Naujausios
Meilė kiekvienai dienai įveikia negalios slenkstį
Kelmiškė Vanda Butkienė jau septyneri metai neturi vienos kojos. Tačiau tai jaunai moteriai netrukdo džiaugtis gyvenimu. Porą kartų buvo nuvažiavusi net į Vokietiją, aplankyti dukros. Vasaromis bent savaitei išvyksta prie jūros. Nusileidusi bute įtaisytu keltu, elektriniu vežimėliu apsuka miestą, aplanko priemiestyje gyvenančius tėvus, pabendrauja su likimo sesėmis ir broliais Neįgaliųjų draugijoje.
Regina MUSNECKIENĖ
reginamus@skrastas.lt
„Meldžiaus, kad leistų užauginti vaikus“
Vandai Butkienei dabar – 48-eri. Susirgo būdama vos 33 metų. Ant kojos atsirado žirnio didumo guzelis. Medikai sakė, jog jis – riebalinės kilmės.
Moteris gyveno kaime. Dirbo žemę. Laikė gyvulių. Darbas vijo darbą. Nebuvo kada galvoti apie ligas.
Tačiau klastinga liga pasireiškė apie ją ir negalvojant. Ilgą laiką buvęs mažytis guzelis staiga pradėjo didėti. Per mėnesį išaugo iki žąsies kiaušinio dydžio. Teko operuoti. Paaiškėjo, jog tai piktybinis auglys. Trečia stadija.
„Tuomet meldžiausi, kad Dievas dar leistų pagyventi. Norėjau užauginti vaikus, – mena Vanda. – Medikai patarė pjauti koją. Bet aš prašiau pirmiausia gydyti chemija ir spinduliais. Liga pasitraukė.“
„Gaila, bet nieko neradome“
Keletą metų moteris jautėsi gerai. Gyveno įprastą gyvenimą. Augino vaikus. Vienu metu pradėjo skaudėti operuotos kojos kelį. Sunerimo. Ar tik vėl nebus atsinaujinęs vėžys?
Recidyvą įtarė ir gydytojai. Atlikę tyrimus patvirtino, jog tai - sarkoma.
Kauno klinikose moterį operavo. Kadangi žinojo, jog sarkoma labai greitai išplinta vidaus organuose, Vanda leido amputuoti koją. Šiandien gailisi, jog patikėjo medikais.
„Praėjus kuriam laikui po operacijos į palatą atėjo gydytojas: „Labai gaila, Butkiene, bet nieko neradome“, – su apmaudu prisimena kojos netekusi moteris.
Ji džiaugėsi, kad vėžys neatsinaujino. Bet kam tuomet reikėjo amputuoti koją?
Teko susitaikyti ir apsiprasti su kitokiu gyvenimu.
Neįgaliajai pritaikė būstą
Moters šeimai neliko nieko kito, kaip parduoti ūkį ir kraustytis į miestą. Nusipirko butą Kelmėje. Gavo kambarinį invalido vežimėlį.
Pirmaisiais metais buvo labai sunku. Būstas nepritaikytas. Laiptais tekdavo nulipti pasiremiant lazdomis. Paskui sėsdavo į kambarinį invalido vežimėlį. Jį turėdavo kas nors stumti. Pavažiuoti galima tik labai lygioje vietoje.
Tačiau Vanda nenuleido rankų. Kreipėsi į Socialinių paslaugų tarnybą. Su direktore ir specialistais sutvarkė dokumentus. Gavo keliolikos tūkstančių litų vertės elektrinį lauko vežimėlį. Pačiai reikėjo primokėti tik 800 litų. Neįgalios moters šeimai ir šie pinigai buvo dideli. Tačiau padėjo tėvai ir giminės.
Netrukus buvo pritaikytas ir būstas, kad Vanda galėtų išvažiuoti į lauką savo vežimėliu. Balkone jai įrengtas keltuvas.
„Keltuvas kainavo apie 15 tūkstančių litų. Dar turėjo griauti sieną ir įdėti platesnes duris, kad galėtų pravažiuoti vežimėlis. Pati niekaip nebūčiau pajėgusi sutaupyti tiek pinigų.
Dar antra tiek kainavo ir vonios pritaikymas. Sujungė vonios ir tualeto kambarius, kad būtų vietos įvažiuoti su vežimėliu, paplatino duris. Įrengė dušą, pastatė specialią kėdutę, ant kurios sėdėdama galiu maudytis,“ – rodydama patalpas džiaugiasi neįgali moteris.
Dirba ir už sveikuosius
Paprašyta susitikti pokalbiui, kelmiškė Vanda Butkienė sakė prieš tai dar turinti nuvažiuoti į parduotuvę ir atlikti keletą kitų darbų.
Po kelių valandų pasiekus jos butą, moteris invalido vežimėlyje sukosi vikriau negu kai kuri sveika.
Atsidarė spintos duris. Nusikabino striukę. Apsirengė. Patraukė nuo durų sunkų, per šimtą kilogramų sveriantį elektrinį lauko vežimėlį. Pati atsidarė balkono duris. Suspaudė mygtukus, kad „privažiuotų“ keltuvas. Juo nusileido ir išvažiavo į lauką.
Taip be jokių problemų Vanda sako atliekanti visus buities darbus. Skalbia. Verda valgį. Lygina. Kloja lovas. Tvarko kambarius. O vasarą ravi ir laisto šalia savo balkono esančius gėlynus. Labai mėgsta gėles. Atsigauna į jas pažiūrėjusi.
