„Metų pareigos“ nominantei kilometrai – ne kliūtis

„Me­tų pa­rei­gos“ no­mi­nan­tei ki­lo­met­rai – ne kliū­tis

Paš­vi­ti­nio se­niū­ni­jos so­cia­li­nė dar­buo­to­ja Kris­ti­na Stoč­kū­nai­tė į dar­bą kas­dien va­žiuo­ja pus­šim­tį ki­lo­met­rų – iš Šiau­lių. To­kių ke­lio­nių ne­lai­kan­ti kliū­ti­mi spe­cia­lis­tė per­nai ra­jo­no „Jau­nų­jų žvaigž­du­čių“ ap­do­va­no­ji­muo­se bu­vo įver­tin­ta „Me­tų pa­rei­gos“ no­mi­na­ci­ja. Kris­ti­ną ap­do­va­no­ji­mui pri­sta­tė se­niū­ni­ja.

Ja­ni­na ŠA­PAR­NIE­NĖ

janina@skrastas.lt

Bend­ra­dar­biai pa­da­rė staig­me­ną

Kris­ti­nos dar­bo ka­bi­ne­te Paš­vi­ti­nio se­niū­ni­jo­je ka­bo no­mi­na­ci­ją pa­tvir­ti­nan­tis do­ku­men­tas, o „žvaigž­du­tės“ sta­tu­lė­lė lai­ko­ma na­muo­se Šiau­liuo­se. Spe­cia­lis­tė juo­kia­si, pri­si­min­da­ma praė­ju­sių me­tų pa­bai­gą. Ji pa­ste­bė­jo, kad vyks­ta kaž­koks šur­mu­lys, kad su­lau­kia tai vie­no, tai ki­to ne­ti­kė­to se­niū­ni­jos dar­buo­to­jų klau­si­mo. Ta­čiau iki pat pa­sku­ti­nių die­nų ne­ži­no­jo, ką su­ma­nę ko­le­gos.

„No­mi­na­ci­jų tei­ki­mo iš­va­ka­rė­se, jau va­žiuo­da­ma au­to­mo­bi­liu na­mų link, su­lau­kiau Sa­vi­val­dy­bės jau­ni­mo rei­ka­lų koor­di­na­to­rės Dia­nos Sa­mui­ty­tės skam­bu­čio – kvie­ti­mo į „Jau­nąsias žvaigž­du­tes“. Bu­vo to­kia staig­me­na! Juk Paš­vi­ti­ny­je dir­bu tik nuo ko­vo mė­ne­sio, o ma­ne jau įver­ti­na!“

Paš­vi­ti­nio se­niū­nė Ri­ma Kriš­to­pai­tie­nė apie Kris­ti­ną at­si­lie­pia trum­pai: šau­nuo­lė!

„Tak­tiš­ka ir kar­tu reik­li dar­buo­to­ja ra­do bend­rą kal­bą su be­veik vi­so­mis pri­žiū­ri­mo­mis pro­ble­miš­ko­mis se­niū­ni­jos šei­mo­mis. Jų mū­sų te­ri­to­ri­jo­je gy­ve­na dvy­li­ka. So­cia­li­nei dar­buo­to­jai ten­ka vos ne kas­dien va­žiuo­ti į Pe­luo­džius, Drau­de­lius ar Ka­zo­kus“, – sa­kė se­niū­nė.

Dar­be ne­trūks­ta iš­šū­kių

Dar­bą Paš­vi­ti­ny­je pra­dė­ju­siai Kris­ti­nai pir­muo­ju di­de­liu iš­šū­kiu ta­po ry­šio su pri­žiū­ri­mo­mis šei­mo­mis už­mez­gi­mas.

