Naujausios
Metų ūkio šeimininkai ūkininko dalios nekeikia
Praėjusių metų geriausio ūkio Joniškio rajone šeimininkai Stanislava ir Vaclovas Puidokai žemdirbio dalios nekeikia. Dėl savęs jie laiko avių, džiaugiasi įvairių rūšių paukščių spalvomis ir klegėjimu, iš naujo sodina mišką, o valstybei – taip patys sako – augina rapsų, kviečių bei miežių, už kuriuos mokamos geros kainos. Garbaus amžiaus ūkininkai tikisi ateityje valdas perduoti vaikams ir anūkams.
Loreta RIPSKYTĖ
loretar@skrastas.lt
Apdovanojimo nelaukė ir nesitikėjo
2011 metų ūkio Joniškio rajone pirmos vietos laimėtojas Vaclovas Puidokas, įsikūręs Kepaliuose, tik rankomis sumosuoja, išgirdęs apie jam ir žmonai Stanislavai skirtą prizą. Vyras sako negalvojęs apie apdovanojimus, o komisijos, atvykusios apžiūrėti valdų, paprašęs: tegul duoda trečią ar kokią kitą vietą, bet nevadina metų geriausiuoju.
„Matyt, jie pamanė, kad įpusėjęs aštuntą dešimtį galiu kitos progos nebesulaukti, – šmaikštauja ūkininkas. – Bet mano ūkyje ne viskas sutvarkyta, tebevyksta statybos, neuždengta džiovykla, kiemas neišgrįstas trinkelėmis, tik blokus paklojome, vietomis sudėjome akmenų grindinį. Dar neiškastas tvenkinys. Oi, dar daug ką reikia nuveikti...“
„Šiūpelės“ nebereikia
Ūkininkas veda į savo pasididžiavimą – technikos angarą, kur išrikiuoti traktoriai, kombainai, sunkvežimis, sėjamoji.
„Techniką gerbiu, laikau po stogu. Gal tai komisija įvertino,“ – sako V. Puidokas.
Šeimininkas rodo neseniai iškilusius grūdų bokštus, elevatorių, kuris automatizuotas, tad žemdirbys džiaugiasi, kad grūdų nebereikia semti rankiniu būdu.
„Net „šiūpelės“ nebeturiu,“ – juokiasi ūkio savininkas.
Fazanai, povai, pentardos...
Žingsniuojame link tvarto. Savo pagamintu raktu Vaclovas Puidokas atveria duris ir patenkame į paukščių bei keturkojų būstą. Vos įžengusius pasitinka garsūs klyksmai. Taip į svetimą žmogų reaguoja ilgauodegis povas. Aplink jį skraido ir tūpčioja fazanai, pentardos, „cukrinės“ vištaitės.
Ūkininkas pasakoja jų įsigijęs dėl grožio bei savito charakterio. Štai, fazanas, kadangi sodyba prie miško, išleidžiamas pasivaikščioti. Sparnuotis iš ryto išžingsniuoja takeliu, o vakare – sugrįžta.
Povo plunksnomis papuošti namai. Bet šios poros patelė turi savų įpročių. Matyt, laukinė gamta šaukia, nes sykį lizdelį susisuko ir kiaušinius padėjo palaukėje tarp varnalėšų.
Kitą kartą vos nepražudė kiaušinių, mat ant jų sėdėjo, kol išsirito pirmas poviukas. Šiam išsilukštenus mama sekiojo iš paskos, palikusi kitus kiaušinius šalti. Šeimininkas padėjo juos vištai. „Sandėris“ pavyko. Višta išperino šešis poviukus. Tačiau netiko pašarai, kuriuos žmogus nupirko ne įprastoje firmoje, ir gyvi teliko du egzotiški paukščiukai.
Be savo augintinių Vaclovas džiaugdavosi ir laukinėmis vištelėmis – kurapkomis, kurios pamiškės sodyboje, tarp paties sodintų eglaičių lakstydavo pulkeliu. Bet šiais metais ūkininkas sunerimo, – kurapkos dingo. Ir kiškių nematyti. Tik stirnos kaskart atrisnoja, pakapsto, paėda ir prigula rapsų lauke...
Įvairios avys
Tvarte kartu su paukščiais gražiai sutinka avys: juodagalvės, baltagalvės ir Viltšyrhornų veislių. Pastarosios išsiskiria riestais tarsi spiralės ragais ir ypač trumpa vilna, kurios nereikia kirpti, nes ji nukrenta savaime. Šios veislės avių mėsa neriebi.
