Lietuvos šimtmečiui knyga apie senąją Kelmę

Lie­tu­vos šimt­me­čiui kny­ga apie se­ną­ją Kel­mę

Kel­mės ra­jo­no sa­vi­val­dy­bė Lie­tu­vos vals­ty­bės šimt­me­tį su­tiks dar šie­met spė­ju­si iš­leis­ti kny­gą „Se­no­ji Kel­mė: at­vi­ru­kai ir fo­tog­ra­fi­jos“.

Kny­go­je yra ir teks­tų, ku­riuo­se ap­žvel­gia­ma mies­to is­to­ri­ja, gy­ve­ni­mas, fo­tog­ra­fi­ja. 180 pus­la­pių kny­ga-al­bu­mas iš­leis­ta 800 eg­zemp­lio­rių ti­ra­žu ir skir­ta ra­jo­no bib­lio­te­koms bei rep­re­zen­ta­ci­jos po­rei­kiams.

Re­gi­na MUS­NEC­KIE­NĖ

reginamus@skrastas.lt

Me­džia­ga kaup­ta dau­ge­lį me­tų

Idė­ją iš­leis­ti to­kią kny­gą il­gai puo­se­lė­jo prieš ke­le­rius me­tus Am­ži­ny­bėn iš­ke­lia­vęs sa­vi­val­dy­bės Švie­ti­mo, kul­tū­ros ir spor­to sky­riaus ve­dė­jas Al­gis Pet­ras Krut­ke­vi­čius. Jis il­gai kau­pė me­džia­gą šiam lei­di­niui.

De­ja, su­ma­ny­mui įgy­ven­din­ti jam ne­be­li­ko lai­ko. Įgy­ven­di­no ki­ti bend­ra­min­čiai: sa­vi­val­dy­bės me­ras Vac­lo­vas And­ru­lis, jo pa­va­duo­to­jas Izi­do­rius Šim­kus, Kel­mės kraš­to mu­zie­jaus di­rek­to­rė Da­nu­tė Žal­pie­nė ir mu­zie­ji­nin­kas Ri­man­tas Ser­va. Lei­di­nį su­da­rė Pet­ras Ka­mins­kas ir Jo­nas Nek­ra­šius.

„Kiek­vie­nas se­nų lai­kų kad­ras da­bar la­bai svar­bus. Mū­sų pa­rei­ga to­kius iš­li­ku­sius kad­rus iš­sau­go­ti ir pa­ro­dy­ti atei­nan­čioms kar­toms“, – kny­gos įžan­go­je ra­šo ra­jo­no me­ras Vac­lo­vas And­ru­lis.

At­vi­ru­kai, fo­tog­ra­fi­jos ir že­mė­la­piai im­ti iš Kel­mės kraš­to mu­zie­jaus, Lie­tu­vos na­cio­na­li­nio mu­zie­jaus ir Vy­tau­to Di­džio­jo ka­ro mu­zie­jaus ar­chy­vų, Hen­ri­ko An­ta­nai­čio, Ro­lan­do Juk­ne­vi­čiaus, As­tos, Ar­tū­ro ir Pet­ro Ka­mins­kų, Jo­no Nek­ra­šiaus, Va­le­ri­jaus Pau­lio­nio, Gin­tau­to Rač­kaus­ko, Vy­te­nio Rim­kaus, Alek­sand­ro Sa­moi­lo­vo ko­lek­ci­jų.

Se­no­sio­se fo­tog­ra­fi­jo­se ir at­vi­ru­kuo­se įam­žin­tos se­no­sios mies­to gat­vės, bui­tis, tuo­met gy­ve­nu­sių dva­ri­nin­kų, šau­lių, tar­nau­to­jų ir po­li­ti­nių vei­kė­jų bei ei­li­nių žmo­nių po­rtre­tai, ma­da, tech­ni­ka ir ki­ti da­ly­kai, at­spin­din­tys to me­to dva­sią.

Al­bu­me at­si­spin­di lai­ko­tar­pis nuo 1894-ųjų iki 1941 me­tų.

Pen­kio­lik­to­jo am­žiaus gy­ven­vie­tė

Kel­mės kraš­to mu­zie­jaus di­rek­to­rė Da­nu­tė Žal­pie­nė, ap­žvelg­da­ma mies­to is­to­ri­ją ra­šo, jog Kel­mė bu­vo vie­na iš nau­jų­jų pen­kio­lik­to­jo am­žiaus po­ka­ri­nių gy­ven­vie­čių. Gy­ven­vie­tes po ka­rų su kry­žiuo­čiais kū­rė nau­jus že­mių plo­tus įsi­sa­vi­nan­tys že­mai­čiai.

Kel­mės pa­va­di­ni­mas kil­di­na­mas nuo žo­džio „kel­mas“. Tai reikš­tų, kad gy­ven­vie­tė įkur­ta nuo me­džių iš­va­ly­to­je te­ri­to­ri­jo­je, plin­tant ly­di­mi­nei žem­dir­bys­tei. Iš­kir­tę miš­kus ir krū­mus žem­dir­biai juos pa­vers­da­vo der­lin­gais lau­kais.

Kel­mės pra­džios da­ta lai­ko­mi 1440–1492 me­tai, kai mies­te bu­vo sta­to­ma baž­ny­čia. 1511 me­tais Kel­mė ga­vo tur­gaus tei­sę, o 1526 me­tais vir­to mies­te­liu.