„Ne vie­nas iš lan­ko­mų žmo­nių – ma­no tė­vų am­žiaus. Ir į jų įpras­tą kas­die­ny­bę atei­na nau­ja jau­na dar­buo­to­ja, ku­ri ima pa­sa­ko­ti, ką tie žmo­nės da­ro ne taip! Su­lau­kiau ir at­šiau­rių žo­džių, ir pa­si­pik­ti­ni­mo, ir tie­siog ig­no­ra­vi­mo. Juk dau­ge­lis so­cia­li­nės ri­zi­kos šei­mų nė­ra ma­tę ki­to­kio gy­ve­ni­mo: nė ne­ži­no, kad ga­li­ma gy­ven­ti ge­riau, gra­žiau, neaps­vai­gus. So­cia­li­nio dar­buo­to­jo pa­rei­ga ir yra pa­ro­dy­ti žmo­nėms šią ga­li­my­bę, ska­tin­ti keis­tis, pa­ro­dy­ti, kaip tai da­ro­ma, kaip įvei­kia­mos pro­ble­mos. Bet ne da­ry­ti už juos. Bu­vo at­ve­jų, kai ro­džiau mo­te­rims, kaip at­lie­ka­mi ro­dos pa­pras­ti vie­ni ar ki­ti bui­ties dar­bai. Pa­dė­jau lan­ko­mai šei­mai iš­si­mo­kė­ti­nai nu­si­pirk­ti mal­kų, po to – skai­čiuo­ti, kaip iš kuk­laus biu­dže­to su­tau­py­ti pi­ni­gų, kad už jas ga­lė­tų at­si­skai­ty­ti.“

Kris­ti­na pa­ste­bė­jo – pa­ta­ri­mus, pa­siū­ly­mus žmo­nės prii­ma pa­lan­kiau, iš­gir­dę, kad jie ne vie­nin­te­liai, ku­rie tu­ri gy­ve­ni­me to­kių bė­dų. Ne vie­na šei­ma jau at­si­vė­rė nau­ja­jai dar­buo­to­jai. K. Stoč­kū­nai­tę džiu­gi­na ban­dan­tys tvar­ky­tis, jos pa­ta­ri­mų ir te­le­fo­nu klau­sian­tys ar tie­siog iš­si­pa­sa­ko­jan­tys pri­žiū­ri­mie­ji. Jų vai­kai, be­si­mo­kan­tys Paš­vi­ti­ny­je, ne­re­tai po pa­mo­kų užei­na į so­cia­li­nės dar­buo­to­jos ka­bi­ne­tą tie­siog pa­si­kal­bė­ti.

„Ma­no pa­rei­gos – ne bau­dė­ja, o tal­ki­nin­kė. Ta­čiau keis­tis pir­miau­siai tu­ri no­rė­ti pa­tys žmo­nės. Ne vi­sa­da no­ras iš­lie­ka il­gai: pa­si­tai­ko, kad ro­dos ėmę gra­žiau gy­ven­ti žmo­nės vėl pa­slys­ta, ką tik žing­te­lė­ję prie­kin, vėl at­si­trau­kia du žings­nius at­gal. Ry­tą pa­si­džiau­gi, kad šei­ma švie­sė­ja, va­ka­re su­lau­ki skam­bu­čio – vėl nuo­puo­lis... Ir į pa­si­kei­ti­mų ke­lią ten­ka grįž­ti iš nau­jo. Bet net vie­nas ma­žas žings­ne­lis link ge­res­nio gy­ve­ni­mo – jau ir tos šei­mos per­ga­lė, ir ma­no dar­bo sėk­mė.“

Di­de­lis iš­šū­kis Kris­ti­nai – iš­lai­ky­ti tvir­tą nuo­sta­tą ir šal­tą pro­tą net ekst­re­ma­liau­sio­mis si­tua­ci­jo­mis.

„Vie­na yra stu­den­tų au­di­to­ri­jo­je mo­de­liuo­ti si­tua­ci­jas. Ir vi­sai kas ki­ta – su po­li­ci­nin­kais paim­ti vai­kus iš gir­tų tė­vų. Ap­link lie­ja­si emo­ci­jos, o so­cia­li­nis dar­buo­to­jas pri­va­lo iš­lik­ti žva­liai mąs­tan­tis, grei­tai rea­guo­jan­tis. No­ri ap­sau­go­ti nuo grės­mės vai­kus – pri­va­lai slėp­ti sa­vo jaus­mus, ne­ga­li pa­ro­dy­ti, kad esi pa­žei­džia­mas.“

Svar­bus ir nuo­sek­lu­mas: pri­žiū­ri­mas šei­mas lan­ky­da­ma K. Stoč­kū­nai­tė vis pri­me­na, ko­kius tiks­lus žmo­nės yra sau iš­kė­lę. Į kai ku­rias tro­bas so­cia­li­nė dar­buo­to­ja su­ka ir po po­rą kar­tų per­dien – ry­tą va­žiuo­da­ma į dar­bą, va­ka­re – grįž­da­ma na­mo.

