Margučių raštai – iš sodybos gėlynų

Margučių raštai – iš sodybos gėlynų

Mar­gu­čių raš­tai – iš so­dy­bos gė­ly­nų

Ru­po­niuo­se gy­ve­nan­ti Fi­lo­me­na And­ra­šu­nie­nė šie­met ra­jo­no tau­to­dai­li­nin­kų dar­bų pa­ro­do­je vie­nin­te­lė eks­po­na­vo sku­ti­nė­tus mar­gu­čius. Šiuo bū­du ru­po­nie­tė ve­ly­kai­čius mar­gi­na nuo vai­kys­tės, bet sa­vo kū­ry­bą vi­suo­me­nei pri­sta­tė pir­mą kar­tą. Ypač daž­nas mar­gu­čiuo­se gė­lių mo­ty­vas – F. And­ra­šu­nie­nė yra ir gra­žios so­dy­bos šei­mi­nin­kė.

Ja­ni­na ŠA­PAR­NIE­NĖ

pakruojis@skrastas.lt

Tau­to­dai­lės pa­ro­do­je – de­biu­tas

Be­veik trys de­šim­tys tam­siau ir švie­siau da­žy­tų, sti­li­zuo­tais gė­lių žie­dais, snai­gė­mis ar lie­tu­viš­kų au­di­nių, nė­ri­nių raš­tais mar­gin­tų F. And­ra­šu­nie­nės ve­ly­kai­čių kaip mag­ne­tas trau­kė pa­ro­dos lan­ky­to­jus. Ne vie­nas tie­sė ran­ką bent trum­pam pa­lai­ky­ti juos del­ne, ati­džiau ap­žiū­rė­ti iš­sku­ti­nė­tus raš­tus. Vie­nam iš mar­gu­čių dėl to su­du­žus, pa­ro­dos or­ga­ni­za­to­riai už­ra­šė per­spė­ji­mą: „Ran­ko­mis ne­lies­ti“.

„Su­du­žo ne vie­nas, o trys mar­gu­čiai. Vie­nas neat­lai­kė jau pa­si­bai­gus pa­ro­dai, kai atė­jau jų pa­siim­ti“, – mos­te­li ran­ka gra­žia­dar­bė.

Sku­ti­nė­tus ve­ly­kai­čius F. And­ra­šu­nie­nė do­va­no­ja ar­ti­mie­siems, kai­my­nams – kas­met iš­da­li­ja po ke­lias­de­šimt. Kol dir­bo far­ma­ci­nin­ke, to­kiais mar­gu­čiais prieš Ve­ly­kas puoš­da­vo sa­vo dar­bo­vie­tę Pak­ruo­jy­je.

Nors sku­ti­nė­ji­mas pa­sta­rai­siais me­tais tam­pa vis re­tes­nis mar­gu­čių puo­šy­bos bū­das, F. And­ra­šu­nie­nė iki šiol ne­bu­vo ži­no­ma tau­to­dai­lės ger­bė­jams. Šie­me­ti­nė ra­jo­no tau­to­dai­lės pa­ro­da – gra­žia­dar­bės de­biu­tas.

Kū­rė­ja sa­ko nie­kuo­met ne­sie­ku­si ofi­cia­laus pri­pa­ži­ni­mo. Ir ve­ly­kai­čius pa­ro­dai at­ne­šu­si tik įkal­bin­ta kai­my­nės.

Sku­ti­nė­ti ve­ly­kai­čius F. And­ra­šu­nie­nė pra­dė­jo dar vai­kys­tė­je, nu­si­žiū­rė­ju­si į šei­mos suau­gu­siuo­sius ir vy­res­niuo­sius bro­lius.

Lai­ko kū­ry­bai ne­trūks­ta

Mar­gu­čių sku­ti­nė­ji­mas – F. And­ra­šu­nie­nės žie­mos me­to kū­ry­ba. Prie jų, pa­si­ga­lan­du­si vy­ro pa­da­ry­tus spe­cia­lius pei­liu­kus, ru­po­nie­tė sė­da tuoj po Nau­jų­jų me­tų. Kad spė­tų pri­mar­gin­ti kiau­ši­nių iki Ve­ly­kų. Nes su­kur­ti su­dė­tin­ges­nio or­na­men­to ve­ly­kai­tį už­trun­ka iki tri­jų die­nų. Dar rei­kia ir per me­tus at­pra­tu­sią nuo to­kio dar­bo ran­ką vėl iš­la­vin­ti. To­dėl pir­muo­sius tris mar­gu­čius F. And­ra­šu­nie­nė sku­ti­nė­ja pa­pras­tes­niais or­na­men­tais, tik po to ima­si su­dė­tin­gų. Ypač daž­nas jos ve­ly­kai­čių raš­tas – gė­lių žie­dai: į kū­ri­nius au­to­rė tar­si per­ke­lia au­ga­lus, va­sa­rą puo­se­lė­ja­mus gra­žio­je And­ra­šu­nų so­dy­bo­je.

