Naujausios
Lietuvos laisvės keliais
Šiomis dienomis išleista plaučiškiečio Zigmo Kirdeikio knyga „Mano ir Lietuvos kelias“ pasirodė kaip tik prieš šventes – 95-ąsias Lietuvos Valstybės atkūrimo metines ir autoriaus gimtadienį.
Buvęs laisvės kovų dalyvis vienuolika metų jaunesnis už Tėvynę, kuriai paskyrė visą gyvenimą.
Janina ŠAPARNIENĖ
pakruojis@skrastas.lt
Dovana artimiesiems ir bendraminčiams
Knyga sudaryta iš keturių skyrių. Pirmajame, „Gyvenimo istorija“, sudėti Z. Kirdeikio prisiminimai. Kituose – archyvinės nuotraukos, dokumentų kopijos, surinkti plaučiškiečio straipsniai spaudoje, oficialiai pasakytų kalbų tekstai. „
„Mano ir Lietuvos kelias“ pirmą kartą pasirodė prieš aštuonerius metus – tuomet kaip įrištas tekstų ir iliustracijų rinkinys. Išleisti jį atskira knyga pasirūpino Z. Kirdeikio anūkė Justina Donielaitė, tapusi ir leidinio redaktore.
Jau pirmuosiuose sakiniuose autorius užsimena, kad prisiminimus nori palikti anūkams, o gal ir proanūkiams. Nes tuomet, kai jie, amžių įpusėję, ims savo giminės praeitimi domėtis – jau nebus kam pasakoti.
Žinių apie savo prosenelius ir senelius mažai teturi ir pats Zigmas. Dviem šimtais egzempliorių išleistą knygą autorius dovanoja giminėms, bendraminčiams, egzempliorių paliko vietos bibliotekoje.
Gimęs kaimyniniame Panevėžio rajone, Properšos kaime (kurio beišlikusi tik viena sodyba), Zigmas ankstyvąją jaunystę praleido ūkyje, kurį tėvai nuomojo. Mažažemių šeimos vaikų dienos nebuvo lengvos, mama su vyresnėlėmis seserimis vasaromis kaimynų karves ganydavo, kad kiek užsidirbtų, ūkio žiūrėjo.
Neretas svečias namuose buvo alkis – kartais tėvai vyresnes dukras siųsdavo į kaimą – gal kas pieno butelį duos: šeima ne visuomet įstengė išlaikyti karvę.
Vos metukų likusi našlaitė, Jadvyga Palilionytė Kirdeikienė net nežinojo, kur jos tėveliai palaidoti, nė jų gyvų prisiminė, nei nuotraukų matė, o su seserimis susitikdavo tik retkarčiais bažnyčios šventoriuje.
Nors Z. Kirdeikis, bandęs atsekti senelių istoriją, žinojo giminę kadaise turėjusią mokytų žmonių, net caro apdovanotą vyskupą Palilionį, kurio portretas Kaune Vytauto bažnyčioje kabojo. Zigmo tėvelis Viktoras buvo iš to paties Ramygalos valsčiaus Žudžių kaimo kilęs. Tame kaime veikiančią pradinę mokyklą ir septynmetis Zigmukas lankė.
Mokyklą jis lankydavo žiemą, o vasaromis ganė karves. Kartą šaltą pavasario dieną sumanė pasišildyti – užkūrė laužą. Po to nutarė ugnį perkelti į kitą vietą. Benešant, krito žarijos, užsidegė toje vietoje buvusi sausa žolė.
Bandė Zigmukas pats ugnį užtrypti, o nepasisekus, nulėkė kviesti netoliese arusio pievos šeimininko. Pievą gesino kone visi kaimo gyventojai – buvo kilęs pavojus, kad vėjas ugnį nuneš į sodybas.
1939-aisiais Kirdeikiai paveldėjo dalį Viktoro tėvų žemės – porą hektarų Žudžiuose. Ten V. Kirdeikis pasistatė trobelę ir tvartą. Šeima, nors sunkiai besivertusi, nesidžiaugė 1940-ųjų įvykiais, o laukė karo – kad atėję vokiečiai išvaduos nuo bolševikų.
