Naujausios
Miestietė tapo kaimo siela
Tytuvėnų kultūros centro Mockaičių skyriaus renginių organizatorę Ireną Sabaliauskienę galima pavadinti centrine kaimo figūra. Be kultūrinio darbo, ji atlieka visuomenines seniūnaitės ir bendruomenės pirmininkės pareigas. O namuose dar turi ir ūkį. Tik ūkiui ekonomistės profesiją turinčiai moteriai jau beveik nebelieka laiko. Kai vyras prieš jos gimtadienį pardavė melžiamas karves, jai buvo pati geriausia dovana.
Regina MUSNECKIENĖ
reginamus@skrastas.lt
Tik spėk suktis
Nedidelė Mockaičių gyvenvietė. Centre įsikūrę apie pora šimtų žmonių. Dar apie pusantro šimto gyvena aplinkiniuose kaimuose.
Gyvenvietės centre bendruomenės puoselėjamas parkas. Čia pat mokykla, Kultūros namai, bendruomenės salė. Viskas vienoje vietoje.
Tame pačiame kaime gyvenanti Irena Sabaliauskienė į darbą atvažiuoja automobiliu. Taip greičiau sutvarko visus reikalus. Laikas – pinigai, kaip sakoma. Šiandien ji turės aplankyti Mockaičių pasakotojas. Dvi moterys rengiasi po kelių dienų vyksiančiam pasakotojų konkursui. Teks išklausyti jų pasakojimų, patarti.
Darbų apstu – tik spėk suktis. Kitos valdžios Mockaičiuose nėra. Seniūnaitė – gyvenvietės akys ir ausys. Ji nukreipia į darbą už pašalpas atidirbti atėjusius žmones. Vieni tvarko parką, kiti bendruomenės namų, treti medicinos punkto aplinką, ketvirti išvalo patalpų vidų.
Moteris džiaugiasi, kad Kultūros namai, biblioteka ir mokykla – po vienu stogu. Neišsisklaidęs bendruomenės branduolys. Lengviau generuoti idėjas ir jas įgyvendinti.
„Tai neformalus daugiafunkcis centras. Džiaugiuosi tuo buvimu kartu“, – sako ponia Irena.
Iš Radviliškio – į vyro gimtinę
I.Sabaliauskienė – radviliškietė. Mockaičiuose gyvena jau daugiau kaip trisdešimt metų. Šis kaimas tapo jos namais ir jos vaikų gimtine. Baigusi ekonomikos studijas jauna moteris atvažiavo į savo vyro tėviškę ir čia apsiprato.
Iš pradžių buvo nelengva. Svetimas kraštas. Kaimas. Juk Irena – miestietė. Ekonomistas kolūkyje taip pat nebuvo pats mėgstamiausias žmogus. Žmonės įsivaizduodavo, kad tik nuo ekonomisto priklauso jų algos. O dar metas pasitaikė toks, kad viskas jau keitėsi. Pradėjo kurtis valstiečių ūkiai.
Atgauta žemė
Kai iširo kolūkiai ir žmonės pradėjo atgauti nacionalizuotas savo žemes, poniai Irenai jos tėvas padovanojo savo atgautą žemę. Darbo kolūkyje neteko ir ekonomiste dirbusi Irena, ir energetiku dirbęs jos vyras. Nebeliko nieko kito, kaip kibtis į žemę.
Sėjo javus, rapsus, visuomet po kelis hektarus bulvių. Su bulvėmis labai daug darbo. Jas nukasus reikia surūšiuoti, rūpintis kur parduoti. Laikant saugyklose baimintis, kad nesušaltų.
Tačiau augina iki šiol. Gaila išpardavinėti per daugelį metų sukauptą gerą sėklą.
Sabaliauskai laikė ir gyvulių, po keliolika melžiamų karvių. Kai prieš ketverius metus vyras pardavė karves, poniai Irenai tai buvusi pati geriausia gimtadienio dovana. Nelengva buvo dirbti tiesioginį darbą, būti visuomenininke ir dar rūpintis gyvuliais.
Nusibodo treningai
„Gal trejus metus pasidarbavau vien savo ūkyje. Paskui nusibodo kasdien vaikščioti su treningais. Nesibaigiantys buities darbai.
Kaimuose kūrėsi bendruomenės. Turėjau draugę Kultūros namų renginių organizatorę. Padėdavau jai organizuoti renginius. Su ja bendraudama perpratau šitą darbą. Paskui ji rado kitą darbą, o aš pasilikau renginių organizatore“, – apie pakeistą savo profesiją pasakoja I. Sabaliauskienė.
Moteris netruko įsitikinti, jog mokslo tikrai ant pečių nenešioji. Ekonomistės profesija jai labai praverčia rašant projektus, kad gautų paramą bendruomenės renginiams, gyvenvietės parko sutvarkymui.
Renginių organizatorė džiaugiasi, kad jų kaime dar yra žmonių, kurie noriai eina į repeticijas, geba pagroti, dainuoti ir šokti, kad į Mockaičius dar atvažiuoja meno vadovas Arvydas Čiužauskas.
Brangina darbą Lietuvoje
Moteris labai brangina vietoje, netoli namų, dar turimą darbą, stengiasi jam atiduoti save visą.
Lietuvoje liko ir Sabaliauskų vaikai. Sūnus ūkininkauja, dukra dirba Kaune.
„Iš pradžių buvo labai sunku, – mena ponia Irena. – Kaime esi labai matomas. Ne paslaptis, žmonės kartais apšneka – randa pretekstą apkalboms arba patys jį sukuria. Jaunystėje verkdavau dėl kiekvieno išgirsto neteisingo žodžio. Dabar, matyt, subrendau, išmokau atsiriboti, įgijau imunitetą. Bendruomenėje sugebame pasitikėti vieni kitais ir džiaugtis tuo buvimu kartu.“
Autorės nuotr.
ATSAKOMYBĖ: Irena Sabaliauskienė turi atsakyti ne tik už savo tiesioginį renginių organizatorės darbą, bet ir už gyvenvietės tvarką, žmonių emocijas, nes yra seniūnaitė ir bendruomenės pirmininkė.
PAREIGA: Irena Sabaliauskienė laiko savo pareiga rūpintis gyvenvietės parku.