ra­jo­no žmo­nių la­bui.

– Gi­mė­te ir au­go­te Ty­tu­vė­nuo­se. Ir da­bar ten tu­ri­te na­mus, į ku­riuos ga­li­te su­grįž­ti. Kas le­mia sen­ti­men­tus Ty­tu­vė­nams? Juk dir­bo­te dau­ge­ly­je Lie­tu­vos vie­tų. Ar gim­ti­nės trau­ka daug stip­res­nė?

– Kiek­vie­nam žmo­gui gim­ti­nė – pa­ti bran­giau­sia. Juk ir dai­no­je sa­ko­ma: „Tė­viš­kėn min­tys par­ves“. O Ty­tu­vė­nų kraš­tas – ypač gra­žus ir mie­las. Šia­me kraš­te gi­mė, užau­go, gy­ve­no ir bu­vo pa­lai­do­ti tė­vai.

Pab­laš­kė ma­ne li­ki­mas po Lie­tu­vą. Nuo 1989 me­tų gy­ve­nu Vil­niu­je, sa­vo na­me Tur­niš­kė­se. Tu­riu na­mą ir Pa­lan­go­je. Gi­mi­nė­je gy­vuo­ja gra­ži tra­di­ci­ja, jau 15 me­tų va­sa­rą su­si­ren­ka­me Ty­tu­vė­nuo­se tai pas vie­nus, tai pas ki­tus. Prieš ke­le­rius me­tus nu­pir­kau ap­leis­tą na­me­lį Rū­tų gat­vė­je, prie eže­ro. Res­tau­ra­vau. Da­bar čia kai ka­da ren­ka­si ar­ti­mie­ji į gi­mi­nės su­si­ti­ki­mą.

Čia kar­tais ap­si­lan­ko aukš­tas pa­rei­gas einan­čių drau­gų. Per­nai į Ty­tu­vė­nų fes­ti­va­lio ati­da­ry­mą pa­si­kvie­čiau apie 40 gar­bių sve­čių: am­ba­sa­do­rių, mi­nist­rų. Lan­kė­si du Uk­rai­nos mi­nist­rai.

Pa­me­džio­ja­me, pa­pra­mo­gau­ja­me. Tu­riu na­me­ly­je įren­gęs me­džio­to­jų kam­ba­rį. Vi­siems la­bai pa­tin­ka Ty­tu­vė­nai.

Ir Ame­ri­ko­je gy­ve­nan­ti ma­no duk­ra Eve­li­na la­biau už Vil­nių ir Pa­lan­gą mėgs­ta Ty­tu­vė­nus. Jai praė­ju­siais me­tais ir pa­do­va­no­jau tą kam­pe­lį, ta­čiau na­mo prie­žiū­ros „džiaugs­mą“ pa­si­li­kau sau.

Ypač su­stip­rė­ja trau­ka gim­ti­nei vy­res­nia­me am­žiu­je. No­ri­si pa­dė­ti Ty­tu­vė­nams, bū­ti šian­die­ni­nės jų bend­ruo­me­nės da­li­mi. Ty­tu­vė­nai – man šven­tas kraš­tas. To­dėl re­miu Ty­tu­vė­nų va­sa­ros fes­ti­va­lį, Li­no ir ki­tas se­niū­ni­jo­je vyks­tan­čias šven­tes. Jei­gu ma­nęs ne­be­lik­tų, tą da­ry­ti įpa­rei­go­ti ma­no vai­kai.

Pap­ra­šiau au­dien­ci­jos pas kul­tū­ros mi­nist­rą Ša­rū­ną Bi­ru­tį. Jis priims ma­ne kar­tu su Kel­mės ra­jo­no va­do­vais. Ap­tar­si­me bū­si­mus ren­gi­nius, Kel­mės ir Ty­tu­vė­nų kul­tū­ros cent­rų re­no­va­vi­mo dar­bus ir ki­tus da­ly­kus.

Po­li­ti­ko­je per daug veid­mai­nys­tės

– Tvir­ti­na­te, jog pa­si­trau­kė­te iš ak­ty­vios po­li­ti­kos. Kuo už­sii­ma­te da­bar?

