Lietuvos žemėlapis iš servetėlių

Lietuvos žemėlapis iš servetėlių

Lie­tu­vos že­mė­la­pis iš ser­ve­tė­lių

Net­ra­di­ci­niais pro­jek­tais gar­sė­jan­ti aso­cia­ci­ja „Šniū­rai­čių bend­ruo­me­nė“ ne­tra­di­ciš­kai su­tiks Lie­tu­vos vals­ty­bės at­kū­ri­mo šimt­me­tį – bend­ruo­me­nės na­riai iš šim­to nu­ner­tų ser­ve­tė­lių „su­lip­dė“ Lie­tu­vos že­mė­la­pį.

Lai­ma AGA­NAUS­KIE­NĖ

alaima@skrastas.lt

Idė­ja: iš ser­ve­tė­lių su­dė­lio­ti že­mė­la­pį

Tri­jų spal­vų – gel­to­nos, ža­lios ir rau­do­nos – Lie­tu­vos že­mė­la­pis ne­se­niai at­si­ra­do ant pa­sta­to, ku­ria­me įsi­kū­ru­si Šniū­rai­čių bib­lio­te­ka, bend­ruo­me­nės na­mai ir me­di­ci­nos punk­tas, sie­nos.

Bend­ruo­me­nės na­mus puo­šia ir iš to­lo švie­čian­tis skai­čius „100“.

Su­kur­ti ser­ve­tė­lių že­mė­la­pį su­ma­nė vie­tos bend­ruo­me­nei va­do­vau­jan­ti Šniū­rai­čių pra­mo­gų ir šo­kių sa­lės ad­mi­nist­ra­to­rė Aud­ro­nė Mo­tie­jū­nie­nė.

Su mez­gi­mu drau­gau­jan­ti kul­tū­ros dar­buo­to­ja sa­kė, jog įgy­ven­din­ti su­ma­ny­mą šniū­rai­tiš­kius pa­kvie­tė me­tų pra­džio­je – pa­skel­bė apie tai so­cia­li­niuo­se tink­luo­se, pa­ra­gi­no į ak­ci­ją įsi­jung­ti vi­sas megz­ti mėgs­tan­čias kai­mo mo­te­ris.

„Kaip ži­nia, daž­nuo­se na­muo­se yra įvai­rių pri­megz­tų ser­ve­tė­lių. To­dėl ir pa­gal­vo­jau – ko­dėl gi mums ne­pa­nau­do­jus šios nuo se­nų se­no­vės lie­tu­vai­čių mė­gia­mos ir puo­se­lė­ja­mos tau­to­dai­lės rū­šies, su­ku­riant Lie­tu­vos že­mė­la­pį“, – apie idė­jos pra­džią pa­sa­ko­jo šniū­rai­tiš­kė.

Pa­sak jos, tarp bend­ruo­me­nės na­rių bu­vo to­kių, ku­rios idė­ją priė­mė la­bai mie­lai, o kai ku­rias mo­te­ris te­ko ir la­biau pa­šne­kin­ti, kad įsi­jung­tų į ak­ci­ją.

A. Mo­tie­jū­nie­nė pa­ra­gi­no idė­ją pa­lai­ky­ti sa­vo sa­vi­veik­li­nin­kus, bib­lio­te­ki­nin­kė Auš­ra Za­turs­kie­nė – skai­ty­to­jus, o bend­ruo­me­nės slau­gy­to­ja Lai­ma Ma­tai­tie­nė pa­si­da­lin­ti tu­ri­mu megz­tu tur­tu pa­kvie­tė vy­res­nio am­žiaus žmo­nes.

Bu­vo prii­ma­mos ne tik rei­kia­mų tri­jų spal­vų ser­ve­tė­lės – su­si­kau­pė ne­ma­žai bal­tos spal­vos ser­ve­tė­lių, ku­rių dau­ge­ly­je na­mų, ko ge­ro, yra dau­giau­sia. Tad idė­jos ge­ne­ra­to­rėms ne­li­ko nie­ko ki­to kaip tik bal­tas ser­ve­tė­les nu­da­žy­ti rei­ka­lin­go­mis spal­vo­mis.

