Mamą lydės Lietuvoje likę vaikai

Ma­mą ly­dės Lie­tu­vo­je li­kę vai­kai

Pak­ruo­jie­tei Ire­nai Al­do­nai Ka­ti­nie­nei skir­tas or­di­no „Už nuo­pel­nus Lie­tu­vai“ me­da­lis. Mo­ters nuo­pel­nas – do­rais, darbš­čiais žmo­nė­mis užau­gin­ti sep­ty­ni vai­kai. Šian­dien ap­do­va­no­ji­mą pa­kruo­jie­tei tei­kia Pre­zi­den­tė Da­lia Gry­baus­kai­tė, iš­kil­min­go­je ce­re­mo­ni­jo­je ma­mą ly­di sū­nūs, mar­čios ir anū­kai – tie, ku­rie gy­ve­na Lie­tu­vo­je.

Ja­ni­na ŠA­PAR­NIE­NĖ

janina@skrastas.lt

I. A. Ka­ti­nie­nės šei­mos, kaip ir dau­ge­lio ki­tų, neap­len­kė emig­ra­ci­ja: abi duk­ros jau ke­lio­li­ka me­tų įsi­kū­rusios Jung­ti­nė­se Ame­ri­kos Vals­ti­jo­se, vie­na anū­kė – Jung­ti­niuo­se Ara­bų Emy­ra­tuo­se, tre­je­tas sū­nų kartkartėmis va­ži­nė­ja už­dar­biau­ti į Šve­di­ją.

„Toks gy­ve­ni­mas – rei­kia už­dirb­ti sa­vo šei­moms. Prieš dvi­de­šimt me­tų ža­lią­ją kor­tą lai­mė­ję duk­ra Ir­ma su žen­tu Aud­riu­mi Ame­ri­ko­je ne­tin­gi­niau­ja: įkū­rė ma­ši­nų re­mon­to vers­lą. Pas juos ir ant­ro­ji duk­ra Ra­sa į Či­ka­gą iš­va­žia­vo. Vi­siems ge­rai se­ka­si. Žen­tas, tik­ras kau­nie­tis, nė ne­bep­la­nuo­ja grįž­ti į Lie­tu­vą – na­mai jau ten. Pa­ro­dė, ko­kį nuo­sa­vą lai­vą tu­ri ne­to­li esan­čia­me Mi­či­ga­no eže­re – su vir­tu­ve, kam­ba­riais: gy­venk ant van­dens, kiek no­ri, plau­kiok, kur šir­dis gei­džia... Ma­ne vis kvie­čia į sve­čius, ža­da pa­ro­dy­ti Ame­ri­kos įdo­my­bes“, – duk­rų šei­mų sėk­me džiau­gia­si pa­kruo­jie­tė.

I. A. Ka­ti­nie­nė ne­si­bai­mi­na, kad su JAV gi­mu­sia anū­ke, ten nuo anks­ty­vos vai­kys­tės au­gu­siu anū­ku ne­su­si­kal­bės – jau­ni­mas neuž­mir­šo gim­to­sios kal­bos, ja kal­ba na­muo­se. Mat duk­rų šei­mos įsi­lie­jusios į Či­ka­gos lie­tu­vių bend­ruo­me­nę, vai­kai mo­kė­si lie­tu­viš­ko­je mo­kyk­lo­je.

„Bu­vau sa­kiu­si: už­mir­šit lie­tu­vių kal­bą – aš ne­be­kal­bė­siu su ju­mis. Ką ži­nai, kaip gy­ve­ni­mas ga­li pa­si­suk­ti? O jei­gu tik­rai teks ka­da grįž­ti – kal­ba bus rei­ka­lin­ga“, – svars­to pa­kruo­jie­tė.

Sep­ty­ne­tas Ire­nos Al­do­nos vai­kų ir tiek pat anū­kų, žen­tas, mar­čios ma­mą vis ap­lan­ko, o į di­de­lį bū­rį be­veik vi­si bu­vo su­si­rin­kę anks­tes­niais me­tais – pa­mi­nė­ti ma­mos gim­ta­die­nio.

Prieš try­li­ka me­tų I. A. Ka­ti­nie­nė iš­ly­dė­jo Ana­pi­lin vy­rą An­ta­ną, su ku­riuo ran­ka ran­kon nu­gy­ve­no dau­giau kaip ke­tu­rias­de­šimt me­tų. Nuo to lai­ko kar­tu su ma­ma ap­si­gy­ve­no sū­nus Al­bi­nas su šei­ma.