Vie­nos pro­ble­miš­kos šei­mos kai­my­nai Kris­ti­nai juok­da­mie­si sa­kė, kad šei­ma tik­riau­siai ne­beišt­vė­rė nuo­la­ti­nės kont­ro­lės – iš­si­kraus­tė į kai­my­ni­nį ra­jo­ną.

Paš­vi­ti­nio pa­mo­kos

Kris­ti­na ne­sle­pia – be­veik me­tus dirb­da­ma Paš­vi­ti­ny­je daug iš­mo­ko.

„At­va­žia­vau čia pa­va­sa­rį, ge­ru ke­liu, gra­žiu oru. Pus­šim­tis ki­lo­met­rų nuo Šiau­lių iki Paš­vi­ti­nio at­ro­dė toks menk­nie­kis! O žie­ma, pū­gos iš­mo­kė, kad rei­kia ati­džiai įver­tin­ti eis­mo są­ly­gas, vai­ruo­ti at­sar­giai. Va ir šian­dien į dar­bą ver­čiau va­žia­vau il­ges­niu, bet sau­ges­niu ke­liu per Jo­niš­kį. Ne­bu­vau tik­ra, ar trum­pes­nis ke­lias nu­va­ly­tas, ar neįst­rig­siu.“

Kas­die­ni­nių šim­to ki­lo­met­rų į dar­bą ir na­mo K. Stoč­kū­nai­tė ne­lai­ko kliū­ti­mi – jau­nam spe­cia­lis­tui žy­miai svar­biau įgy­ti pra­kti­kos, ku­rios ne­su­tei­kia net ge­riau­sios stu­di­jos. Ki­ti į dar­bą dar to­liau va­ži­nė­ja, šiais lai­kais at­stu­mai – „ne­be ro­dik­lis“.

Spręs­da­ma kas­die­nes pro­ble­mas, ji ir pa­ti jau­čia­si su­tvir­tė­ju­si, pa­da­riu­si iš­va­das, svar­bias ir atei­čiai.

„Pri­žiū­ri­mi žmo­nės iš­mo­kė, kad ne­rei­kia bi­jo­ti klys­ti. Ne­klys­ta tik nie­ko ne­da­ran­tys, o dir­ban­tys mo­ko­si ir klai­das tai­so. Iš­mo­kau džiaug­tis šian­die­ni­nė­mis gra­žio­mis aki­mir­ko­mis, ma­žo­mis per­ga­lė­mis. Ke­lias į di­de­lį tiks­lą ir įvei­kia­mas ne šuo­liu, o nuei­na­mas žings­nis po žings­nio“, – gy­ve­ni­miš­kas pa­mo­kas var­di­ja Kris­ti­na.

So­cia­li­nio pe­da­go­go spe­cia­ly­bę ji rin­ko­si są­mo­nin­gai – sto­ja­mų­jų pa­raiš­ko­je nu­ro­dė pir­mąja. Kris­ti­na pri­si­me­na vi­suo­met no­rė­ju­si dirb­ti su žmo­nė­mis, o bend­rau­ti, gerb­ti gre­ta esan­čius iš­mo­ku­si nuo vai­kys­tės. Pe­da­go­gų ro­do­mus žmo­giš­ku­mo pa­vyz­džius ma­čiu­si ir Šu­kio­nių Jo­no No­rei­kos pa­grin­di­nė­je mo­kyk­lo­je, ir „At­ža­ly­no“ gim­na­zi­jo­je, apie ku­rias iš­li­kę gra­žiau­si pri­si­mi­ni­mai.

Vy­tau­to RUŠ­KIO nuo­tr.

Nuo na­mų iki dar­bo – pus­šim­tis ki­lo­met­rų, „ne ro­dik­lis“ jau­nai spe­cia­lis­tei Kris­ti­nai Stoč­kū­nai­tei.

Paš­vi­ti­nys Kris­ti­ną iš­mo­kė džiaug­tis ma­žais kas­die­niais pa­sie­ki­mais, iš ku­rių su­si­de­da di­de­li tiks­lai.