Maldos už mirusiuosius truko kelias dienas

Mal­dos už mi­ru­siuo­sius tru­ko ke­lias die­­nas

Kruo­pių pa­ra­pi­jos na­mai (Ak­me­nės r.) ke­lias die­nas kvie­tė žmo­nes mels­tis už išė­ju­siuo­sius am­ži­ny­bėn.

Vy­tau­tas RUŠ­­KYS

vytautas@skrastas.lt

Ini­cia­ty­vos su­ma­ny­to­jos Gra­ži­nos Blin­ki­nie­nės tvir­ti­ni­mu, tai ne koks ma­si­nis ren­gi­nys pa­gal įsi­ga­lė­ju­sias tra­di­ci­jas, o ra­my­bė­je lin­ku­sių­jų pa­bū­ti su­siė­ji­mas.

Pir­mą­ją die­ną gru­pė kruo­piš­kių mies­te­lio baž­ny­čio­je išė­jo Kry­žiaus ke­lią už mi­ru­sius sa­vo ar­ti­muo­sius, pa­si­mel­dė. Ku­ni­gas au­ko­jo šv. mi­šias.

„Jos bu­vo su­dė­ti­nės, nes juk ne kiek­vie­nas žmo­gus iš­ga­li at­ski­rai už­pirk­ti, – sa­kė G. Blin­ki­nie­nė. – To­kios mi­šios ta­po pa­leng­vi­ni­mu, nes ti­kin­tys Die­vą pa­si­ju­to pa­da­rę vis­ką sa­vo ar­ti­mų­jų at­mi­ni­mui per Mi­ru­sių­jų pa­ger­bi­mo šven­tę.“

Iš Kruo­pių ki­lu­sio ku­ni­go Po­vi­lo Šliau­te­rio lai­do­ji­mo pu­sės me­tų su­kak­ties pro­ga už jį mels­ta­si pa­ra­pi­jos na­muo­se.

Su­si­rin­ku­sie­ji pri­si­mi­nė P. Šliau­te­rį dir­bus Ak­me­nės au­to­bu­sų par­ke. Dar ta­ry­bi­niais me­tais įsto­jo į Ku­ni­gų se­mi­na­ri­ją. Pir­mą­sias mi­šias au­ko­jo Kruo­pių baž­ny­čio­je. Tik čia ne­dir­bo, o ki­to­se pa­ra­pi­jo­se, il­giau­siai – Ku­žiuo­se (Šiau­lių ra­jo­nas). Pa­siū­ly­ta per­skai­ty­ti kny­gą apie dva­si­nin­ką.

Taip pat pa­ra­pi­jos na­muo­se dar vie­ną die­ną su­si­rink­ta su­kal­bė­ti po­te­rius už bu­vu­sius baž­ny­čios pa­tar­nau­to­jus, gie­do­to­jus. Vi­sų ne­pri­si­mi­nė, pa­mi­nė­jo Ju­ze­lę Ge­da­mins­kai­tę, Oną Ber­no­tie­nę, Pet­ry­lą, Ge­džie­nę.

Kruo­piuo­se dir­bu­siems ku­ni­gams at­mi­nti skir­tą die­ną kruo­piš­kiai su­si­rin­ko į baž­ny­čią, kad nuei­tų Kry­žiaus ke­lią iki at­vyks­tant ku­ni­gui į šv. mi­šias. Jos au­ko­tos už dau­giau kaip dvi­de­šimt dva­sininkų. Duo­me­nis apie juos ke­lis mė­ne­sius rink­ta iš įvai­rių šal­ti­nių.

„Per mi­šias tin­ka mi­nė­ti tik mi­ru­sių­jų var­dus, bet šį­kart pa­pra­šė­me kle­bo­no skai­ty­ti ir pa­var­des – nes pa­gal var­dus tik­rai sun­ku ku­ni­gus pri­si­min­ti, tuo la­biau kad kai ku­rie tais pa­čiais var­dais“, – sa­kė G. Blin­ki­nie­nė.

Šv. mi­šias už ku­ni­gus už­sa­kiu­siems mal­dų die­nos or­ga­ni­za­to­riams kle­bo­nas pa­sa­kė pi­ni­gų neim­siąs, pa­ta­rė už juos pa­deng­ti vai­šių sta­lą prie ar­ba­tos puo­de­lio. Pa­si­vai­šin­ti po pa­mal­dų kle­bo­nas pa­kvie­tė vi­sus, pa­čius dro­viuo­sius pa­ts at­ve­dė.

Mal­dos die­nų or­ga­ni­za­to­riais bu­vo Zu­za­na Dams­kie­nė, Bro­ni­s-

la­va Pet­ry­lai­tė, Liu­da Cei­za­rie­nė, Eu­ge­ni­ja ir Al­fon­sas Ei­mu­čiai, Sta­se­lė ir Bro­nius Ur­ni­kiai. Juos G. Blin­ki­nie­nė api­bū­di­na kaip gi­lios sie­los bend­ra­min­čių. Pab­rė­žia, kad nė vie­nas ne­sie­kė pa­ro­dy­ti ar rea­li­zuo­ti sa­ve. Da­rė iš vi­di­nio po­rei­kio, at­li­ko pa­rei­gą, o svar­biau­sia – pa­si­jau­tė žmo­gu­mi.

G. Blin­ki­nie­nės nuo­mo­ne, šir­din­gos ti­kin­čių­jų apei­gos pa­si­bel­dė ir į ki­tų vi­di­nį pa­sau­lį.

„Ne vi­si ei­da­vo Kry­žiaus ke­lius, o iš klaup­kų ste­bė­jo, – sa­kė G. Blin­ki­nie­nė. – Pas­kui api­bū­di­no: kaip gra­žu bu­vo ste­bė­ti se­nu­tes, ku­rios jau­tė­si to­kios pa­ky­lė­tos be jo­kio ap­si­me­ti­nė­ji­mo. Juk tam rei­kia tu­rė­ti neiš­pa­sa­ky­tos vi­di­nės ši­lu­mos. Pa­ma­tai, kad žmo­nės to­kie pat tiek mal­do­je, tiek kas­die­ni­a­me gy­ve­ni­me.“

Au­to­riaus nuo­tr.

Kruo­pių pa­ra­pi­jos na­mai ke­lias die­nas kvie­tė mels­tis už mi­ru­siuo­sius.