Ramygalos gimnazijoje mokęsis Zigmas dėl šeimos neturto buvo vokiečių valdžios atleistas nuo mokesčio už mokslą, keletą kartų gavęs vadinamąją popiežiaus pašalpą. Iš jaunystės Z. Kirdeikiui liko geras įspūdis apie vokiečių kariuomenės bei valdžios praktiškumą, tvarkingumą. O 1944-ųjų liepą į apylinkes grįžę Raudonosios armijos kareiviai tuoj pat atėmė kaimynų arklį, karvę, vos nenušovė šeimininkės.
Kuklioje sodyboje – patriotai
Partizanai nuolat lankydavosi kuklioje Kirdeikų sodyboje po vieną ar kelis, čia ilsėdavosi. Ir ne kartą tekdavo jiems slėptis nuo užgriūnančių „skrebų“, šukuodavusių apylinkes. Šeimininkai kovotojus dažniausiai slėpdavo šiene ar šiauduose daržinėje.
1949-aisiais baigęs gimnaziją, nesėkmingai stojęs į universitetą (dėl mažo įvertinimo negavęs stipendijos), Zigmas išvyko mokytojauti į Salantų rajoną. Ten susipažino su jaunute mokytoja Genovaite – būsima žmona.
O rudenį sulaukė šaukimo į karinį komisariatą, tardymo apie kalėjimuose sėdinčius giminaičius, laiškus iš užsienio. 1950-ųjų pavasarį Zigmas buvo pašauktas į tarnybą, iš jo atimti dokumentai.
Vaikinas ėmė slapstytis tėvų sodyboje, atvažiuodavo ir pas širdies draugę Genovaitę. Kartą bebūnant pas ją, mokyklos sargas perspėjo – artėja kareiviai.
Zigmas spruko į krūmus. Du kariškiai praėjo pro šalį, o trečiasis slapuką pastebėjo. Z. Kirdeikis apsimetė dokumentus palikęs namie, pasakė kitą pavardę. Pamatę jį elgiantis drąsiai, kareiviai paliko ramybėje.
Slapstytis Zigmui sekėsi visus metus. Bet kartą lankantis pas Genovaitę užgriuvo „skrebai.“ Suėmė, uždarė į daboklę.
Tardytojams vaikinas turėjo paruošęs istoriją: po šaukimo lankėsi tėvų namuose ir susirgo, o dabar jau atvažiavo ir ruošiasi eiti į karinį komisariatą. Laikinai paleistas Zigmas per pažįstamą medicinos seserį „susiveikė"pažymą iš Panevėžio ligoninės.
Gavęs laikinus dokumentus, baigė buhalterijos kursus. Tardytojai nepaleido jo iš akių – ne kartą kvietėsi. O kursų baigimo vakarėlyje ketino jau suimti. Bet kai atėjęs milicininkas nutarė pirmiausiai išgerti, Zigmas spruko į bendrabutį, iš jo per langą – į lauką. Ir – gaudyk vėją.
Giminaičio padedamas įsidarbino Joniškėlio rajone buhalteriu, prisiregistravo. Čia atsikvietė ir Genovaitę, susituokė. Kartu jaunuoliai pagyveno porą mėnesių. O paskui Zigmą suėmė.
Po tardymų, kalinimo Lukiškėse nuteisė dešimčiai metų lagerio už vengimą tarnauti sovietinėje kariuomenėje. Archangelsko lageryje jis susirgo, buvo nušalęs. Palaikė mintis apie Lietuvoje likusią besilaukiančią Genutę, laiškai jai.
Šie laiškai neišliko – Genutė slėpė, kad vyras nuteistas, juos degino. O pašaliniams sakydavo, kad Zigmas tarnauja kariuomenėje.
Po Stalino mirties Z. Kirdeikis buvo amnestuotas, grįžo namo, įsidarbino skaitykloje. Ir neištvėrė, nesusikivirčijęs su vedėju – išsižadėjusiu savo tėvų ir tėvynės. Vėliau keliavo su šeima ten, kur Genovaitė gaudavo darbo.
Šeima turėjo radiją, klausydavosi „Amerikos balso“. Kol kartą šią laidą išgirdo užėjęs Genovaitės bendradarbis. Netrukus pas Kirdeikius užgriuvo KGB agentai.