„Turiu vieną baltgalvę „babytę“, tikrai išskirtinę, kasmet vedančią po tris ėriukus. Nors įprastai avys atsiveda jų po du ar vieną,“ – aiškina ūkininkas.
Avių Stanislava ir Vaclovas Puidokai įsigijo irgi – dėl savęs, ne prekybai. Abu jie ir vaikai mėgsta avienos šašlykus, verda plovą, guliašą.
Tik vilnos neturi kur dėti. Išskalbia ir deda į kaugę. Galvoja vežti į Plungę suverpti, tada gal siūlų kam nors prireiks.
Manė, kad valstybei visko reikia
Ūkio kūrimo pradžia nebuvo lengva, šeimai teko įvairias šakas išbandyti, nuostolių patirti. Laikė keletą karvių, kurias melždavo rankomis. Galvojo fermą, automatinę liniją įsigyti, ganyklas plėsti, bet suprato, kad neverta. Mažiems pieno tiekėjams kainos taikytos labai menkos.
Bandė kiaules auginti. Turėjo tris prašavedes, paršelius parduodavo. Bet kaina nukrito iki dviejų litų už kilogramą gyvo svorio – nebeapsimokėjo.
„Esu sovietinis žmogus. Man atrodė, kad valstybei visko reikia, todėl auginau. Paskui supratau, kad privalau žiūrėti, kas paklausą turi, už ką pinigai mokami, kad galėčiau išsilaikyti,“ – aiškina ūkininkas.
Gyventi šiltai ir saldžiai
Dabar Stanislava ir Vaclovas dirba 145 hektarus nuosavos ir 32 hektarus nuomojamos žemės. Seniau augindavo cukrinius runkelius. Paklausai kritus perėjo prie rapsų. Taip pat sėja kviečius, miežius.
„Mokamos geros kainos. Už ekstra klasės kviečių toną šiuo metu siūlo 640 litų. Gyventi tikrai galima, ir visai neprastai. Svarbu paskolas išmokėti. Tada iš karto galėsime nusipirkti trąšų, kiek reikia, o ne į skolą imti,"– aiškina V. Puidokas.
Aštuntą dešimtį įpusėjęs ūkininkas kol kas vadžių iš rankų nepaleidžia, jam ir žmonai nuolat talkina sūnus Aidas su šeima.
„Mano šūkis – gyventi šiltai ir saldžiai. Turiu savo miško, tad malkų netrūksta, niekada nešalame. O į kavą dedu keturis šaukštelius cukraus,“ – nustebina metų ūkio savininkas.
Pilnas „čemodanas“ dolerių
Kadaise Stanislava vietos kolūkyje dirbo vyriausiojo buhalterio pavaduotoja, Vaclovas – zootechniku. Prasidėjus Lietuvos nepriklausomybei, kai prabilta apie žemės grąžinimą, privačią veiklą, buvo patvirtintas Valstiečių ūkio įstatymas, pora sugalvojo imti tėvų žemes ir tvarkytis patys.
Vaclovas Puidokas dabar pasakoja tiesiog išsprukęs iš ūkio. Mat įtarė, kad bendradarbiai jį rengė tapti būsimu pirmininku.
„O, buvo laikai. Pamenu, Kalnelyje pažįstamas tapo galvijų supirkėjo tarpininku. Susitariau parduoti buliuką. Sutartą dieną atvažiavau. Žmonių su gyvuliais susirinko gal 14 ar 16. Visi stovime, o atvykęs supirkėjas iš Vokietijos atsidarė „čemodaniuką“ – ten vieni doleriai sukloti. Dabar keista, kad žmogus nebijojo, tokius pinigus prie savęs vežiojosi,“ – prisimena pašnekovas.
Autorės nuotr.
STATYBOS: Džiovyklą, kurią baigia uždengti, ir bokštus ūkininkas pasistatė savomis lėšomis.
PRADININKAI: Stanislava ir Vaclovas Puidokai Joniškio rajone buvo vieni pirmųjų ūkininkų.
RAPSAS: Ūkininkas tikisi, kad po praėjusios žiemos nuostolių rapsų lauke nebus.
RŪPINIMASIS: Žemdirbys savo technika rūpinasi ir laiko ją po stogu.
AVYS: Avys šiame ūkyje auginamos savo reikmėms.
NAUJIENA: Neseniai ūkininkas pradėjo auginti trumpakailes avis, kurių nereikia kirpti, ir jų mėsa turi gerokai mažiau reibalų nei įprasta.
REAKCIJA: Aikštingasis povas, pajutęs svetimus žmones, atsuka uodegą ir ima piktai klykti.