Maži stebuklai iš popieriaus

Ma­ži ste­buk­lai iš po­pie­riaus

Kel­mės ra­jo­ne, Ko­lai­niuo­se, gy­ve­nan­ti Zi­ta And­ri­jaus­kie­nė tris kar­tus kei­tė pro­fe­si­ją. Šiau­lių po­li­tech­ni­ku­me įgi­jo pra­mo­nės bu­hal­te­rės spe­cia­ly­bę. Vė­liau Klai­pė­dos uni­ver­si­te­te stu­di­ja­vo iki­mo­kyk­li­nį ug­dy­mą. Už­da­rius dar­že­lį, ku­riam va­do­va­vo, te­ko dar kar­tą mo­ky­tis nau­jos pro­fe­si­jos. Krim­to gam­tos ir geog­ra­fi­jos moks­lus Šiau­lių uni­ver­si­te­te.

Ta­čiau už­da­ry­ta ir Ko­lai­nių mo­kyk­la. Mo­ky­to­ja ne­nu­si­me­na. Pa­de­da ūki­nin­kau­ti vy­rui. O lais­va­lai­kiu ku­ria įspū­din­gus rank­dar­bius.

Re­gi­na MUS­NEC­KIE­NĖ

reginamus@skrastas.lt

Do­va­nos iš šir­dies

Ant sta­lo sto­ras ap­lan­kas su Zi­tos And­ri­jaus­kie­nės dar­bais. Įs­pū­din­gi ir su­dė­tin­gi smul­kių de­ta­lių kar­pi­niai. Si­nig­ra­fi­niu siu­vi­nė­ji­mu pa­puoš­ti at­vi­ru­kai.

Mo­ky­to­jos dar­bai – ne tik sle­pia­mi ap­lan­kuo­se. Už­ven­čio bib­lio­te­ko­je bu­vo su­reng­ta jos kū­ry­bos pa­ro­da.

Ji pa­sa­ko­ja anks­čiau siu­vi­nė­da­vu­si pa­veiks­lus ir ant me­džia­gos. Kry­že­liu. Ta­čiau nuo smul­kių de­ta­lių la­bai pa­vargs­ta akys. To­dėl da­bar mie­liau dir­ba su po­pie­riu­mi. „La­bai mėgs­tu po­pie­rių, – aiš­ki­na po­nia Zi­ta. – Daž­nai sė­du prie ra­šo­mo­jo sta­lo, prie ku­rio ruoš­da­vau­si pa­mo­koms, ir ku­riu. Ma­lo­nu sa­vo kū­ry­bos at­vi­ru­kų per šven­tes pa­do­va­no­ti ar­ti­mie­siems.“

Kū­ry­ba pa­rei­ka­lau­ja ne­ma­žai lai­ko ir kruopš­tu­mo. Ta­čiau, mo­ky­to­jos nuo­mo­ne, to ga­li iš­mok­ti dau­ge­lis mo­te­rų.

Kar­pi­nių sim­bo­li­ka

Kar­pi­nu­kui ji pir­miau­sia su­gal­vo­ja raš­tą ar pie­ši­nio idė­ją. Daž­niau­sia tai koks nors sim­bo­lis, tu­rin­tis ne­šti min­tį, lin­kė­ji­mą, pra­smę. Sti­li­zuo­ti me­džiai, gė­lės, gy­vū­nai, mo­ters fi­gū­ra kar­pi­ny­je su­ku­ria ypa­tin­gą nuo­tai­ką, siun­čia ne kas­die­nę ma­te­ria­lią­ją ži­nią, o fi­lo­so­fi­nę min­tį.

Tai­gi, su­gal­vo­jus, ką no­rė­si pa­sa­ky­ti, rei­kia nu­pieš­ti tai po­pie­riaus la­pe. Po to su­lenk­ti po­pie­riaus la­pą pu­siau, ži­no­ma, jei­gu pie­ši­nys bus si­met­riš­kas, paim­ti ma­žas žirk­lu­tes ir kar­py­ti.

Kai ku­rie kar­pi­nių meist­rai de­ta­les pjaus­to spe­cia­liais pei­liu­kais. Z. And­ri­jaus­kie­nė la­biau mėgs­ta ma­ni­kiū­ri­nes žirk­lu­tes. Mat pei­liu­kai grei­tai at­šim­pa.

Be­je, dar­be­liams ant sta­lo rei­kė­tų pa­si­dė­ti spe­cia­lią len­tu­tę, kad ne­su­si­ga­din­tų sta­las.

Kai kar­pi­nu­kas baig­tas, jį rei­kia at­sar­giai pri­kli­juo­ti prie tam­saus po­pie­riaus la­po. Kad ne­sup­lyš­tų, rei­kia at­sar­giai tep­ti kli­jais nuo apa­čios, kur de­ta­lės pa­pras­tai bū­na stam­bes­nės ir ne taip grei­tai plyš­ta, į vir­šų.

Kar­pi­nu­kus ga­li­ma įrė­min­ti ar­ba do­va­no­ti kaip at­vi­ru­ką. Nuo idė­jos iki pa­veiks­lo ar at­vi­ru­ko ga­li praei­ti die­na, o kar­tais ir ke­lios.

Su­dė­tin­gos tech­no­lo­gi­jos

Z. And­ri­jaus­kie­nė pa­mi­lo ir pa­sta­ruo­ju me­tu ma­din­gą si­nig­ra­fi­nį siu­vi­nė­ji­mą. Jam rei­kia pa­ly­gin­ti ne­daug me­džia­gų: po­pie­riaus, plo­nos ada­tos, spal­vo­tų siu­vi­mo siū­lų ir lip­nios juos­te­lės.