Bend­ruo­me­nės en­tu­zias­tai sen­jo­rai Al­gis Meš­ko­nis ir Fio­do­ras Jan­čen­ko­vas kū­ry­biš­kai su­mąs­tė, ko­kiu bū­du rei­kė­tų ser­ve­tė­les pri­tvir­tin­ti. Iš me­ta­lo bu­vo pa­ga­min­ti Lie­tu­vos for­mos rė­mai, o jų vi­du­je pri­tvir­tin­tas tink­le­lis, prie ku­rio ir tu­rė­jo bū­ti tvir­ti­na­mos ser­ve­tė­lės.

Rė­mas dar bu­vo api­pin­tas eg­li­ša­kė­mis, prie ku­rių pri­tvir­tin­tos švie­čian­čios gir­lian­dos.

Anot A. Mo­tie­jū­nie­nės, ser­ve­tė­les prie pa­grin­do tri­se pri­rei­kė tvir­tin­ti nuo anks­ty­vo ry­to iki pa­nak­čių, ta­čiau įdė­tas triū­sas ne­nuė­jo per­niek – ant pa­sta­to sie­nos at­si­ra­do 2,5 met­ro plo­čio spal­vin­gas ir ori­gi­na­lus kū­ri­nys.

Bend­ruo­me­nė ne­ke­ti­na šio sa­vo kū­ri­nio nuim­ti tuoj po vals­ty­bės at­kū­ri­mo šimt­me­čio ren­gi­nių. Pa­gal jų su­ma­ny­mą, iš ser­ve­tė­lių su­kur­tas Lie­tu­vos že­mė­la­pis bend­ruo­me­nės na­mų pa­sta­to sie­ną puoš dar il­go­kai – iki pat 345-ojo Šniū­rai­čių kai­mo ju­bi­lie­jaus, ku­ris bus šven­čia­mas šių me­tų bir­že­lio mė­ne­sį.

Šniū­rai­tiš­kiams ne­sve­ti­mos ori­gi­na­lios idė­jos

Sa­vo ori­gi­na­liais spren­di­mais ir pro­jek­tais aso­cia­ci­ja „Šniū­rai­čių bend­ruo­me­nė“ vi­suo­me­nę nu­ste­bi­na ne­be pir­mą kar­tą.

Prieš tre­jus me­tus Šniū­rai­čių bend­ruo­me­nės ak­ty­vis­tės su­ma­nė pa­puoš­ti ka­lė­di­nę eg­lę iš vir­vių, liau­diš­kai va­di­na­mų šniū­rais.

„Šniū­rai­čiai aso­ci­juo­ja­si su žo­džiu šniū­ras. Nors šis žo­dis ir ne­teik­ti­nas, ne vie­nas šniū­rai­tiš­kis taip va­di­na vir­vę. Tai ir nu­ta­rė­me šie­met puoš­ti eg­lę iš vir­vių“, – apie vir­vi­nės eg­lės at­si­ra­di­no is­to­ri­ją tą­kart pa­sa­ko­jo bend­ruo­me­nės pir­mi­nin­kė Aud­ro­nė Mo­tie­jū­nie­nė.

Tą­kart bend­ruo­me­nės na­mus su­pan­čias tvo­ras pa­puo­šė megz­tos snai­gės bei megz­tas be­sme­ge­nis su ži­bin­tu.

Eg­lu­tei ir vi­siems mez­gi­niams šniū­rai­tiš­kiai su­nau­do­jo 10 ki­lo­met­rų il­gio vir­vių.

Šniū­rai­čių kai­me jau dau­giau nei de­šimt­me­tį bu­ria­si Rad­vi­liš­kio se­niū­ni­jos bend­ruo­me­nės, kas­met „nuau­džian­čios“ vis ki­to­kius gė­lių ki­li­mus, or­ga­ni­zuo­ja­mi gė­lių skry­bė­lių pa­ra­dai. Čia ren­gia­mos ir spal­vin­gos bi­jū­nų šven­tės.

Bend­ruo­me­nės mez­gė­jos yra su­kū­ru­sios ir vel­tų rū­bų ko­lek­ci­ją, ku­rią pa­čios de­monst­ra­vo ant imp­ro­vi­zuo­to po­diu­mo.

Bend­ruo­me­nės nuo­tr.

Šniū­rai­čių kai­mo bend­ruo­me­nė vals­ty­bės at­kū­ri­mo šimt­me­čiui su­kū­rė ori­gi­na­lią do­va­ną – Lie­tu­vos že­mė­la­pį iš kai­mo žmo­nių megz­tų ser­ve­tė­lių.