– Taip, po­li­ti­kos ma­no gy­ve­ni­me jau ne­bė­ra. Jau 2012 me­tais ne­da­ly­va­vau Sei­mo rin­ki­muo­se, nors tik­rai tu­rė­jau ge­ras ga­li­my­bes, kad bū­čiau iš­rink­tas. Anks­tes­niuo­se rin­ki­muo­se įveik­da­vau ir po 12 kan­di­da­tų.

Ta­čiau nu­spren­džiau pail­sė­ti nuo po­li­ti­kos. Jo­je per daug veid­mai­niš­ku­mo.

Nuo vai­kys­tės esu že­mės ūkio žmo­gus. 2012 me­tais su­kū­rė­me šei­mos koo­pe­ra­ty­vą. Tu­ri­me še­šis paukš­ti­nin­kys­tės komp­lek­sus vi­so­je Lie­tu­vo­je. Per me­tus pa­ga­mi­na­me po 22–24 tūks­tan­čius to­nų paukš­tie­nos. Pa­gal jos ga­my­bą esa­me ant­ri Lie­tu­vo­je.

Pra­dė­jo­me 2003 me­tais nuo su­griu­vu­sios fer­mos Šir­vin­tų ra­jo­ne. Per­nai mū­sų koo­pe­ra­ty­vas bu­vo pri­pa­žin­tas in­ten­sy­viau­siai mė­sos ga­my­ba už­sii­man­čia že­mės ūkio įmo­ne Lie­tu­vo­je. Pel­nė­me Že­mės ūkio mi­nis­te­ri­jos ap­do­va­no­ji­mą.

Kel­mė kei­čia­si tik į ge­ra

– Kaip kei­tė­si Jū­sų aky­se Kel­mės kraš­tas? Juk daž­nai čia at­vyks­ta­te ir ma­to­te po­ky­čius.

– Vi­suo­met do­mė­jau­si Kel­mės gy­ve­ni­mu. Dar kol tė­ve­liai bu­vo gy­vi, vi­suo­met su­grį­žęs per­žiū­rė­da­vau vie­tos laik­raš­čius. Bend­ra­vau be­veik su vi­sais ra­jo­no va­do­vais.

Ma­čiau Kel­mę ir ki­tų ra­jo­nų kon­teks­te. Kai dir­bau Mi­nist­rų ta­ry­bos pir­mi­nin­ko pa­va­duo­to­ju bei ėjau aukš­tas Lie­tu­vos ag­rop­ra­mo­ni­nio ko­mi­te­to pir­mi­nin­ko pa­rei­gas, kai dir­bau Sei­me ir bu­vau Kai­mo rei­ka­lų ko­mi­te­to pir­mi­nin­kas, vė­liau Sa­vi­val­dy­bių ko­mi­te­to pir­mi­nin­kas, tu­rė­jau pro­gos pa­ma­ty­ti ki­tų ra­jo­nų vys­ty­mą­si, pa­ly­gin­ti va­do­vų dar­bą.

Kel­mė nuo­sek­liai ir la­bai gra­žiai tvar­ko­si. Cent­ras iš­puo­se­lė­tas pa­si­nau­do­jus Eu­ro­pos pa­ra­ma. Re­no­vuo­ja­ma daug na­mų. Kel­mės dva­ras iš ap­še­pu­sios ūkio kon­to­ros ta­po uni­ka­liu pa­sta­tu.

Tvar­ko­mi ir ma­žes­ni mies­te­liai Kra­žiai, Už­ven­tis. Atei­na ir Ty­tu­vė­nų ei­lė. Bus tvar­ko­ma mies­to aikš­tė, sta­to­mas kul­tū­ros cent­ras. Ti­kiu, kad Ty­tu­vė­nai taps itin pa­trauk­liu mies­tu.

– Il­gą lai­ką da­ly­va­vo­te po­li­ti­nia­me gy­ve­ni­me. Ar ra­jo­no va­do­vai ir Sa­vi­val­dy­bės spe­cia­lis­tai daug le­mia, kad kraš­tas kles­tė­tų. Kiek įta­kos tu­ri jie ir kiek bend­ra eko­no­mi­nė ša­lies si­tua­ci­ja?