Kaip ir kar­pi­niui, siu­vi­nė­ji­mui pir­miau­sia rei­kia nu­si­pieš­ti ob­jek­tą, ku­rį vė­liau „nu­ta­py­si“ pa­pras­čiau­siais siu­vi­mo siū­lais.

Sun­kiau­sias da­ly­kas – sky­lu­tės. Plo­na ada­tė­le rei­kia iš­ba­dy­ti pie­ši­nio kon­tū­rus. Tik po to į tas sky­lu­tes ver­ti siū­lus.

„Nuo aku­čių ba­dy­mo kar­tais bū­na kru­vi­ni pirš­tai, – si­nig­ra­fi­nio siu­vi­nė­ji­mo tech­no­lo­gi­jo­mis da­li­ja­si auk­sa­ran­kė. – Pa­veiks­lė­liui ar at­vi­ru­kui ima­mas sto­res­nis po­pie­rius, be­veik kar­to­nas. Jį pra­dur­ti  sun­ku. Pats siu­vi­nė­ji­mas jau leng­ves­nis už pa­ren­gia­mą­jį dar­bą. Kar­tais iš­siu­vi­nė­ti už­ten­ka ir po­ros va­lan­dų.“

Ki­to­je siu­vi­nė­to kar­to­no pu­sė­je esan­tys siū­lai pa­sle­pia­mi ir su­tvir­ti­na­mi už­kli­juo­jant lip­nią juos­te­lę. Po to siu­vi­nė­tas lakš­tas kli­juo­ja­mas ant ki­to po­pie­riaus la­po ir blo­go­ji pu­sė iš vi­so pa­sle­pia­ma.

Po­nios Zi­tos siu­vi­nė­ti at­vi­ru­kai at­ro­do įspū­din­gai. Iš jų pul­suo­ja tra­pu­mas, tik­ro­viš­kos spal­vos.

Idė­jų sa­vo rank­dar­biams mo­ky­to­ja se­mia­si iš kny­gų. Jų ran­da ir in­ter­ne­te. Su­gal­vo­ja pa­ti.

Ko­kių rank­dar­bių im­tis pa­dik­tuo­ja ir me­tų lai­kas. Pa­vyz­džiui, prieš Ve­ly­kas ji kvy­lin­go bū­du – spal­vo­to po­pie­riaus skri­tu­liu­kais – puo­šia mar­gu­čius.

At­vi­ru­kai sa­vo mo­ki­niams

Pa­čios kur­tais at­vi­ru­kais Z. And­ri­jaus­kie­nė per su­si­ti­ki­mus ap­do­va­no­ja ir bu­vu­sius sa­vo mo­ki­nius. Jie il­gi­si sa­vo mo­kyk­los, ren­gia su­si­ti­ki­mus. To­kiems su­si­ti­ki­mams mo­ky­to­ja ruo­šia­si iš anks­to. Il­gus va­ka­rus sė­di prie sta­lo, kad kiek­vie­nam mo­ki­niui skir­tame at­vi­ru­ke įdė­tų da­le­lę sa­vo šir­dies, kad kū­ri­nys ati­tik­tų mo­ki­nio cha­rak­te­rį.

„Man la­bai pa­ti­ko dirb­ti mo­kyk­lo­je. My­lė­jau sa­vo mo­ki­nius. Ir jie my­lė­jo ma­ne. Bu­vo šo­kas, kai prieš ke­le­rius me­tus rug­sė­jo penk­tą­ją pa­sa­kė, jog mo­kyk­los ne­be­bus, nors tuo me­tu čia mo­kė­si dar 65 vai­kai. Nie­ko ne­pa­da­ry­si. Ko­vą dėl mo­ki­nių lai­mi di­des­nės mo­kyk­los“, – pa­sa­ko­ja po­nia Zi­ta.

Dėl ga­li­my­bės dirb­ti mo­kyk­lo­je ji ke­lis kar­tus kei­tė pro­fe­si­ją, bai­gė tris aukš­tą­sias mo­kyk­las.

Pir­miau­sia Šiau­liuo­se įgi­jo pra­mo­nės bu­hal­te­rės spe­cia­ly­bę. Bet kai at­si­kė­lė gy­ven­ti į Ko­lai­nius, te­ko va­do­vau­ti vai­kų dar­že­liui. Stu­di­ja­vo ikimo­kyk­li­nį ug­dy­mą Klai­pė­dos uni­ver­si­te­te.

Pra­dė­jus ir­ti ūkiams, dar­že­lį už­da­rė. Te­ko pe­rei­ti dirb­ti į mo­kyk­lą. Vėl stu­di­ja­vo Šiau­lių uni­ver­si­te­te. Ta­čiau ir mo­ky­to­ja dir­bant li­ki­mas ne­lė­mė su­lauk­ti pen­si­nio am­žiaus.

Au­to­rės nuo­tr.

Zi­ta And­ri­jaus­kie­nė kar­pi­nių ir si­nig­ra­fi­nio siu­vi­nė­ji­mo pa­slap­ti­mis da­li­ja­si su ki­to­mis Ko­lai­nių gy­ven­to­jo­mis Ko­lai­nių dau­gia­funk­cia­me cent­re, su­reng­da­ma čia edu­ka­ci­nius už­siė­mi­mus.

Kiek­vie­nas kar­pi­nys su sa­va min­ti­mi ir sa­va sim­bo­li­ka.

Siu­vi­nė­ti at­vi­ru­kai spin­du­liuo­ja ir tra­pu­mą, ir gy­vy­bin­gu­mą.