Naujausios
Lietuvos vardas paminėtas prieš du tūkstančius metų
Praėjusiame amžiuje istorijos teorijos buvo grindžiamos tik šaltiniotyra (senovės rašytinių šaltinių tyrimu) bei archeologija. Raštas iki maždaug antrojo tūkstantmečio pradžios buvo paplitęs tik Graikijoje, Romos imperijoje bei kai kuriose Azijos šalyse. Mūsų kraštuose raštas paplito tik aplinkiniuose kraštuose, o galiausiai ir Lietuvoje įsigalėjus krikščionybei.
Dėl to tik antrojo tūkstantmečio įvykių aprašymas buvo vadinamas istorija, o visa, kas vyko iki tol buvo vadinama priešistore.
Tačiau pastaruoju metu istorikai vis dažniau į pagalbą pasitelkia kalbininkus, genealogus ir kitų sričių mokslininkus. Dėl to vis daugiau priešistorės tampa istorija.
Bulgarų kalbininkas Ivanas Duridanovas įrodė, kad baltai ir trakai iki antrojo tūkstantmečio iki mūsų eros pradžios kalbėjo ta pačia kalba. Trakai gyveno teritorijose, kuriose dabar įsikūrusios Ukraina, Slovakija, Vengrija, Rumunija, Moldavija, Bulgarija.
Ilgą laiką buvo manoma, kad į rytus nuo dabartinės Lietuvos teritorijos pirmajame tūkstantmetyje gyveno slavai arba finougrai. Tačiau rusų kalbininko Vladimiro Toporovo buvo nustatyta, kad tose teritorijose iki slavų atsikraustymo gyveno baltai. Štai jau 2001 metais išleistame Lietuvos istorijos atlase, skirtame mokykloms, pažymėta, kad baltai antrojo tūkstantmečio iki mūsų eros pradžioje gyveno teritorijose nuo Vyslos iki Volgos.
Šiame atlase nurodyta, kad ketvirtajame amžiuje iki mūsų eros finougrai jau buvo išstūmę baltus iš teritorijos tarp Okos ir Volgos upių. Be to, nurodyta, kad ketvirtajame amžiuje tarp Seimo ir Dono upių įsikūrė sarmatų gentis.
Galbūt sarmatai ir buvo tie iš Okos ir Volgos tarpupio išvarytieji baltai? Kas leidžia taip teigti? Visų pirma tai kalnų, besiribojančių su Volgos upe, pavadinimas Žiguli. Lietuvoje yra tokia pavardė Žygulis, kuri yra sudaryta iš šaknies „žyg„ ir priesagos „ul“. Šaknis „žyg“ yra nuo žodžio „žygis“, arba nuo pravardės „žygis“, kuri yra vardų Žygailas, Žygaudas, Žygimantas, Žygintas, Žygvilas ir panašių trumpinys.
Iki 500 metų iki mūsų eros teritorijas, kur dabar yra Ukraina, iš trakų paveržė iranėnų gentis skitai. Herodotas rašo, kad apie 500 metus iki mūsų eros skitai paprašė sarmatų padėti apsiginti nuo persų. Sarmatams sutikus, skitai išmokė juos jodinėti žirgais. Tačiau, tai atsisuko prieš pačius skitus – sarmatai vėliau užkariavo skitų valdytas teritorijas. Daug bendraudami su skitais sarmatai, matyt, perėmė jų materialinę kultūrą. Dėl to daugelis istorikų šiuo metu sarmatus laiko iranėnais. Tačiau, gali būti, kad sarmatai išlaikė savo kalbą, kuri buvo baltiška, arba bent artima baltų kalboms.
Savo raštuose Herodotas mini upę Gerros. Manoma, kad dabar ji vadinama Moločnaja. Ši upė įteka į Azovo jūrą. Pavadinimas Gerros gali būti susijęs su lietuvių žodžiu „geras“ ir gali būti sarmatų palikimas. Kryme yra tokie vietovardžiai: Bugailos ežeras, upės Alma ir Zuja. Bugaila yra lietuviškas dviskiemenis vardas. Galbūt šie Krymo vietovardžiai – taip pat sarmatų palikimas?
Graikų ir romėnų raštuose minimo upės pavadinimo Tyras (dabar – Pietų Bugas), manau, nė nereikia aiškinti. Sudėtingesnis yra antikinis Dniepro pavadinimas Borysthenes. Lietuvoje yra kaimas pavadinimu Barystės. Šis pavadinimas yra kilęs nuo dviskiemenio vardo Bartautas (arba Barvydas, Bartaras ir t.t.) trumpinio Barys.
Barystė, Barystės reikštų vietovę, kurioje gyvena Bariai. Slavai Brestą senovėje vadino Berestje, kas gali būti iškreipta iš Barystė.
Prie Bresto prasideda Pripetė, bet ne Dniepras. Tačiau, yra nemažai atvejų, kai senovėje žmonės upes vadino ne taip, kaip dabar – senovėje Dniepru galėjo būti laikoma dabartiniai Pripetė ir Dniepras, o ne tai, kas dabar vadinama Dniepru. Berods, Dniepras aukščiau santakos su Pripete buvo vadinamas Aukata. Tad pavadinimas Barystėnas yra labai logiškas – jis reiškia „upė, prasidedanti ties Baryste“. Viduramžių žemėlapiuose žymima, kad tarp Pripetės ir Nemuno gyveno tauta Barystėnyčiai (Borystenitae).