– Pats esu bu­vęs ra­jo­no va­do­vu ir ži­nau, koks tai su­dė­tin­gas dar­bas. Ne vi­suo­se ra­jo­nuo­se va­do­vai dir­ba taip sklan­džiai kaip Kel­mė­je.

Ki­tur pa­si­tai­ko di­de­lių su­krė­ti­mų. Ra­jo­no va­do­vai pa­si­kei­čia po du tris kar­tus per vie­ną ka­den­ci­ją.

Ma­nau, jog la­bai svar­bu, kad ra­jo­no va­do­vai su­tar­tų tar­pu­sa­vy­je ir bū­tų jaut­rūs žmo­nių pro­ble­moms.

Kel­mės ra­jo­nui va­do­vau­ja pui­kus due­tas. Ir me­ras Vac­lo­vas And­ru­lis, ir Sa­vi­val­dy­bės ad­mi­nist­ra­ci­jos di­rek­to­rė Ire­na Si­ru­sie­nė rū­pes­tin­gai va­do­vau­ja ra­jo­nui. Mi­nis­te­ri­jo­se ir Vy­riau­sy­bės rū­muo­se apie juos ge­rai at­si­lie­pia­ma. Jie abu tu­ri daug įvai­rios pa­tir­ties.

V. And­ru­lis dir­bo ir ūkio va­do­vu, ir se­niū­nu. Vi­suo­met bu­vo tik gi­ria­mas. I. Si­ru­sie­nė bu­vo lai­ko­ma pui­kia ap­li­ko­sau­gos spe­cia­lis­te. Kel­miš­kiai pro­tin­gai iš­si­rin­ko val­džią, ku­ri tik­rai rū­pi­na­si ra­jo­no rei­ka­lais. Tuo tar­pu yra ra­jo­nų, ku­rių va­do­vams svar­bu tik jų rei­tin­gai. Jie bi­jo opo­zi­ci­jos.

Be­je, tu­rė­čiau pa­gir­ti ir Kel­mės ra­jo­no ta­ry­bos opo­zi­ci­ją. Ji – veik­li, bet ne­per­žen­gia pa­do­ru­mo ri­bos. Val­džios pro­tin­gas pa­špil­ka­vi­mas – tai vi­ta­mi­nai, ins­pi­ruo­jan­tys ge­rus to­les­nius veiks­mus.

Nuo emig­ra­ci­jos su­lai­kė ma­ma

– Kaip ra­šo­te sa­vo kny­go­je „Grum­ty­nės su li­ki­mu“, ma­ma jus su­lai­kė nuo emig­ra­ci­jos į Ru­si­ją. Kaip žiū­ri­te į šian­die­ni­nius emig­ran­tus? Ko vals­ty­bės vy­rai ne­pa­da­rė, kad vai­kai neiš­va­žiuo­tų iš Lie­tu­vos? O gal jau ne­bė­ra to­kių ma­mų, ko­kia bu­vo jū­siš­kė?

– Ma­ma – šven­čiau­sias žmo­gus. Ji su­ge­bė­jo tin­ka­mai pa­kreip­ti, kai ta­ry­bi­nė pro­pa­gan­da bu­vo su­su­ku­si sme­ge­nis. Griež­tai pa­sa­kė: „Ne­rei­kia sve­ti­mų die­vų. Vis­ko už­teks ir čia. Tik rei­kia dirb­ti.“

Ir iš tie­sų dir­bau. Nuo pen­kio­li­kos me­tų. Daug ir sun­kiai. Ma­čiau var­go. Rei­kė­jo kar­tu ir dirb­ti, ir mo­ky­tis. Bet dar­bas pa­si­tei­si­no. 1989 me­tais, bū­da­mas ke­tu­rias­de­šim­ties, ta­pau Prem­je­ro pa­va­duo­to­ju. Ar kas ga­lė­jo ti­kė­tis to iš Ty­tu­vė­nų dur­py­ne pa­pras­tu dar­bi­nin­ku, šalt­kal­viu dir­bu­sio vai­ke­lio?