Nuo 15 am­žiaus ži­no­mas ir Kel­mės dva­ras. Še­šio­lik­to­jo am­žiaus pa­bai­go­je įkur­ta kal­vi­nų pa­ra­pi­ja, o prie me­di­nės baž­ny­čios pa­sta­ty­ta mo­kyk­la, į ku­rią dva­ri­nin­kas J. Gru­ževs­kis įpa­rei­go­jo gy­ven­to­jus leis­ti vi­sus 8–15 me­tų vai­kus.

1701 me­tais gruo­džio mė­ne­sį į mies­tą įsi­ver­žė šve­dų ka­riuo­me­nė su ka­ra­liu­mi Ka­ro­liu XII prie­ša­ky­je. Ka­ra­lius sa­vo ka­rei­viams lei­do plėš­ti mies­tą. Per po­rą sa­vai­čių šve­dai gro­bė iš gy­ven­to­jų vis­ką, kas tik pa­puo­lė. Mies­tas bu­vo su­de­gin­tas.

1707–1711 me­tais siau­tė ma­ro epi­de­mi­ja. Iš­mi­rė la­bai daug gy­ven­to­jų. Iš­tuš­tė­jo ir kai­mai.

Mies­tas at­si­ga­vo tik aš­tuo­nio­lik­to­jo am­žiaus ant­ro­je pu­sė­je. Tuo­met bu­vo pa­sta­ty­ti Kel­mės dva­ro rū­mai. Jur­gis Gru­ževs­kis čia su­kau­pė ver­tin­gų kny­gų bib­lio­te­ką bei vie­nin­te­lį Lie­tu­vo­je iš­li­ku­sį re­for­ma­ci­jos ar­chy­vą.

Vė­liau dva­rą val­dęs Ju­lius Gru­ževs­kis bu­vo vie­nas iš 1831 me­tų su­ki­li­mo Že­mai­ti­jo­je or­ga­ni­za­to­rių.

1861 me­tais Kel­mė­je gy­ve­no 1303 žmo­nės. Mies­te­ly­je vei­kė ke­tu­rios pra­di­nės mo­kyk­los: re­for­ma­tų, ka­ta­li­kų, pa­sau­lie­ti­nė ir žy­dų.

Mies­tą at­gai­vi­no plen­tas, su­grio­vė ka­ras

Rem­da­ma­si is­to­ri­jos šal­ti­niais Da­nu­tė Žal­pie­nė tei­gia, jog di­de­lės reikš­mės Kel­mės au­gi­mui tu­rė­jo 1836 – 1858 me­tais per mies­te­lį nu­ties­tas plen­tas iš Ry­gos į Til­žę.

Kel­mė išau­go į di­de­lį pre­ky­bos cent­rą, gar­sė­jo tur­gūs ir ark­lių mu­gės.

Mies­te pa­sta­ty­ta di­li­ža­nų sto­tis, vieš­bu­tis, te­leg­ra­fo sto­tis, pa­štas, alaus da­ryk­la, vei­kė van­dens ir ga­ro ma­lū­nai, dvi odos dirb­tu­vės, spi­ri­to va­ryk­la, per 50 par­duo­tu­vių ir 23 kar­če­mos.

Žy­dai val­dė stam­bias įmo­nes: mui­lo fab­ri­ką, spaus­tu­vę, vais­ti­nę, pa­što ark­lius, bu­vo stam­bių žem­val­džių, tu­rė­ju­sių po 100–200 hek­ta­rų že­mės.

1921 me­tais Kel­mė­je pa­sta­ty­ta pro­gim­na­zi­ja, vė­liau pe­rau­gu­si į gim­na­zi­ją. 1930 me­tais pa­sta­ty­ta pie­no per­dir­bi­mo įmo­nė „Džiaugs­mas“ bei li­nų ir me­džio ap­dir­bi­mo fab­ri­kas „Li­nas“. 1937 me­tais įsteig­ta vie­šo­ji bib­lio­te­ka.

Tuo me­tu mies­te vei­kė ir svei­ka­tos ap­sau­gos punk­tas, vals­čiaus sa­vi­val­dy­bė, gi­ri­nin­ki­ja, po­li­ci­jos nuo­va­da, pa­štas, smul­kaus kre­di­to ban­ke­lis, se­ne­lių ir naš­lai­čių prie­glau­dos, tai­kos tei­sė­jo, tar­dy­to­jo ir no­ta­ro įstai­gos, že­mės ūkio koo­pe­ra­ty­vas, po­ra vais­ti­nių, elekt­ri­nė, 4 ma­lū­nai, 2 lentp­jū­vės, odos ap­dir­bi­mo įmo­nė, daug par­duo­tu­vių.

1939 me­tais iš 3700 Kel­mės gy­ven­to­jų apie 2000 bu­vo žy­dai.

1941 me­tų bir­že­lio 24 die­ną vo­kie­čiai su­bom­bar­da­vo Kel­mę. Mies­tą su­nai­ki­no ug­nis. Iš­li­ko tik baž­ny­čios ir ke­li na­mai pa­kraš­čiuo­se.

Vo­kie­čiai su­nai­ki­no be­veik vi­są žy­dų bend­ruo­me­nę, daug vy­rų iš­ve­žė dar­bams į Vo­kie­ti­ją. Gim­na­zi­jo­je įsi­ren­gė ka­rei­vių na­mus. Pro­tes­tan­tų kle­bo­ni­jo­je ati­da­rė par­duo­tu­vę tik vo­kie­čių ko­lo­nis­tams.

1944 me­tais spa­lio 6 die­ną Kel­mę užė­mė so­vie­tų ka­riuo­me­nė.

Kny­gos „Se­no­ji Kel­mė“ nuo­tr.

Kny­go­je spaus­di­na­muo­se at­vi­ru­kuo­se ir nuo­trau­ko­se at­gy­ja se­no­ji Kel­mė.