Mama tebelaukia medalio

Ma­ma te­be­lau­kia me­da­lio

Ge­gu­žės pra­džio­je or­di­no „Už nuo­pel­nus Lie­tu­vai“ me­da­liu ap­do­va­no­ta Al­do­na Gri­ga­liū­nie­nė iš Sosd­va­rio vis ne­su­lau­kia ap­do­va­no­ji­mo. Li­go­ta sep­ty­nių vai­kų ma­ma ne­tu­rė­jo ga­li­my­bių nu­vyk­ti į iš­kil­mes Pre­zi­den­tū­ro­je. A. Gri­ga­liū­nie­nė skau­džiai juo­kau­ja: ka­žin, ar iki mir­ties be­su­lauks me­da­lio, to­kiais tem­pais „ga­be­na­mo“ iš Vil­niaus?

Ja­ni­na ŠA­PAR­NIE­NĖ

janina@skrastas.lt

„Ne­bū­ti­na ta šven­tė“

Sun­kiai po kam­ba­rį vaikš­tan­ti Al­do­na ste­bi­si: kuo­met į Pre­zi­den­tū­rą prieš ap­do­va­no­ji­mų ce­re­mo­ni­ją kvie­tė – vie­no iš sū­nų te­le­fo­nas nuo­lat skam­bė­jo. Iš­kil­mės praė­jo – iš Vil­niaus ne­be­si­gir­di nė gar­so. Jo­kios ži­nios, ka­da jai skir­tą­jį me­da­lį at­veš, kas at­veš.

„Ne­bū­ti­na man di­de­lė įtei­ki­mo šven­tė. Už­tek­tų, kad pa­pras­tai ap­do­va­no­ji­mą at­ga­ben­tų – ar se­niū­nė, ar kai­mo se­niū­nai­tė. Kad tik­rai ži­no­čiau, jog esu ap­do­va­no­ta ir ga­lė­čiau me­da­lį vi­siems smal­sau­jan­tiems pa­ro­dy­ti. Po tiek lai­ko jau abe­jo­ju, bu­vo ar ne man me­da­lis? Vai­kai, anū­kai ra­mi­na, kad bu­vo – juk ir pi­ni­gų prie jo bu­vo skir­ta 290 eu­rų. Ta prie­mo­ka kaip tik ti­ko su­mo­kė­ti už anū­ko Ed­mun­do tei­ses. Bet no­ri­si sa­vo ran­ko­se pa­lai­ky­ti me­da­lį – įver­ti­ni­mą už vi­są gy­ve­ni­mą“, – sa­ko A. Gri­ga­liū­nie­nė.

Tie­siog pa­pras­tai at­vež­tų ap­do­va­no­ji­mų sosd­va­rie­tė jau tu­ri, skir­tų prieš de­šimt­me­čius: I laips­nio Mo­ti­nys­tės me­da­lį (1977 me­tais), III laips­nio Mo­ti­nos šlo­vės or­di­ną (1979 me­tais), dar­bo ve­te­ra­no me­da­lį (1988 me­tais).

Al­do­na liūd­nai šyp­te­li: ka­žin, ar iki mir­ties pa­vyks su­lauk­ti taip „grei­tai“ jai ve­ža­mo me­da­lio?

Sep­ty­nias­de­šimt aš­tun­tus me­tus bai­gian­čią sosd­va­rie­tę ka­muo­ja dia­be­tas, jos kie­me daž­ni sve­čiai – grei­to­sios pa­gal­bos me­di­kai.

Al­do­nos ir kar­tu su ja gy­ve­nan­čio neį­ga­laus sū­naus kas­die­ne bui­ti­mi rū­pi­na­si anū­kas Ed­mun­das, taip pat įsi­kū­ręs pas mo­čiu­tę. Kai­mo so­dy­bo­je be pa­to­gu­mų šių rū­pes­čių ne­trūks­ta. Bet Al­do­na ne­no­ri kel­tis pas duk­ras. Juk joms išė­jus į dar­bus, iš­ti­so­mis die­no­mis lik­tų na­mie vie­na.