Nenori išsiskirti iš kitų. Ir nenori, kad ją kas nors aptarnautų. Tiesiog susigyveno su negalia.
Atsigauna vasarą
Vanda pasakoja, jog žiemą ją kartais apninka depresija. Bet stengiasi užsiimti buities darbais ir negalvoti apie negalią.
Vakarais veria iš karoliukų ir daro medelius. Neįgaliųjų draugijoje išmoko iš popieriaus lankstyti gulbes, dekupažo, vėlimo. Jos darytos segės, rėmeliai, lentelės ir kiti darbeliai dabar parodoje Neįgaliųjų draugijoje.
Kitus darbelius išdovanoja suteikdama džiaugsmą jo stokojantiems sveikiems žmonėms. Kai kurie jos rankdarbiai iškeliavo ir į užsienį.
„Labiausiai atsigaunu vasarą. Visada su kitais Neįgaliųjų draugijos nariais bent savaitei išvažiuoju į Šventąją pailsėti prie jūros, – pasakoja moteris. – Jūra tarsi nuplauna visą per žiemą susikaupusią blogą nuotaiką.“
Beveik kasdien Vanda kur nors važiuoja elektriniu savo vežimėliu. Aplanko priemiestyje gyvenančius savo tėvus. Užsuka į Naudvario kaime įsikūrusią Neįgaliųjų draugiją. Pabendrauja su likimo draugais. Čia rengiami įvairūs kursai.
Prieš Kalėdas neįgalieji daro įvairius rankdarbius, prieš Velykas vašku margina kiaušinius.
Tiesa, važiuodama į priemiestį moteris pasigenda patogumo. Šaligatvis nepritaikytas invalido vežimėliui. Keliauja važiuojamąja plento dalimi. Ne visur patogu neįgaliesiems ir mieste. Nuvažiavimai kai kur per statūs. Ne kartą jos vežimėlis vos neapsivertė.
Pasiekti „Norfos“ prekybos centrą Vandai taip pat – iššūkis. Toje miesto dalyje šaligatviai nesutvarkyti, iširę. Statokas įvažiavimas į „Maximos“ prekybos centrą.
Anksčiau nelabai patogu būdavo patekti ir į Neįgaliųjų draugiją. Įvažiuoti į patalpas būdavo padėtas tik skardos lakštas. Išsipurvindavo vežimėlio ratai.
Neseniai pastatas baigtas renovuoti. Dabar čia patekti ir darbuotis labai patogu.
Moteris džiaugiasi ir renovuota Kelmės ligonine. Dabar neįgaliesiems labai saugu ir patogu pasiekti Priėmimo-skubios pagalbos skyrių ir gydytojų kabinetus.
Autobusu į Vokietiją
Vandos dukra gyvena Vokietijoje. Mamai norisi bent retkarčiais aplankyti ją ir anūkus. Pirmą kartą moteris ryžosi važiuoti mikroautobusu. Atstumą įveikė, tačiau kelionėje pavargo. Tekdavo išlipti iš autobusėlio, kad pasinaudotų degalinės tualetu, pavalgytų.
Antrą kartą vyko patogiu maršrutiniu autobusu, kuriame yra tualetas, pasiūlomas ir valgis. Šita kelionė Vandai buvo lengvesnė.
Moteris pasakoja, jog Vokietijoje miestų infrastruktūra ir viešasis transportas labiau pritaikyti neįgaliesiems. Nei parduotuvėse, nei autobusuose nėra slenksčių. Į pastatus neveda jokie laiptai. Nereikia įvažiavimų. Įėjimai lygūs su šaligatviu.
Be laiptų ir miesto autobusai. Jų grindys taip pat lygios su šaligatviu. Autobusas sustoja prie pat šaligatvio – be vargo įvažiuoji invalido vežimėliu.
Meilė gyvenimui įveikia kliūtis
Vanda Butkienė atsisakė kojos protezo. Vieną turėjo. Jis nepritapo vietoj nupjautos kojos. „Geriau tegu pasinaudoja kitas žmogus, kuriam labiau reikia, – sako moteris. – Vis dėlto tai nepigus dalykas. Kainuoja apie septynis tūkstančius litų.“
Tai ne vienintelis atvejis, kai neįgali moteris pirmiausia pasirūpina kitais. Savo šeimoje ji trokšta atstoti visavertį žmogų, viskuo pasirūpinančią mamą.
„Tapusi neįgali tarsi pajutau dar didesnę meilę gyvenimui. Dar labiau negu būdama sveika noriu juo mėgautis. Ir netgi be kojos gyventi nesunku, jeigu kiekvieną dieną priimi kaip dovaną.“
Autorės nuotr.
MEILĖ: Tapusi neįgali Vanda Butkienė sako dar labiau pradėjusi branginti kievieną savo gyvenimo dieną.
KELTUVAS: Keltuvu iš balkono neįgali moteris nusileidžia į gatvę.
LAISVĖ: Kai pati, niekieno nepadedama, gali išvažiuoti į lauką ir apsukti miestą Vanda Butkienė pasijaučia nepriklausoma nuo savo negalios.
DUŠAS: Dušo patalpa taip pat pritaikyta neįgaliajai.
PRITAIKYMAS: Šiame Kelmės miesto J.Janonio gatvės daugiabutyje du būstai pritaikyti neįgaliesiems.