Taip pat viduramžių žemėlapiuose Ukrainos teritorijoje buvo žymimas miestas Neberibis (taip ir parašyta). Manau, pavadinimas kilęs nuo žodžių junginio „nebe riba“.
Toks pavadinimas miestui galėjo būti suteiktas po Mėlynųjų Vandenų mūšio 1362 metais LDK sienai pasistūmėjus gerokai į pietus. Gali būti, kad per šį miestą ėjo Žalčio siena (Serpents wall), kurią, manoma, pastatė sarmatai. Galbūt šios sienos pavadinimas turi sąsajų su lietuvių mitu „Eglė žalčių karalienė“? Ukrainoje Charkovo apskrityje yra miestas pavadinimu Zmiiv, kuris lietuviškai reikštų „gyvatės miestas“. Per šį miestą ėjo Žalčio siena.
Apie 200 metus iki mūsų eros sarmatai sudarė sąjungą su getais, buvo įkurta Dakijos valstybė. Romėnų žemėlapiuose žymima, kad sarmatai gyveno Dunojaus deltoje (Sarmatica), bei prie Margo upės (Margus, dabar vadinama Didžiąja Morava, priklauso Serbijai) buvo įkūrę miestą pavadinimu Sarmatai (Sarmatae). Sarmatų gentis Jožygiai nuo 200 metų iki mūsų eros iki maždaug 400 mūsų eros metų valdė Dunojaus ir Tįsos tarpupį.
Pirminis sarmatų savivardis galėjo būti „žyguliai“. Toks savivardis atspindėtų šios genties tuo metu praktikuotą klajoklišką gyvenimo būdą. Iš skitų išmokę jodinėti žirgais jie, ko gero, persivadino į jožygius, t. y. „jojančius žygiuosna“.
Romėnai sarmatus, gyvenusius Dunojaus ir Tįsos tarpupyje vadino „Jazyges Metanastae“. Čia „metanastae“ gali būti iškreipta iš „metonystai“, t.y. „Metonystės gyventojai“. Kas ta Metonystė?
Latvių kalboje žodis „metonis“ reiškia upės išsišakojimą jos deltoje, arba dirbtinę upės atšaką, kuri suka vandens malūną. Nemuno deltoje turime tos pačios kilmės upės pavadinimą Atmata. Galbūt, sarmatai Metonyste vadino Dunojaus deltą, kur gyveno prieš atsikeldami į Dunojaus ir Tįsos tarpupį? Dunojaus deltoje yra labai daug metonių – Dunojaus išsišakojimų.
Anksčiau jau rašiau, kad romėnai sarmatus, tarnavusius Romos imperijos kariuomenėje ir saugojusius jos sienas, vadino laičiais. Romėnų žemėlapiuose žymima, kad Istrijos pusiasalyje gyveno gentis Latovici.
Lotynų kalboje, kaip ir daugelyje kitų kalbų, senovėje buvo daug dvigarsių, kurių vėliau žymiai sumažėjo. Tad, pavadinimas „Latovici“ galėjo būti iškreiptas iš „Laitovici“, kuris reikštų „šalies pavadinimu Laitovia gyventojai“.
Lietuva lotyniškuose raštuose buvo vadinama Letovia. Vadinasi, Laitovia būtų galima rekonstruoti į Laitava – šalis, kurioje gyvena laičiai. Prūsai Lietuvą taip ir vadino – Laitava. Taigi, Lietuvos vardas pirmą kartą paminėtas ne prieš 1000, bet prieš 2000 metų?
Netoli tos vietovės, kur gyveno gentis Latovici buvo ir laičių žemės. Dėl nesutarimų su romėnais šie laičiai, latovikai, ar laitaviai pasitraukė iš Romos imperijos teritorijos ir įkūrė miestą Lietava, kuris dabar priklauso Slovakijai? Galbūt šiuos laičius pereiti pas saviškius pakvietė Jožygiai, kurie tuo metu valdė teritoriją, kurioje buvo įkurtas Lietavos miestas? Vėliau, centrinę Europą užpuolus hunams, Lietavos gyventojai Vyslos upe pasiekė istorinių baltų žemes ir čia įkūrė Lietuvą?
Galbūt ne visi čia mano pateikti teiginiai bus visuotinai pripažinti teisingais. Tačiau, manau, Lietuvos istorijos mokslas turėtų dėti dideles pastangas tam, kad trakų, getų, sarmatų ir dakų sąsajos su baltais būtų nuodugniai ištirtos.
Visų pirma į lietuvių kalbą turėtų būti išversta Ivano Duridanovo knyga „Thrakisch – Dakische Studien. Die Thrakisch – und Dakisch – Baltischen Sprachbeziehungen“ („Trakų ir dakų kalbų studija. Trakų ir dakų kalbų ryšiai su baltų kalbomis“.
Ši knyga buvo išleista Sofijoje 1969 metais. Didžiulė gėda Lietuvos istorijos mokslo valdininkams, kad ji iki šiol neišversta į lietuvių kalbą.
Tuo tarpu lėšos skiriamos leidybai tokių knygų, kuriose įrodinėjamos teorijos, kad lietuviai senovėje buvo atsilikę, nes neturėjo katinų.
Egidijus SINKEVIČIUS
Kelmė
DIDYBĖ: Pilys liudija Lietuvos didybę praeityje.
IDĖJOS: Sarmatijos ir Samogetijos kaip Lietuvos ištakų idėjas puoselėja Skruzdėlynės vienkiemio šeimininkas Marijus Čekavičius. Jis veisia ir lietuviškus žirgus žemaitukus, padėjusiems lietuviams kovose su priešais.