Kai kas ban­do pa­neig­ti anais lai­kais žmo­nių eitas pa­rei­gas. Bet juk ir anuo­met dir­bo­me Lie­tu­vai. Ne­bu­vo­me kal­ti, kad anuo­met bu­vo to­kie lai­kai.

O dėl emig­ra­ci­jos ne ma­mos kal­tos, kad vai­kai iš­va­žiuo­ja. Ma­mos vi­sos ge­ros ir no­ri ge­ro sa­vo vai­kams. Bet li­ki­mai taip klos­to­si. Žmo­nės pri­vers­ti glaus­tis sve­tur, kai ne­ran­da lai­mės sa­vo kraš­te.

Val­džio­je ne­ma­tau ra­cio­na­laus dar­bo žmo­nių la­bui. Tik int­ri­gų vir­ti­nės. Ne­lai­mė, kai Sei­mo na­riai žmo­nėms pri­me­ta­mi per par­ti­jų są­ra­šus. Jie ne­ša su­maiš­tį. Nei­gia­mai vei­kia ga­my­bos plėt­rą, eko­no­mi­ką, dar­bo vie­tų kū­ri­mą.

Man as­me­niš­kai la­bai liūd­na, kad iš­va­žiuo­ja iš­si­la­vi­nę, sve­ti­mas kal­bas mo­kan­tys, pro­tin­gi, jau­ni žmo­nės. Tai di­džiu­lis nuo­sto­lis vals­ty­bei. Val­džia tu­ri pa­da­ry­ti vis­ką, kad bū­tų ku­ria­mos rea­lios dar­bo vie­tos, kad Lie­tu­va dau­giau ga­min­tų, eks­por­tuo­tų, kad Lie­tu­va neiš­si­vaikš­čio­tų.

Ar nuo dar­bo kup­ro­tas, ar ba­go­tas?

– Dir­ba­te nuo pen­kio­li­kos me­tų. Šiuo me­tu jau ga­lė­tu­mė­te džiaug­tis sa­vo dar­bo vai­siais ir mė­gau­tis gy­ve­ni­mu. Ko­dėl to ne­da­ro­te? O gal kaip tik mū­sų vi­suo­me­nės klai­din­gas po­žiū­ris į dar­bą? Ar tik­rai nuo dar­bo tam­pi ne ba­go­tas, o kup­ro­tas?

– Sup­ran­tu, jog daž­niau rei­kė­tų žvilg­tel­ti į pa­są. Bet toks jau ma­no bū­das. Kol lei­džia svei­ka­ta, dirb­siu. Daug pra­dė­tų dar­bų, ple­čia­si mū­sų šei­mos ūkiai. Sta­to­ma pa­ša­rų ga­myk­la Ario­ga­lo­je, vie­na­die­nių viš­čiu­kų pe­ryk­la-in­ku­ba­to­rius Laz­di­jų ra­jo­ne, ki­ti ob­jek­tai.

Ži­no­ma, ga­lė­čiau ne­dirb­ti. To, ką už­dir­bau, už­tek­tų ma­no gy­ve­ni­mui. Juk ne­val­gau iš kar­to dviem šaukš­tais. Ir dvie­jų kos­tiu­mų iš kar­to ne­vil­kiu. Bet ne ma­no bū­dui žiū­rė­ti pro lan­gą ir nie­ko ne­veik­ti. Taip gy­ven­da­mas iš­tver­čiau tik ko­kias dvi die­nas, vis ­tiek kaž­ką pra­si­ma­ny­čiau.

Nuo dar­bo ne­bū­si kup­ro­tas, jei­gu dirb­si iš­min­tin­gai. Gal ir mi­li­jo­nų ne­suk­rau­si. Bet dir­bant, esu įsi­ti­ki­nęs, įma­no­ma nor­ma­liai gy­ven­ti.

Aš dir­bu dar ir tam, kad su­kur­čiau dar­bo vie­tų ki­tiems, kad žmo­nių gy­ve­ni­mai bū­tų lai­min­ges­ni. Kad ga­lė­čiau pa­bū­ti me­ce­na­tu, kai rei­kia pa­rem­ti kul­tū­ri­nį ren­gi­nį ar iš­ti­kus ne­lai­mei. Ga­li­my­bė pa­si­da­lin­ti man tei­kia džiaugs­mą.

