Naujausios
MANO KAIMO ISTORIJA
Maironio salė dešimtmečius kviečia miestelėnus
Pašvitinio miestelio laisvalaikio salė dar tarpukariu gavo Maironio vardą. Nuo to laiko po jos stogu buriasi visuomenininkai ir kultūrininkai. Šio daugiau nei šimtmetį skaičiuojančio pastato istorija kol kas neaprašyta.
Janina ŠAPARNIENĖ
pakruojis@skrastas.lt
Neparašyta salės istorija
Maironio laisvalaikio salėje repetuoja ir koncertuoja Pašvitinyje bei aplinkiniuose kaimuose gyvenantys saviveiklininkai. Vyksta susitikimai su atvažiavusiais iš kitų vietovių kultūros ir meno žmonėmis, literatais, miestelio bendruomenės renginiai.
Pašvitinietis kraštotyrininkas ir kolekcininkas Juozas Mockūnas atskleidžia – šio miestelio bendruomenei itin svarbaus pastato istorija kol kas neaprašyta. Paties J. Mockūno girdėti senųjų pašvitiniečių prisiminimai taip pat dar nesuguldyti popieriuje.
J. Mockūnas neabejoja, kad senoviniam akmeniniam pastatui tikrai daugiau nei šimtas metų. Nes vėliau pastatytai mūrinei miestelio klebonijai – jau daugiau nei šimtmetis.
„Teko girdėti pasakojimus, kad caro laikais čia buvo „magazinas“ – sandėlys, kuriame buvo saugomi valdžiai skirti grūdai. Po to „magazinas“ perduotas su kitais pastatais klebono palivarkui“, – sakė J. Mockūnas.
Tikslaus pastato amžiaus nežinojo nei Pašvitinio klebonas Vaidas Mikalčius. Ganytojas sakė pervertęs bažnytines knygas, bet jose neradęs buhalterinių duomenų.
Šviesuomenės pastogė
Perėjęs klebono žinion, „magazinas“ tarpukariu tapo parapijos senelių prieglauda, vėliau – apylinkių visuomenininkų ir šviesuolių pastoge.
Salėje rinkdavosi miestelio šaulių organizacijos nariai. Pašvitiniečiai šauliai pasižymėjo aktyvumu, jų iniciatyva ir lėšomis 1923–aisiais bažnyčios šventoriuje buvo pastatytas akmeninis kryžius kovotojams už Lietuvos nepriklausomybę.
Čia susiburdavo ir parapijos moterys tretininkės, jaunimas – pavasarininkai, vaikų Angelaičių organizacija. Jaunimui ir vaikams kartu su bažnyčia buvo rengiamos stovyklos. Salėje pašvitiniečiai statydavo spektaklius. Į repeticijas ar koncertuoti rinkdavosi pučiamųjų orkestro, žinomo ne tik Pašvitinio valsčiuje, muzikantai. Būdavo ir vakarėlių vaikams bei jaunimui.
Moterys tretininkės buvo žinomos labdaringa veikla, laikas nuo laiko rinkdavo aukas arba organizuodavo labdaros loterijas. Jų metu surinktus pinigus tretininkės skirdavo prie Pašvitinio parapijos veikiančiai senelių prieglaudai.
Senieji pašvitiniečiai J. Mockūnui pasakojo, kad šios loterijos būdavo populiarios. O sykį jaunimas, loterijoje laimėjęs sacharino, sumanė papoštauti – laimėjimą išpylė į klebonijos šulinį.
„Užsaldino visą vandenį. Kaip klebonas bepyko – nebuvo ką daryti, teko šulinį išsemti ir laukti, kol vėl prisirinks vandens“, – sakė kraštotyrininkas.
J. Mockūno nuomone, Maironio vardą salei davė šauliai.
Prisiminė buvus užrašą
O pašvitinietė, šiuose kraštuose gimusi ir augusi Janina Guobužienė prisiminė – tarpukariu parapijos salė taip buvo pavadinta klebono Boleslovo Stasuičio iniciatyva. Nes šis daugiau kei ketvertą dešimtmečių Pašvitinyje klebonavęs ganytojas didžiuodavosi esąs Maironio sūnėnas.
„B. Stasuitis buvo šviesus žmogus, tikras sielų guodėjas, jaunimo organizatorius. Jis rengdavo su jaunimu poezijos vakarus, statydavo spektaklius, pats grojo akordeonu. Teko pas kleboną matyti itin saugojamą drožinėto medžio bufetą, padovanotą jam Maironio“, – ano meto Maironio sąsajas su Pašvitiniu prisiminė J.Guobužienė.
Rašytojo Kosto Korsako dukterėčia Irena Urbonaitė – Šimatavičienė prisiminė vaikystėje, po Antrojo pasaulinio karo, mačiusi prie pastato paradinių durų užrašą „Maironio salė“. O šios durys anuomet buvę sienoje nuo klebonijos pusės. Vėliau užrašo neliko. Sovietiniais metais niekas nė neminėjo salę turėjus rašytojo vardą.
„Gal kas iš kraštiečių giminės albumuose ir turi išsaugoję senąją salės išvaizdą užfiksavusias nuotraukas“, – sakė I. Urbonaitė – Šimatavičienė.
Pastato neaplenkė permainos
Istorinės permainos neaplenkė ir Maironio salės. Buvusi miestelio visuomenininkų pastogė pokariu paversta sandėliu. Čia vietos kolūkis ilgus metus laikė grūdus (kaip kažkuomet caro valdžia).
Su laiku pastatas nyko, kolūkis pasistatė naujus sandėlius. Buvusi salė liko tuščia. Įgriuvo jos stogas.
Aštuntajame dešimtmetyje sumanyta Pašvitinyje įkurti kultūros namus. Juos sugalvota įkurdinti buvusioje Maironio salėje, kurią teko kapitaliai remontuoti. Remontui kaip tik ir vadovavo J. Mockūnas, anuomet dirbęs kolūkio statybos inžinieriumi.
„Aukščiau pakėlėme stogą, padidinome langus, tris akmenų mūro pastato sienas nutinkavome. Kolūkio vadovybę įtikinau, kad vieną sieną būtina išsaugoti autentišką. Ji palikta, kaip buvo kadaise pastatyta, su mažu langeliu“, – prisiminė J. Mockūnas.
Lietuvai atkūrus Nepriklausomybę, salė buvo sugrąžinta Pašvitinio parapijai, atgavo ir Maironio vardą.
Tačiau atėjai laikas, kai pastatą vėl reikėjo kapitaliai remontuoti. Parapija tam pinigų neturėjo. Be to, buvo laikoma, jog kultūros ir visuomenės reikmėms naudojamą pastatą turėtų remontuoti valdžia. Bet investuoti biudžeto lėšų į religinei bendruomenei priklausantį statinį neleido įstatymai.
Nuo 1992–ųjų keletą metų, kol aiškintasi įstatymų plonybės, salė buvo užrakinta, renginiai joje nevyko.
Pasiekus susitarimą, pastatą suremontavus, kultūros gyvenimas Maironio salėje vėl atgijo.
Jono TAMULIO nuotr.
MŪRAS: Tarybiniais laikais rekonstruojant salę, jos galinės sienos išvaizda buvo išsaugota autentiška – akmenų ir plytų mūro.
KRAŠTOTYRININKAS: Kraštotyrininkas Juozas Mockūnas kol kas tik atmintyje saugo prisiminimus apie Maironio salės veiklą tarpukariu – jos istorija dar neužrašyta.