Naujausios
Apdovanojimai atvežti į namus
Didžiąją savo gyvenimo dalį Laugalyje praleidusi, čia savo vaikus išauginusi Genovaitė Goveikienė dabar jau ketveri metai gyvena Kelmėje. Čia, daugiabučio kieme, praėjusios savaitės ketvirtadienį ir buvo pasveikinta Prezidentūros atstovų.
Kaip praneša Prezidento komunikacijos grupės atstovai, laikantis visų apsaugos priemonių, valstybinius apdovanojimus, gėles ir Prezidento sveikinimą daugiavaikėms motinoms įvairiuose Lietuvos regionuose perdavė Kanceliarijos kanclerė ir šalies vadovo patarėjai. Pasibaigus karantinui bus ieškoma būdų pakviesti mamas apsilankyti Prezidentūroje ir asmeniškai pasimatyti su Prezidentu.
„Rodos, ir nebuvo vargo“
„Vaikai – vienintelė gyvenimo prasmė. Svarbu, kad visi sveiki, dirba, neprašo pašalpų, darniai sugyvena šeimose“, – sėdėdama savo bute, kur dar nenuvytusios didžiulės vaikų padovanotos gėlių puokštės, svarsto ponia Genovaitė.
Visas jos gyvenimas prabėgo kaime. Ten gyventi buvo smagiau. Tačiau senatvėje patogiau bute. Čia pat ligoninė. Čia pat parduotuvės. Nereikia kūrenti krosnies ir dirbti kitų kaimiškų darbų. Tam nebūtų sveikatos.
„Dabar, kai laiko turiu, apgalvoju savo gyvenimą. Jaunoji karta neištvertų to, ką ištvėrėme mes“, – sako šešių vaikų motina, šešiolikos anūkų močiutė ir septynių proanūkų promočiutė. – Reikėjo ne tik vaikus auginti, bet ir dirbti, kad būtų stažas pensijai. Ir prie šeimos biudžeto reikėjo prisidėti. O dabar, kai viskas praėjo, rodos, ir nebuvo to vargo.“
Iš pradžių jauna Genovaitės ir Juozapo Goveikių šeima gyveno Jogeliškės kaimelyje. Turėjo nedidelį kampelį buvusiame dvaro pastate. Paskui gausiai šeimai leista apsigyventi Laugalyje, buvusioje ūkio kontoroje. Keturi kambariai, dar „salkas“ darbšti šeima įsirengė. Vietos pakako ir vaikams, ir tėvams.
Iš tų namų Amžinybėn iškeliavo Genovaitės vyras Juozapas. Iš ten į gyvenimą išleisti vaikai.
Beje, vyriausiasis sūnus 57 metų Rimas įsikūrė ir tebegyvena Laugalyje. Netoliese, Gailiuose, apsistojo ir keliais metais jaunesnis Arūnas. Abu savo šeimas maitina iš žemės.
Jų brolis Valdemaras svajojo tapti policininku. Kad gintų gerus žmones nuo blogų. Svajonę įgyvendino. Tačiau kurį laiką padirbėjęs policijos komisariate pakeitė veiklą. Dirba vairuotoju Kretingoje įsikūrusioje gamykloje.
Vienintelė ponios Genovaitės dukra Rita pasirinko gyventi Airijoje. Dirba senelių namuose. Rūpinasi globotinių laisvalaikiu ir užimtumu.
Airijoje ir jaunesnis jos brolis Svajūnas. Dirba statybose. Žmona – ligoninėje – sesele.
Pagrandukas Nerijus gyvena Kaune. Dirba apsaugininku.
Vaikus auklėjo darbas
„Neturėjom iš ko vaikus išleisti į aukštuosius mokslus, – pasakoja daugiavaikė motina. – Atlyginimas 180–200 rublių. O namuose aštuonios burnos. Maisto netrūko. Laikėm gyvulių, auginom daržus: savas pienas, mėsa, kiaušiniai, daržovės ir vaisiai. Bet reikėjo ir drabužių, ir apavo, ir knygų, ir sąsiuvinių.“
Tačiau mokslai, anot mamos, – ne pats svarbiausias dalykas. Svarbiausia, kad vaikai išaugo geri žmonės. Niekam blogo nepadarė. Nė vieno neišmetė iš darbo. Koks darbas – ne taip ir svarbu. Svarbu gerai jį atlikti. Mamai nešykšti užuojautos, dėmesio ir gero žodžio.
Genovaitė neprisimena, jog su berniukais būtų buvę problemų dėl drausmės. Kartais patys sūnūs klausdavo: „Mama, kaip sugebėjot mus taip išauklėti, kad niekur neprasižengėm? Juk vis dėl to penki sūnūs...“
O mama sako, jog ir auklėti nereikėjo. Apie vaikų mušimą ar kitokį smurtą nebuvo nė kalbos. Užtekdavo sudrausminti pagąsdinimu. Kartais susėdę su vaikais Goveikiai pašnekėdavę, jog negražu kitus skriausti, meluoti. Paprotindavo nesusidėti su blogais draugais, nes ir patys blogi paliksią.