Pir­ma mes­ti, pa­skui ras­ti

– Lie­tu­va Eu­ro­pos Są­jun­go­je. Sus­ku­bo­me pa­si­nau­do­ti ES pa­ra­ma. Į ki­tas ša­lis už­dar­biau­ti ir gy­ven­ti emig­ra­vo mū­sų vai­kai. Ten­ka lai­ky­tis kai ku­rių bend­ri­jos tai­syk­lių. Ne­nuos­ta­bu, jog ran­da­si vis dau­giau eu­ros­kep­ti­kų. Ku­rių pu­sė­je Jūs?

– Esu di­džiau­sias Eu­ro­pos Są­jun­gos ša­li­nin­kas. 2004–2008 me­tų Sei­me dir­bau Eu­ro­pos rei­ka­lų ko­mi­te­te. Daug va­ži­nė­jau po se­ną­sias Eu­ro­pos Są­jun­gos ša­lis, iš ar­ti ma­čiau, kaip ten gy­ve­na žmo­nės. Tu­rė­jau pro­gos su­vok­ti bend­ri­jos nau­dą Lie­tu­vai.

Pu­sė Lie­tu­vos biu­dže­to – eu­ro­pi­niai pi­ni­gai. Kiek ke­lių iš jų su­tvar­kė­me. Kiek na­mų re­no­va­vo­me. Kiek mies­to gat­vių pa­kei­tė­me. Kiek bran­gios, ga­lin­gos tech­ni­kos pri­si­pir­ko ūki­nin­kai.

Va­ži­nė­jau po Len­ki­ją, Če­ki­ją ir ki­tas ša­lis. Ten dar dau­giau pa­si­nau­do­ta Eu­ro­pos pa­ra­ma. Ga­lė­jo­me ir mes dar dau­giau pa­si­nau­do­ti, bet ne­su­ge­bė­jo­me. Ko­dėl?

Liūd­na, kad ran­da­si eu­ros­kep­ti­kų. Ma­nau, jog tai nie­ko konk­re­taus gy­ve­ni­me ne­nu­vei­kę žmo­nės, mėgs­tan­tys vaikš­čio­ti po mi­tin­gus, pyk­ti ant vi­sų val­džių, ko­kios jos be­bū­tų.

Aš – že­mai­tis ir esu įsi­są­mo­ni­nęs že­mai­tiš­ką tie­są: „Rei­kia pir­miau mes­ti, kad pa­skui ras­tum.“

Užs. Nr. 72313

Da­lios KAR­PA­VI­ČIE­NĖS nuo­tr.

GAR­BĖ: 2016 me­tų va­sa­rio 16 – oji. Bu­vęs Mi­nist­ro Pir­mi­nin­ko pa­va­duo­to­jas, 2004–2008 ir 2008–2012 me­tų Sei­mo na­rys ir daug ki­tų aukš­tų pa­rei­gų ėjęs Jo­nas Jag­mi­nas sa­ko, jog jam su­teik­tas Kel­mės ra­jo­no gar­bės pi­lie­čio var­das – pa­ts bran­giau­sias ap­do­va­no­ji­mas, nes gau­tas gim­ti­nė­je.

SVEI­KI­NI­MAI: Jo­ną Jag­mi­ną, kaip Ty­tu­vė­nų va­sa­ros fes­ti­va­lio glo­bė­ją ir me­ce­na­tą, fes­ti­va­lį pa­re­mian­tį so­li­džia su­ma, svei­ki­no Ty­tu­vė­nų fes­ti­va­lio di­rek­to­rė Ni­jo­lė Sai­mi­nin­kie­nė ir di­ri­gen­tas Ro­ber­tas Šer­ve­ni­kas.

TĖ­VIŠ­KĖ: Svei­ki­ni­mai iš tė­viš­kės. Ty­tu­vė­nų rė­mė­jui dė­ko­ja se­niū­nas Ro­mas Čer­kaus­kas ir kle­bo­nas Ri­man­tas Ža­roms­kis.