Mažėjanti Venta negriauna namų

Ma­žė­jan­ti Ven­ta ne­griau­na na­mų

Vie­nas iš tri­jų Ak­me­nės ra­jo­no mies­tų Ven­ta anks­čiau yra tu­rė­jęs di­džiau­sio Lie­tu­vos kai­mo ti­tu­lą ir per 3,2 tūks­tan­čio gy­ven­to­jų. Iki 1978-ųjų, kol ta­po mies­to ti­po gy­ven­vie­te.

Be­maž 3,5 tūks­tan­čio žmo­nių su­skai­čiuo­ta 1995-ai­siais, kai Ven­ta ga­vo mies­to sta­tu­są.

Da­bar Ven­tos gy­ven­to­jų su­ma­žė­jo iki 2,3 tūks­tan­čio.

Prieš ku­rį lai­ką kas tre­čias dar­bin­gas ven­tiš­kis bu­vo be­dar­bis, da­bar – kas de­šim­tas?

Ven­ta tuš­tė­ja, bet ne­dar­bas trau­kia­si ir mies­te ne­nug­riau­tas nė vie­nas dau­gia­bu­tis.

Vy­tau­tas RUŠ­KYS

vytautas@skrastas.lt

Užau­gi­no plė­to­ja­ma pra­mo­nė

Sme­to­ni­nė­je Lie­tu­vo­je da­bar­ti­nio Ven­tos mies­to te­ri­to­ri­jo­je bu­vo ne­di­du­kai Baus­ko, Pur­vių kai­mai, tu­rin­tys po­že­mi­nių tur­tų – kal­kių.

1935 me­tais jų klo­dus ėmė eksp­loa­tuo­ti įkur­ta kal­kių de­gyk­la – tuo­met čia bu­vo de­ga­ma dau­giau nei treč­da­lis vi­sos Lie­tu­vos kal­kių.

Po Ant­ro­jo pa­sau­li­nio ka­ro vie­to­vė to­liau pra­mo­nėja. Išau­go gi­gan­tiš­kas Ven­tos sta­ty­bi­nių me­džia­gų kom­bi­na­tas. Svar­biau­sia pro­duk­ci­ja ta­po si­li­ka­ti­nės ply­tos, vė­liau – po­li­me­ri­nės me­džia­gos sta­ty­boms.

Įmo­nė­je kles­tė­ji­mo lai­kais dir­bo 1,6 tūks­tan­čio žmo­nių. Jiems bu­vo sta­to­mi dau­gia­bu­čiai na­mai, mo­kyk­la, kul­tū­ros na­mai, pa­štas, par­duo­tu­vės. Su­kur­ta inf­rast­ruk­tū­ra ati­ti­ko mies­to są­ly­gas.

Pa­ra­dok­sa­lu, kad Ven­ta mies­tu ta­po ta­da, kai pra­si­dė­jo nuo­smu­kis: bank­ru­ta­vo Sta­ty­bi­nių me­džia­gų kom­bi­na­tas; bu­vo iš­mon­tuo­ja­mi įren­gi­mai, griau­na­mi ce­chai.

Re­vo­liu­ci­ja

Ko­dėl taip at­si­ti­ko?

„No­rė­jo vals­ty­bė, ji su­grio­vė fab­ri­ką“, – ne­vy­nio­ja žo­džių į va­tą vie­nas iš Ven­tos sen­bu­vių 87-erių Aloy­zas Bal­čiū­nas.

Bu­vęs in­ži­ne­rius rū­pi­no­si kom­bi­na­to mo­der­ni­za­vi­mu. So­vie­tų Są­jun­gos lai­kais da­lis pro­duk­ci­jos tiek­ta į at­šiau­rių To­li­mų­jų Ry­tų sta­ty­bas, ven­tiš­kis de­rin­ti tie­ki­mo rei­ka­lų daž­nai ke­liau­da­vo po ša­lį.

Lie­tu­vai at­kū­rus ne­prik­lau­so­my­bę vals­ty­bei ne­rei­kė­jo pa­klau­są tu­rė­ju­sių po­li­me­ri­nių me­džia­gų. Ne­be­rei­kė­jo nė si­li­ka­ti­nių ply­tų.

Ven­tos gy­ven­to­jai pa­si­ju­to lyg ties pra­ra­ja. Dau­gu­ma dar­bin­gų mies­to gy­ven­to­jų li­ko be dar­bo.

Be­dar­bių bū­rys di­dė­jo, kai Ven­to­je ne­be­li­ko Miš­kų ūkio, Že­mūk­tech­ni­kos, Duo­nos ke­pyk­los. Ven­to­je įsi­kū­ru­sioje Ak­me­nės ge­le­žin­ke­lio sto­ty­je su­ma­žė­jo kro­vi­nių – ir ten dar­buo­to­jų su­ma­žė­ję ke­lis­kart.