Tačiau labiausiai vaikus auklėjo darbas. Nuo mažystės matė nuolat dirbančius tėvus. Ir patiems užduočių netrūko. Kiekvienam buvo paskirstyti darbai: suplauti indus, iššluoti trobą, paruošti pamokas. Nebuvo kada apie piktadarystes galvoti.
„Neišpestyti mano vaikai. Nereikalaudavo, ko negalėjome duoti. Naujus drabužius pirkdavom tik vyriausiems. O ktiems vyresniųjų išaugtus drabužiukus išplaudavau, išprosydavau – ir vėl atrodydavo neblogai, kad ir ne nauji“, – prisimena daugiavaikė mama.
Neišsipildžiusi svajonė
Paauglystėje G. Goveikienė svajojo tapti sesele. „Tas norėjimas reiškė daryti gera žmonėms, padėti“, – šiandien savo svajonę apibūdina motinystei pasišventusi moteris.
Tačiau Liolių mokykloje jai pavyko baigti tik septynias klases. Mokslas sekėsi. Tik šlubavo matematikos žinios. Gal ne tiek dėl negabumo, kiek dėl mokytojos, kurios priešiškumą jautė paauglė. Mat, Genovaitė augo dešimt vaikų turėjusioje, ne itin turtingoje šeimoje. Gal dėl to jautė mokytojos panieką?
Septintoje klasėje apie mediciną svajojanti paauglė gavo matematikos pataisą. Vien pagalvojus, kad porą savaičių reikės po kelis kilometrus kulniuoti iš Jogeliškės kaimo, kur gyveno jos tėvai, į Liolius ir dar matyti nemėgstamos mokytojos veidą, mergaitei darėsi bloga.
Mama norėjo, kad dukra toliau mokytųsi. Tėvas ją užstojo: „Kam rikdote vaiką. Tegu eina rišti rugių.“
Genovaitė taip ir padarė. Nuo keturiolikos metų išėjo į kolūkio laukus. Buvo nelengva. Tačiau grįžti į mokyklą nepersigalvojo.
Motinų gyvenimas nelepina
Nuo keturiolikos metų pradėjusi dirbti, devyniolikos Genovaitė jau ištekėjo. Po trejų metų pasaulį išvydo jų pirmagimis Rimas. Po to vaikai radosi kas dveji – treji metai.
„Tada nebuvo nei sauskelnių, nei automatinių skalbyklių, – sunkius vaikų auginimo darbus mena Genovaitė. – Marlės ir tos trūkdavo. Vystyklus virindavau puode, rankomis skalaudavau.“
Jaunai mamai darbo užtekdavo prie vaikų, tvarte uždarytų gyvulių, valgio virimo. Genovaitė jautė pareigą ir materialiai prisidėti prie šeimos išlaikymo. Įsidarbino pakaitine melžėja. Be to, reikėdavo ravėti taip vadinamas kolūkio normas. Ravėti cukrinių runkelių eidavo su vaikais. Vyresnieji mamai padėdavo. O mažiesiems būdavo sunku išlaukti kelias valandas, kol mama pabaigs ravėti ilgiausias vagas.
O kai mažiausiajam sūneliui Nerijui sukako treji metukai, pradėjo dirbti netoli namų esančioje kiaulių fermoje.
Keldavosi trečią valandą ryto. Priruošdavo ūkio kiaulėms ėdalo. Tuomet skubėdavo namo. Kurdavo ugnį, virdavo pusryčius, žadindavo vaikus. Išleidusi vyresniuosius mokyklon su mažiausiuoju Neriuku vėl droždavo fermon šerti kiaulių, valyti gardų.
Prieš pietus – vėl namo. Virė pietus. Su šiltu maistu sutikdavo iš mokyklos grįžtančius vaikus.
Sužiūrėjusi šeimyną, sutvarkiusi namus, pavakarę per laukus vėl bėgdavo į fermą. Sūnelį tuomet prižiūrėdavo iš mokyklos grįžę vyresnieji vaikai.
Augindama vaikus Genovaitė nė neskaičiuodavo, kiek valandų ji dirba, kiek lieka miegui. Nebuvo pratusi skųstis. Pati užaugo didelėje dešimties vaikų šeimoje. Matė, kaip sunkiai dirbo jos mama: verpė, audė, prižiūrėjo gyvulius, važiuodavo į Bauskę išmainyti vilnos į audinius. Atrodė, jog tai natūralu. Taip ir turi būti. Tokia moters misija.
Iš mamos pavyzdį ėmė ir dukros, nepabūgusios auginti būrį vaikų. Genovaitės sesuo kaip ir mama išaugino jų dešimt.
Tik, kai užauga vaikai, mamos pamiršta bemieges naktis, vaikų ligas, kasdienį sunkų darbą. Kai rankos ilsisi, o mintys neklaidžioja rūpesčių labirintuose, jaučia tik laimę, padaugintą iš šešių ar dešimties.