„Ima bai­mė, kad Ed­miu­ko ne­paim­tų į ka­riuo­me­nę. Ne­lik­tų, nė kas į tro­bą van­dens iš šu­li­nio at­ne­ša. Vai­kai ne­to­li gy­ve­na, bet vi­si sa­vo rū­pes­čius tu­ri. Nors lan­ko daž­nai, at­va­žia­vę vis ką nu­dir­ba – kas­dien juk ne­pri­va­ži­nės!“

Dar­buo­se – nuo vai­kys­tės

Al­do­na No­rei­kai­tė gi­mė Ly­gu­mų se­niū­ni­jos Ar­mo­nai­čių kai­me ir vi­są gy­ve­ni­mą pra­lei­do Pak­ruo­jo ra­jo­ne. Me­na žo­lė­mis ap­žė­lu­sią dū­mi­nę be­že­mių tė­vų tro­be­lę, ku­rio­je au­go su se­se­ri­mi ir dviem bro­liais.

Aš­tuo­ne­rių pra­dė­ju­si lan­ky­ti mo­kyk­lą, te­bai­gė ke­tu­rias kla­ses. Dvy­li­ka­me­tė mer­gai­tė jau išė­jo dirb­ti į Dva­riš­kių ta­ry­bi­nį ūkį lau­ko dar­bi­nin­ke. Nes anuo­me­ti­nė san­tvar­ka, kai­mo žmo­nes lai­kiu­si nuo­sa­vais bau­džiau­nin­kais, vi­sus va­rė į prie­var­ta ku­ria­mus so­cia­lis­ti­nius ūkius. Al­do­na pa­kei­tė sa­vo ma­mą, tuo me­tu au­gi­nu­sią kū­di­kį.

Po tre­jų me­tų su tė­vais per­si­kė­lė į ne­to­li­mus Nor­vai­šius. Al­do­na me­na ne tik sun­kų dar­bą, var­ga­ną vals­tie­čių bui­tį: at­min­ty­je iš­li­ko ir jau­nys­tės džiaugs­mai.

„Kaip lauk­da­vom sa­vait­ga­liais at­ve­ža­mo kil­no­ja­mo ki­no! Ne tik pa­ties ki­no, bet ir po jo ren­gia­mų jau­ni­mo šo­kių!“

Šo­kiuo­se aš­tuo­nio­lik­me­tė Al­do­na su­si­pa­ži­no su bū­si­mu vy­ru Al­fon­su – to pa­ties ta­ry­bi­nio ūkio trak­to­ri­nin­ku. Jau­nuo­liai drau­ga­vo pen­ke­rius me­tus. Tre­jus iš jų Al­fon­sas my­li­mos mer­gi­nos nuo­trau­ką ne­šio­jo­si ka­ri­nė­je uni­for­mo­je, par­si­ve­žė ap­trin­tą, su­lanks­ty­tą.

„Su­si­tuo­kė­me, Al­fon­sui grį­žus iš tar­ny­bos ka­riuo­me­nė­je. Pa­si­tu­rin­ti ūki­nin­kė any­ta ne­si­džiau­gė be­že­me mar­čia, nors pa­ti Al­fon­so neau­gi­no: „mer­gau­ti­nis“ jos vy­riau­sias vai­kas užau­go pas sa­vo mo­čiu­tę. Tuo lai­ku že­mė iš ūki­nin­kų jau bu­vo vi­sa atim­ta ko­lū­kiams. Bet pa­skui su any­ta pra­dė­jo­me su­tar­ti, gra­žiai bend­ra­vo­me“, – pri­si­me­na Al­do­na.

Jau­nie­ji Gri­ga­liū­nai gy­ve­ni­mą pra­dė­jo, te­tu­rė­da­mi sta­lą ir lo­vą. Al­do­na dir­bo fer­mo­se, Al­fon­sas – me­cha­ni­za­to­riu­mi. Net­ru­kus šei­ma pra­dė­jo gau­sė­ti.

1967-ai­siais Gri­ga­liū­nai į Liz­dei­kių kai­mą Paš­vi­ti­nio se­niū­ni­jo­je per­si­kė­lė jau su dviem sū­nu­mis ir duk­re­le.

Al­do­na šį lai­ką šyp­so­da­ma­si va­di­na pa­čiais gra­žiau­siais sa­vo me­tais. Nors gy­ve­no di­de­lia­me vien­kie­my­je su dar ke­tu­rio­mis šei­mo­mis, be­si­var­žan­čio­mis dėl van­dens iš vie­nin­te­lio grei­tai iš­sen­kan­čio šu­li­nio.

