Naujausios
Marija, kurią išgelbėjo darbštumas
Vaiguviškė Marija Klimašauskienė prieš daugelį metų liko našlė su penkiais vaikais. Tuomet niekas nemokėjo pašalpų. Duoną vaikams reikėjo uždirbti. Tačiau Marija užaugino dar ir iš vaikų namų parsivežtą mergytę. Šeimos darbštumas, vienybė ir susitelkimas padėjo išgyventi ir neprarasti optimizmo.
Regina MUSNECKIENĖ
reginamus@skrastas.lt
Sunkiai dirbo ir mama, ir vaikai
„Skrumniai gyvenom, – tuos laikus, kai mirė vyras, o ji liko su penkiais dar neužaugintais vaikais, mena Marija Klimašauskienė. – Dirbau kino mechanike. Vienu metu dar ir kultūros namuose, kai trūko direktorės ir meno vadovo. Bėgau į laukus ravėti kolūkio normų. Žiemą žmonėms verpdavau vilnas, megzdavau megztinius.
Auginau gyvulių. Kolūkio pirmininkas leido laikyti antrą karvę ir prieauglį.“
Marijos Klimašauskienės vaikai irgi plušėdavo visas atostogas. Sodindavo kolūkio daržus, paskui ravėdavo. Fermoje dirbdavo su šake. Uogaudavo. Per vasarą susikrapštydavo pinigėlių drabužiams, knygoms ir sąsiuviniams. Jauniausias sūnus Nerius dieną statybose betonuodavo, naktimis dirbdavo sandėlyje, prie grūdų. Rudenį dar ir į pamokas eidavo. Vyriausias Vytukas, besimokydamas vienuoliktoj klasėj, važinėdavo į Užventį rodyti kino.
Kai paūgėjo jos pačios vaikai, Marija susiejo likimą su artimu žmogui Rimantu. Kai užaugo ir iš namų išėjo jų pačių vaikai, nusprendė iš vaikų namų pasiimti ir užauginti Robertą. Darni šeima apdovanojo mažąją mergytę namų šiluma, motinišku ir tėvišku globėjų rūpesčiu.
Šeimos stiprybė – vienybėje
Išmokyti darbštumo Marijos vaikai ir šiandien neprapuola. Visi turi darbo. Vyresnieji į darbus įsikibo ankstesniais laikais. Sūnus Vytautas gyvena Kaune. Dirba Autobusų parko administracijoje. Dukra Rita gyvena Panevėžyje, dirba slaugytoja. Rasa liko Vaiguvoje. Dirba seniūnijoje socialine darbuotoja. Zita gyvena Šiauliuose iš neįgalumo pašalpos. Jos dukra Dovilė dirba dėstytoja.
Paliko globėjų namus ir augintinė Roberta. Marija džiaugiasi, kad ir jauniausioji jos dukra (kitaip Robertos ir nevadino) turi darbą ir savo šeimą.
Nerijus nusprendė likti Vaiguvoje. Pirko žemės. Tuomet žemė nebuvo brangi. Tačiau pirko 200 hektarų. Savų pinigų jaunas žmogus neužteko. Reikėjo imti paskolą.
Marija nė kiek nesuabejojo – užstatė savo žemę ir namus. Savo turtą užstatė ir Marijos vyras, nors nėra tikras jos vaikų tėvas.
„Visko buvo. Kartais ir be duonos sėdėdavom. Bet užauginau vaikus. Į mokyklą eidavo ne prasčiau už kitus aprengti. Išmokiau juos darbštumo, taupumo, tvarkingumo. Išleidau į mokslus. Dabar patys džiaugiasi, kad išugdžiau tokius jų bruožus. Ir manęs neapleidžia, rūpinasi,“ – pasakoja Marija.
Dar visai neseniai Marija vasaromis parsiveždavo iš vaikų namų po vieną augintinį. Pasirūpindavo, kad mažyliai per vasaros atostogas pailsėtų. Nekrikštytus pakrikštydavo.
Pastaraisiais metais parsiveždavo Tomuką. Bet praėjusią vasarą neturėjo galimybių. „Taip nesmagu buvo. Gal dėl to ir apsirgau, kad Tomuko neparsivežiau.“
Stebina šiandieninis gyvenimas
Svarbiausiąją savo gyvenimo misiją atlikusi Marija kartais stebisi šiandieninių šeimų gyvenimu. Jos nuomone, blogai, kad jaunos šeimos atpratinamos dirbti. Tėvų pavyzdį mato vaikai. Daugelis mažiukų jau kalba, jog niekur nesimokys ir nedirbs. Gyvens iš pašalpų kaip ir tėvai.
„Nuėjau į miestelio dėvėtų rūbų turgelį nusipirkti kokių prastesnių striukių po daržą voliotis. Žiūriu, viena socialiai remtina moteris prisigrūdusi didžiausius maišus striukių ir kitokių drabužių po vieną litą. Man nebeliko.
Klausiu, kur dės tiek daug aprangos. Juk kelių striukių iš karto nesusivilks. O ji lyg niekur nieko sako kūrensianti pečių. Striukės gerai dega. Greitai užverda jovalas kiaulėms. Striukes pirkti išeina pigiau negu malkas.“
Toks jaunos moters gyvenimo pasilengvinimas Marijai neišeina iš galvos. Visą naktį negalėjusi užmigti.
Tai pačiai šeimai ji prieš kurį laiką siūlė padėti tvarkyti mišką. Už tai pažadėjo priekabą malkų. Bet šeimos galva nepasijudino. Striukes kūrenti paprasčiau. Nereikia nei pjaustyti, nei skaldyti.
„Kartais ūkininkas paprašo darbo neturinčio žmogaus pagalbos. O jis sako, kad dirbti neapsimoka. Pradės dirbti – negaus pašalpos. Tiesa, kiti pergudrauja valdžią. Gauna pašalpas ir darbo turi. Išvažiuoja į kitą miestelį ar į Kelmę skersti gyvulių ar dirbti kitų darbų. Niekas ten jų nepažįsta, nesužino, kad gauna pašalpą. O dirba nelegaliai. Kiek valstybė pinigų sutaupytų, jeigu žmones aprūpintų darbu, o ne pašalpomis,“ – sako Marija.
OPTIMIZMAS: Našle likusi penkis savo vaikus ir vieną vaikų namų globotinę be jokių pašalpų išauginusi Marija Klimašauskienė ir šiandien nestokoja optimizmo. Nuo mažens prie darbo, tvarkos ir taupumo pratinti jos vaikai ir dabar teikia motinai džiaugsmo.
Autorės nuotr.