„Kiek­vie­nas tu­rė­jo psi­cho­lo­giš­kai per­sio­rien­tuo­ti po sa­vo­tiš­kos re­vo­liu­ci­jos mies­te, – apie tuos lai­kus sa­kė Ven­tos se­niū­nė Ge­no­vai­tė Ma­čiu­vie­nė. – Gy­ven­to­jams at­ro­dė nie­ko ne­trūks­ta – tu­rė­jo dar­bą ir už­dar­bį, bui­ties pa­to­gu­mų, pa­vyz­džiui, su­ge­do ka­na­li­za­ci­ja – ir yra kas su­re­mon­tuo­ja“.

Ven­tiš­kiai ata­ka­vo se­niū­ni­ją: pa­dė­kit iš­gy­ven­ti. Ypač sun­ku bu­vo ma­žus vai­kus au­gi­nan­čioms šei­moms. Se­niū­nė pri­si­me­na, kad žmo­nės se­kė, jog į vie­šuo­sius dar­bus ne­bū­tų prii­ma­mi il­giau ne­gu du mė­ne­sius. Ei­lė prie vie­šų­jų dar­bų.

„Švie­są tu­ne­lio ga­le ne­daug kas ma­tė, iš­sky­rus vil­tį: o gal kaip nors“, – sa­kė se­niū­nė.

At­sis­py­ri­mas nuo be­dug­nės

Pra­dė­ta kil­ti, kai Ven­to­je, Sta­ty­bi­nių me­džia­gų kom­bi­na­to te­ri­to­ri­jo­je, pa­da­li­nį įkū­rė Šiau­lių UAB „Big­so“. Tai Šve­di­jos kom­pa­ni­jos ant­ri­nė įmo­nė, ga­mi­nan­ti dė­žu­tes iš po­pie­riaus ir kar­to­no.

Maž­daug per de­šimt­me­tį su­kles­tė­ju­si „Big­so“ pa­sta­ty­ta Ven­tos ga­myk­la dar­bo vie­tų skai­čiu­mi – apie 360 – ta­po ant­rą­ja ra­jo­ne po AB „Ak­me­nės ce­men­tas“.

Ven­tos se­niū­ni­jo­je be­dar­bių skai­čius ėmė ma­žė­ti. Da­bar vos vir­ši­ja 10 pro­cen­tų. Ne ste­buk­las, bet pro­gre­sas aki­vaiz­dus.

Į Ven­tą ėmė grįž­ti žmo­nės – iš Ma­žei­kių, iš ki­tur.

Vei­kia ir ki­tų įmo­nių. UAB „Ga­ven­ta“ – srai­gių kon­ser­va­vi­mo įmo­nė – se­zo­no me­tu įdar­bi­na per pus­šim­tį žmo­nių.

Apie sep­ty­nias­de­šimt dar­buo­to­jų skai­čiuo­ja nor­ve­gų ka­pi­ta­lo įmo­nė, rea­li­zuo­jan­ti me­die­nos ga­mi­nius.

Ke­lios de­šim­tys ven­tiš­kių dir­ba And­riaus Mi­kels­kio in­di­vi­dua­lio­je įmo­nė­je, ga­mi­nan­čio­je pa­puo­ša­lus ir ki­to­kią pro­duk­ci­ją iš žvė­rių ra­gų.

Sta­bi­liai vei­kia ke­lios smul­kios pra­mo­nės įmo­nės.

Be­ne sta­bi­liau­sią dar­bo vie­tų skai­čių de­šimt­me­čiais iš­lai­ko biu­dže­ti­nė įstai­ga Ven­tos so­cia­li­nės glo­bos na­mai. Iš per pu­sant­ro šim­to dar­buo­to­jų – dau­gu­ma mo­te­rys.

„Žmo­nės no­rė­tų dau­giau už­dirb­ti, nes dėl eu­ro įve­di­mo kai­nos šok­te­lė­jo la­biau, ne­gu at­ly­gi­ni­mas, – sa­kė G. Ma­čiu­vie­nė. – Guo­džia­mės, kad ma­žai be­li­ko įmo­nių, ku­rios mo­ka ne mi­ni­mu­mą, o bent šiek tiek dau­giau“.

So­li­džiau už­dir­ba kva­li­fi­kuo­ti spe­cia­lis­tai. Daug jų darb­da­viai pri­si­kvie­čia dirb­ti iš di­des­nių Lie­tu­vos mies­tų.

Dau­giaaukš­čių ne­grio­vė

„Ven­to­je bu­vo sun­ku, ta­čiau čia ne­nug­rio­vė nė vie­no mū­ri­nio ar blo­ki­nio dau­gia­bu­čio na­mo – kaip, pa­vyz­džiui, vy­ko Nau­jo­jo­je Ak­me­nė­je“, – pa­brė­žia Ven­tos bib­lio­te­ko­je dir­ban­ti Dai­va Bal­čiū­nai­tė.

Tie­sa, nu­griau­ta pora be­šei­mi­nin­kių me­di­nių dau­gia­bu­čių, bet tai – ne pra­ra­di­mas.