Prieš Ant­rą­jį pa­sau­li­nį ka­rą Ja­sai­čių kai­me gi­mu­sios Ire­nos Al­do­nos vai­kys­tė bu­vo to­kia pa­ti, kaip ir ki­tų po­ka­rio vai­kų: pa­kruo­jie­tei iki šiol at­min­ty­je te­bek­ve­pia duo­na, ku­rią tek­da­vo pirk­ti už ta­lo­nus. Ne­šant ke­pa­lė­lį na­mo, mer­gai­tei no­rė­da­vo­si to­kią ska­ny­bę tie­siog pa­ke­liui su­val­gy­ti. Bet iš­tver­da­vo, par­neš­da­vo. O ma­ma jai ir vy­res­nei se­su­tei at­pjau­da­vo tik po rie­kę. Duo­ną da­li­jo taip, kad už­tek­tų vi­sai šei­mai: ran­kos ne­te­kęs tė­vas bu­vo men­kas dar­bi­nin­kas. Už­tat Ire­nos Al­do­nos ma­ma su­ko­si kaip bi­te­lė – au­gi­no gy­vu­lius, so­di­no dar­žus.

„Ap­si­gy­ve­nus Pak­ruo­jy­je, kai­my­nė iš­mo­kė ma­mą kep­ti „ba­ran­kas“. Jas dar šil­tas mud­vi su se­se ne­šda­vo­me į trau­ki­nių sto­tį. At­va­žia­vus siau­ru­kui, lip­da­vo­me į su­sto­ju­sį ir ei­da­vo­me per va­go­nus pre­kiau­da­mos. Trau­ki­nio ke­lei­viai „ba­ran­kas“ ge­rai pirk­da­vo, o mū­sų šei­mai bū­da­vo pa­pil­do­mo už­dar­bio“, – me­na Ire­na Al­do­na.

Se­se­rys ir pa­čios sten­gė­si už­si­dirb­ti. Ne­to­li na­mų pie­vo­se že­muo­giau­da­vo, o per­rink­tas uo­gas par­da­vi­nė­da­vo – ne­rei­kė­da­vo iš ma­mos pra­šy­ti pi­ni­gų le­dams ar sal­du­my­nams. Mer­gai­tės pui­kiai ži­no­jo, kad at­lie­ka­mų pi­ni­gų na­muo­se nė­ra.

Bai­gu­si vi­du­ri­nę mo­kyk­lą, Ire­na Al­do­na nė ne­sva­jo­jo apie stu­di­jas – iš kar­to su­si­ra­do sekretorės-mašininkės dar­bą ra­jo­no fi­nan­sų sky­riu­je. Vė­liau ana­lo­giš­ką dar­bą dir­bo ra­jo­no vyk­do­ma­ja­me ko­mi­te­te.

„Jo­kios pro­fe­si­jos ne­tu­riu – tik bai­giau anais lai­kais ren­gia­mus kur­sus, ku­riuo­se bū­da­vo mo­ko­ma dirb­ti su do­ku­men­tais. Bet ma­no dar­bu ne­si­skun­dė, net bu­vo pa­ti­kė­ję Pak­ruo­jo mies­to vyk­do­mo­jo ko­mi­te­to pir­mi­nin­kės pa­rei­gas, ana­lo­giš­kas da­bar­ti­niams se­niū­nams“, – šyp­te­li pa­kruo­jie­tė.

Šias pa­rei­gas I. A. Ka­ti­nie­nė ėjo be­veik vie­nuo­li­ka me­tų, po to dir­bo įmo­nė­se kad­rų ins­pek­to­re. Pas­ku­ti­nė­je dar­bo­vie­tė­je, bu­vu­sio­je Pak­ruo­jo tarp­ko­lū­ki­nė­je sta­ty­bos or­ga­ni­za­ci­jo­je, pra­lei­do ket­vir­tį am­žiaus.

Su vy­ru An­ta­nu, taip pat gar­sė­ju­siu ge­ru dar­bu, Ire­na Al­do­na užau­gi­no dvi duk­ras ir pen­ke­tą sū­nų. Apie juos ge­rai at­si­liep­da­vo ir mo­kyk­lo­je, ir dar­bo­vie­tė­se – jau­nie­ji pe­rė­mė tė­vų darbš­tu­mą.

Anks­tes­niais me­tais I. A. Ka­ti­nie­nė bu­vo ap­do­va­no­ta II ir I laips­nio Mo­ti­nys­tės me­da­liais, III laips­nio Mo­ti­nos šlo­vės or­di­nu, Dar­bo ve­te­ra­no me­da­liu.

Au­to­rės nuo­tr.

MA­MA: Pak­ruo­jie­tė Ire­na Al­do­na Ka­ti­nie­nė užau­gi­no sep­ty­ne­tą darbš­čių vai­kų.

RŪ­PES­TIS: Ire­nai Al­do­nai svar­bu, kad už­sie­ny­je gy­ve­nan­tys anū­kai ne­pa­mirš­tų gim­to­sios kal­bos.