„Sku­ti­nė­ji­mas – ne dar­bas, o at­gai­va, poil­sis. Ga­lė­čiau sė­dė­ti ir sė­dė­ti prie mar­gu­čių nors iš­ti­so­mis die­no­mis, bet svei­ka­ta po ke­lių va­lan­dų pa­sa­ko griež­tą „ga­na“. Dar­bai nu­dirb­ti, vai­kai užau­gin­ti, ro­dos, tik kurk sa­vo džiaugs­mui. Tik svei­ka­tos ne­bė­ra tiek, kiek no­rų“, – šyp­so­si F. And­ra­šu­nie­nė.

Kū­ry­biš­ku­mą Fi­lo­me­na ma­no pa­vel­dė­ju­si – jos se­ne­lis bu­vo Kra­tiš­kių (Bir­žų ra­jo­nas) kai­mo apy­lin­kių diev­dir­bys. Sa­vo duk­rai (Fi­lo­me­nos ma­mai) jis su­meist­ra­vo mi­nia­tiū­ri­nes ant sta­lo pa­sta­to­mas stak­le­les, ku­rio­mis bu­vo ga­li­ma aus­ti, kaip įpras­to­mis. O ma­mą ru­po­nie­tė pri­si­me­na kaip auk­sa­ran­kę, sa­vo au­di­niais, siu­vi­niais ir mez­gi­niais taip ap­reng­da­vu­sią gau­sią šei­mą, kad še­še­tas vai­kų neat­ro­dy­da­vo kuk­liau gy­ve­nan­tys už bend­raam­žius.

Kiau­ši­nių pa­ruo­ši­mas sku­ti­nė­ti

Sku­ti­nė­ti at­rink­tus kiau­ši­nius ru­po­nie­tė da­žo ne­vir­tus.

Jiems da­žy­ti F. And­ra­šu­nie­nė iš­ver­da na­tū­ra­liai med­vil­nei skir­tus da­žus, dėl spal­vos sod­ru­mo įber­ia drus­kos. Da­žus at­vė­si­na, ir tik ta­da į juos su­de­da kiau­ši­nius, pa­lie­ka bent pu­sei pa­ros.

Nu­si­da­žiu­sių kiau­ši­nių vie­ną ga­lą pra­du­ria smai­liu pei­liu. Pra­dur­ta­sis ga­las ap­ver­čia­mas į apa­čią. Prit­rau­ku­si švirkš­tą oro, įki­šu­si į sky­lu­tę švirkš­to ada­tą, F. And­ra­šu­nie­nė at­sar­giai pu­čia orą į kiau­ši­nio vi­dų. Oras iš­stu­mia bal­ty­mą į in­dą, virš ku­rio kiau­ši­nis lai­ko­mas. Li­ku­sį kiau­ši­nio vi­du­je try­nį ru­po­nie­tė ge­rai su­pla­ka ir iš­pu­čia to­kiu pat bū­du (try­nys tirš­tes­nis ir jį iš­pūs­ti sun­kiau). Pa­bai­go­je pri­si­trau­kia švirkš­tą van­dens ir juo iš­plau­na kiau­ši­nio vi­dų, tuo­met vėl pu­čia orą – kad iš­pūs­tų van­de­nį.

Kiau­ši­nio ke­va­las pa­lie­ka­mas ke­lias va­lan­das iš­džiū­ti.

„O jei la­bai ne­kant­rau­ju sku­ti­nė­ti – pa­ruoš­tą ke­va­lą iš­džio­vi­nu plau­kų džio­vin­tu­vu“, – šyp­so­si ru­po­nie­tė.

F. And­ra­šu­nie­nė prieš sku­ti­nė­da­ma pei­liu­ku pa­žy­mi ke­tu­ris taš­kus  kiau­ši­nio ga­luo­se ir šo­nuo­se – kad or­na­men­tas bū­tų iš­dės­ty­tas to­ly­giai.

Au­to­rės nuo­tr.

DO­VA­NOS: Sa­vo mar­gu­čius Fi­lo­me­na And­ra­šu­nie­nė do­va­no­ja ar­ti­mie­siems ir drau­gams – kas­met to­kių do­va­nų iš­da­li­ja po ke­lias de­šim­tis.

RAŠ­TAI: Ve­ly­kai­čiai daž­niau­siai mar­gi­na­mi gė­lių raš­tais.

ORIEN­TY­RAI: Sku­ti­nė­to­ja pei­liu­ku pa­žy­mi taš­kus – kad or­na­men­tą bū­tų ga­li­ma pa­skirs­ty­ti to­ly­giai, kad jis „ne­su­sig­rūs­tų“ vie­no­je vie­to­je.

SKY­LU­TĖ: Vie­na­me kiau­ši­nio ga­le pra­du­ria­ma sky­lu­tė.

PA­DĖ­TIS: Kiau­ši­nis lai­ko­mas pra­dur­tuo­ju ga­lu že­myn.

IŠ­VA­LY­MAS: Kiau­ši­nio tu­ri­nys iš­va­lo­mas, švirkš­tu pu­čiant orą į vi­dų.