Dai­va džiau­gia­si, kad Ven­to­je dau­gia­bu­čiai at­gy­ja. Ku­ria­si nau­ji gy­ven­to­jai. Ven­to­je bu­tai bran­ges­ni, ne­gu Nau­jo­je Ak­me­nė­je.

Se­niū­nė G. Ma­čiu­vie­nė sa­ko, kad ga­lė­jo bū­ti nu­griau­tas dau­gia­bu­tis na­mas Sta­ty­bi­nin­kų gat­vė­je, ta­čiau ap­leis­tų bu­tų sa­vi­nin­kai pa­si­šo­vė iš­gel­bė­ti pa­sta­tą.

Pi­lie­tiš­ku­mo pa­mo­ką val­džiai pa­de­monst­ra­vo ir vie­tos bend­ruo­me­nė, su­truk­džiu­si vers­lui pe­rim­ti vie­šą­ją pir­tį. Da­bar ji bai­gia­ma re­konst­ruo­ti, ne­tru­kus vėl ims veik­ti.

Švie­so­fo­ras – vie­nin­te­lis ra­jo­ne

Ven­ta pa­gra­žė­jo, kai prieš ne­pil­ną de­šimt­me­tį cent­re iš­ki­lo baž­ny­čia.

Ša­lia įreng­tas švie­so­fo­ras – vie­nin­te­lis ra­jo­ne.

Sut­var­ky­ta pa­grin­di­nė mies­to gat­vė – ke­lias, bė­gan­tis į Ma­žei­kius. Pla­tūs ša­li­gat­viai, dvi­ra­ti­nin­kų ta­kai, ap­švie­ti­mo lem­pos, ap­sau­gos tvo­re­lės.

Ša­lia – Žerkš­čių pu­šy­nas, ta­pęs poil­sio vie­ta.

Per­ga­lė mies­tui – Ven­tos re­gio­ni­nio par­ko lan­ky­to­jų cent­ro įsi­kū­ri­mas. Šios įstai­gos ad­mi­nist­ra­ci­ja su­ge­bė­jo per­si­kel­ti iš Ma­žei­kių ra­jo­no.

Re­konst­ruo­ta ša­lia til­to per Ven­tą pa­kran­tė­je de­šimt­me­čiais nau­do­ta va­sa­ros est­ra­da.

Stra­te­gi­nė vie­ta

„Ven­ta stra­te­giš­kai yra la­bai ge­ro­je vie­to­je“, – įsi­ti­ki­nęs A. Bal­čiū­nas.

Ša­lia ge­le­žin­ke­lio ir res­pub­li­ki­nės reikš­mės ke­lio. Pa­to­gu ža­lia­vų ar pro­duk­ci­jos trans­por­ta­vi­mui ar ke­liau­ti. Per pa­rą pra­va­žiuo­ja po ke­tu­ris au­to­bu­sus marš­ru­tais Ma­žei­kiai – Vil­nius ir Ma­žei­kiai – Kau­nas. Į sos­ti­nę ga­li nu­kak­ti ir trau­ki­niu, su per­sė­di­mu Šiau­liuo­se. Kai ir upė ša­li­mais pra­te­ka – dar dau­giau švie­sos.

„Be­rei­kia, kad kaž­kas mąs­ty­tų ir in­ves­tuo­tų ka­pi­ta­lą ga­my­bai plė­to­ti“, – sa­kė A. Bal­čiū­nas.

Dar anks­čiau, sa­kė, taip pat vals­ty­bė su­grio­vė jo Žar­de­lių kai­mą. Vi­sus sep­ty­nio­li­ka vien­sė­džių nu­šla­vė me­lio­ra­to­rių bul­do­ze­riais.

A. Bal­čiū­nas su bend­ra­min­čiais ruo­šia­si bu­vu­sio kai­mo pa­kraš­ty­je pa­sta­ty­ti at­mi­ni­mo len­tą su žmo­nių pa­var­dė­mis ir iš­ny­ku­sių so­dy­bų kon­tū­rais.

Au­to­riaus nuo­tr.

Ven­tą ker­ta res­pub­li­ki­nės reikš­mės ke­lias Kur­šė­nai – Ma­žei­kiai.

Ven­tos sen­bu­vis Aloy­zas Bal­čiū­nas kas­dien do­mi­si gy­ve­ni­mo per­mai­no­mis.

Ven­tos se­niū­nė Ge­no­vai­tė Ma­čiu­vie­nė sa­kė neį­si­vaiz­da­vu­si, kad di­džiau­siu be­dar­bių mies­tu ta­pu­si Ven­ta su­ge­bės grei­tai pa­kil­ti.

Bib­lio­te­ki­nin­kė Dai­va Bal­čiū­nai­tė ak­cen­tuo­ja: Ven­ta vėl tam­pa trau­kos vie­ta.

Dau­gia­bu­čius te­be­su­pa il­gaam­žės obe­lys.

Iš­sau­go­ta da­lis bu­vu­sio Sta­ty­bi­nių me­džia­gų kom­bi­na­to.