„Vi­si steng­da­vo­si ry­te kuo anks­čiau at­si­kel­ti, kad spė­tų van­dens die­nai pri­si­sem­ti“, – juo­kia­si A. Gri­ga­liū­nie­nė.

Lie­tu­viš­kos že­mės žmo­nės

Liz­dei­kiuo­se Gri­ga­liū­nai su­si­lau­kė dar tri­jų sū­nų ir duk­ros. Prie sta­lo sė­dant de­vy­niems žmo­nėms, Al­do­nai ne­bu­vo ka­da nė pa­gal­vo­ti apie lais­va­lai­kį. Me­na, bu­vo lai­kas, kai per pa­rą mie­go­da­vo gal po ko­kią va­lan­dą. Grį­žus iš fer­mų lauk­da­vo pa­rei­gos na­muo­se – vien val­gio kiek rei­kė­da­vo ga­min­ti, o dar sa­vi gy­vu­liai, dar­žai!

Sosd­va­rie­tė da­bar pa­ti ste­bi­si – kaip ir iš­tvė­rė tą lai­ką?!

Paū­gė­ję, į tal­ką dar­buo­se ma­mai atė­jo ir vai­kai.

„Gy­ve­no­me la­bai pa­pras­tai – pul­ko vai­kų juk iš dar­bi­nin­kų al­gų į di­de­lius moks­lus neiš­lei­si. Mū­sų vai­kai pa­si­rin­ko že­miš­kus dar­bus, sa­vo ran­kom, kaip ir mes su Al­fon­su, gy­ve­ni­mus su­si­kū­rė“, – sa­ko Al­do­na.

Gau­sios šei­mos neap­len­kė ne­lai­mė: ne­to­li nuo na­mų ava­ri­jo­je žu­vo ke­tu­rio­lik­me­tis sū­nus Al­vy­das.

1982-ai­siais Gri­ga­liū­nai iš ko­lū­kio nu­si­pir­ko mū­ri­nę so­dy­bą Sosd­va­ry­je. Šei­mai ta­po leng­viau vers­tis ūkiš­kai, at­si­ra­do dau­giau erd­vės. Bet 1991-ai­siais su­si­rgo ir neį­ga­lus ta­po Al­fon­sas. Pas­ku­ti­nius dve­jus gy­ve­ni­mo me­tus vy­ras nė ne­be­vaikš­čio­jo, bu­vo slau­go­mas Al­do­nos ir vai­kų. Sosd­va­rie­tė naš­lau­ja jau pen­kio­lik­tus me­tus.

A. Gri­ga­liū­nie­nė džiau­gia­si, kad vi­si pen­ki vai­kai (prieš tre­jus me­tus ma­ma Ana­pi­lin pa­ly­dė­jo ir vy­res­nė­lį sū­nų Al­fon­są) gy­ve­na Lie­tu­vo­je, ne­to­lie­se, su­ta­ria tar­pu­sa­vy­je.

Ke­tu­ri iš pen­kio­li­kos sosd­va­rie­tės anū­kų suau­gę pa­trau­kė kur­ti gy­ve­ni­mo Ang­li­jo­je, o dar trys gy­ve­na Ru­si­jo­je. Juos, prieš ket­vir­tį am­žiaus iši­rus šei­mai, į sa­vo tė­viš­kę iš­si­ve­žė iš Ru­si­jos ki­lu­si Al­do­nos vy­res­nė­lio žmo­na.

Gied­riaus BA­RA­NAUS­KO nuo­tr.

Ser­gan­ti, sun­kiai be­vaikš­tan­ti Al­do­na juo­kau­ja – ka­žin ar be­su­lauks sa­vo­jo ap­do­va­no­ji­mo už Lie­tu­vai išau­gin­tą bū­rį žem­dir­bių.

Al­do­na Gri­ga­liū­nie­nė, dau­giau kaip mė­ne­sį ne­su­lau­kian­ti Pre­zi­den­tės skir­to­jo me­da­lio, ėmė abe­jo­ti – ar tik­rai bu­vo ap­do­va­no­ta?

Gri­ga­liū­nų na­muo­se kaip re­lik­vi­ja sau­go­ma Al­do­nos jau­nys­tės nuo­trau­ka. Ją ka­riuo­me­nė­je tar­nau­da­mas Al­fon­sas nuo­lat ne­šio­jo­si, to­dėl fo­tog­ra­fi­ja su­si­lanks­tė, ap­si­try­nė.