Naujausios
Lietuvos trauka gali nugalėti ir Atlantą
„Džiaugiuosi ir bijau, kad kas nors neatsitiktų iš to džiaugsmo“, – tokiais žodžiais interviu su „Kelmės kraštu“ pradėjo Butkiškėje gyvenanti ūkininkė ir Vilkyškių pieninės pieno surinkimo punkto vedėja Teresė Šarauskienė.
Savo Tėvynei, savo gimtinei, savo kiemui, savo rankomis nuglostytos žemės gabalėliui ir savo šeimai ištikima moteris sako, jog šiandien didžiausias jos džiaugsmas, kad abu sūnūs – Lietuvoje. Vyresnįjį Mindaugą Tėvynės ilgesys parginė namo net iš už Atlanto.
Regina MUSNECKIENĖ
reginamus@skrastas.lt
Svajonė – bent kiek ilgiau pamiegoti
„Pasižiūriu, kitos moterys taip lengvai gyvena. O man kas rytą prieš penkias jau keltis, – apie savo darbo dieną pasakoja Teresė Šarauskienė. – Lakstau pustekinė. Iš pradžių į tvartą. Paruošiu karves melžimui. Vyras prižiūri, kol aparatais jos melžiamos. Aš bėgu prie kiaulių, paukščių. Pusę septynių jau turiu būti pieno punkte. Galėčiau nueiti ir vėliau. Bet kai kurie pieno tiekėjai dirba. Nori anksčiau atiduoti pieną. O klientas – man šventas dalykas.“
Teresė ir Petras Šarauskai turi nedidelį ūkelį. Kelios karvės, kelios telyčios, keli veršeliai, kelios kiaulės, būrelis vištų. Juos ir gyvulius maitina 19 hektarų žemės ir pora hektarų miško. Dalis žemės paveldėta, dalis pirkta iš valstybės, dalis dar nuomojama. Žemėje augina žieminių ir vasarinių kviečių, miežių, nemažai bulvių ir burokų. Burokų, pasak ponios Teresės, jau nedaug kas augina. Kratosi ravėjimo. O jai tokio pašaro gyvuliams reikia. Sako gyvenanti senoviškai, nors ir sunkiau.
Butas Kelmėje nesuviliojo miestu
Visą gyvenimą ponia Teresė gyveno nelengvai. Jaunystėje įgijo zootechnikės specialybę. 15 metų dirbo Kražių kolūkyje fermos vedėja. Turėjo ir savą ūkelį. Reikėjo auginti vaikus.
Vyras Petras, praėjus vos trejetui metų po vestuvių, patyrė avariją. Negalėjo dirbti sunkių ūkio darbų. Dirbo Kelmėje prekybininku.
Šarauskai mieste pasistatė ir kooperatinį butą. Ketino keltis į Kelmę. Bet pasitaikė proga išsikeisti butą Kelmėje į sodybą Butkiškėje. Pagalvojo, jog ūkiškai gyventi vis tiek saugiau, negu į darbdavio rankas žiūrėti. Juolab kad ir darbo Kelmėje tuo metu sparčiai mažėjo. Be to, Teresė Butkiškei jautė didelius sentimentus – čia prabėgo jos vaikystė.
„Skauda rankos, – su šypsena apie savo kasdienybę pasakoja moteris. – Šiek tiek „pasiremontuojame“ Kelmėje. Pavažinėjame masažų, procedūrų. Į sanatoriją išvažiuoti būtų neįmanoma. Kur paliksi gyvulius? Jie – mūsų pragyvenimo šaltinis. Nors nedidelis ūkelis, bet ir iš tokio įmanoma visai neblogai gyventi.
Didelė paspirtis – išmokos už deklaruotus pasėlius. Jas gavęs gali pasiremontuoti tvartą, nusipirkti kokį plūgą ar kito reikalingo inventoriaus.Ypač gerai sekėsi 2012 metais. Dabar kiek blogiau – krito supirkimo kainos. Bet vis tiek būtiniausiems dalykams užtenka.“
Didžiausias turtas – sūnūs
Tačiau didžiausias turtas, pasak ponios Teresės, yra jų sūnūs. Jaunėlis Marius baigė mokslus. Dirba rajono Savivaldybės Žemės ūkio skyriuje. Jis su žmona apsigyveno Kražiuose, namelyje, kuriame anksčiau gyveno visa Šarauskų šeima, kol Teresė dirbo kolūkyje. „Jis nudirba pusę mūsų ūkio darbų“, – su pasididžiavimu apie sūnų kalba mama.
Vyresnysis Šarauskų sūnus Mindaugas 10 metų gyveno Amerikoje. Ten turėjo nedidelį savo verslą, teikė transporto paslaugas. Tačiau iš už Atlanto kasmet prieš Kalėdas parskrisdavo aplankyti tėvų. O skambindavo beveik kiekvieną vakarą.
Pasak ponios Teresės, sūnus labai ilgėjosi Lietuvos. Galiausiai ryžosi sugrįžti į Tėvynę. Kražiuose nusipirko sklypą. Statys namus savo šeimai.
Lietuvoje, netoli tėvų, gyvenantys sūnūs ir yra didžiausias Šarauskų šeimos džiaugsmas. „Džiaugiuosi ir bijau, kad kas nors neatsitiktų iš to džiaugsmo“, – sako T. Šarauskienė.
Šeima, giminės, kaimynai – svarbiausios vertybės
Šeima, pasak moters, yra pati didžiausia vertybė. Juk tik į savo žmonių petį gali atsiremti. Jos vyras Petras, nors ir neįgalus, stengiasi visaip padėti šeimai, būti naudingas. Nuveža žmoną susitvarkyti reikalų ir apsipirkti į miestą. Drauge keliasi, eina į tvartą.
Teresė taip pat nelieka skolinga savo artimiesiems. Stengiasi, kad namuose visuomet būtų šilto valgio. Moteris – išmoninga šeimininkė. Sugeba paruošti valgį ir per trumpą laiką.
O laiko turi išties mažai. Darbas, ūkis, namų ruoša kaipmat praryja visą dieną.
Tačiau jo turi surasti artimiesiems. Kad ir savo miego sąskaita!
Teresė neatstumia ir savo brolių. Jie gyvena tėvų trobelėje. Yra vieniši. Visuomet pakviečia juos Kūčių vakarienei ir kitoms šventėms.
„Labai puiki vyro Petro giminė, – džiaugiasi moteris. – Jei ištinka kokia bėda, visuomet šoka pagalbon. Ypač daug padėjo, kai vyras po avarijos gydėsi.“
Teresė ir Petras Šarauskai puikiai sutaria su kaimynais. Sako, jog kaimynai – tas pats, kas giminės. Kartu su jais šventės, kartu darbai. Vienas kitam visuomet prišoka pagalbon.
„Visi mes čia vienodi „turtuoliai“, visi panašų vargą vargstam. Matyt, todėl vieni kitus puikiai suprantam“, – sako ponia Teresė.
Autorės nuotr.
LAIKAS: Ūkininkaujanti ir dirbanti Teresė Šarauskienė labai vertina laiką. Gaili jo švaistyti nereikalingiems dalykams. Kartą nuvažiavusi į koncertą, iš jo išėjo, nors už bilietą buvo sumokėta nepigiai. Nepatiko. Kam beprasmiškai sumokėjus pinigus dar gaišti ir savo laiką? Būtų dvigubas nuostolis.