Per kratą surado šaulių sąjungos ženklą, A. Šapokos „Lietuvos istoriją“, paėmė radijo imtuvą. Zigmas vėl buvo suimtas, vadinamas Amerikos šnipu: agentai žinojo apie jo laiškus, per gimines siųstus „Amerikos balsui“. Nuosprendis – ketveri metai lageryje Mordovijoje už antitarybinę agitaciją.
Persekiojimas nesibaigė, ir atlikus bausmę. Ilgus dešimtmečius Z. Kirdeikis buvo sekamas, jam trukdoma gauti bent kiek geresnį darbą.
Iš Ypatingojo archyvo plaučiškietis gavo tai patvirtinančią pažymą: kad buvo KGB operatyvinėje įskaitoje, kad jam buvo užvesta bylos kortelė su įrašais apie ideologiškai kenksmingus pasisakymus, priešišką veiklą. Sovietinės tarnybos Z. Kirdeikį buvo įtraukusios į sąrašą asmenų, teistų už ypatingai pavojingus nusikaltimus.
Galvos nenulenkia
„Kai dabar pagalvoju, kiek už mane turėjo kentėti žmona, vaikai, tėvai... Bet matydamas savo tautos žmones išniekintus, numestus ant grindinio, nudraskytais drabužiais, negalėjau nusilenkti priešui“, – rašo Z. Kirdeikis.
Prasidėjus Atgimimui, jau garbaus amžiaus Zigmas neliko nuošalyje, aktyviai įsitraukė į atkuriamų ir kuriamų patriotinių organizacijų, politinių kalinių bei tremtinių sąjungos veiklą.
Tačiau išliko nenulenkiantis galvos: tiesiai šviesiai išsakydavo savo nuomonę. Ir netrukus pastebėjo, kad nepagražinta tiesa į akis patinka ne visiems.
Z. Kirdeikio nuomone, už griežtus kolaborantams skirtus žodžius Vasario 16-osios minėjime jis 1990-aisiais buvo atleistas iš darbo. Išrinko Rozalimo parapijiečiai Zigmą parapijos komiteto pirmininku. O jau kitądien paaiškėjo, kad rinkimų protokolo nebėra...
Panašiai plaučiškietis buvo pastūmėjamas „į šalį“ ir kitose organizacijose. Nors jo pasiaukojimas Tėvynei ir pripažintas oficialiai – suteiktas laisvės kovų dalyvio statusas, 2012 -aisiais įteiktas žymuo „Už nuopelnus Lietuvai“.
Z. Kirdeikis žurnalistams vardijo ne vieną faktą, liudijantį, kad KGB niekur nedingo, kad tebeturi savo žmonių įvairiausiose gyvenimo srityse. Su ja plaučiškietis sieja Lietuvos įmonių pardavinėjimus.
Stebisi kai kuriais politiniais niuansais: ar yra mokyklose istorijos žemėlapiai, kuriuose būtų pažymėtos 1920-aisiais Lenkijos okupuotos Lietuvos žemės? Kodėl per šitiek metų neatsirado politiko, išdrįsusio pareikalauti, jog kaimyninė valstybė oficialiai atsiprašytų už šią okupaciją?
Z. Kirdeikis itin griežtai vertina leidimą užsieniečiams pirkti žemę.
„Per dvidešimt metų į užsienius užsidirbti gyvenimui išvažiavo apie pusę milijono geriausių darbininkų, jaunimo. Parduosime Lietuvos žemę – ir nei savo teritorijos, nei tautos: geriausiu atveju iš Lietuvos beliks tik pavadinimas“, – sako nenuolankusis plaučiškietis.
Janinos ŠAPARNIENĖS nuotr.
AUTOGRAFAS: „Knygą parašyti lengviau, nei gerą autografą sugalvoti“, – juokavo Zigmas Kirdeikis.
ILIUSTRACIJA: „Mano ir Lietuvos kelio“ yra du leidimai – pirmasis rankraštinis (kairėje) įrištas, ir šiemet jau pasirodęs kaip tikra knyga. O viršelio iliustraciją autorius pasirinko tą pačią – nuotrauką iš Mordovijos lagerio 1960-aisiais. Z. Kirdeikis prisiminė, jog barzdos specialiai ilgai nesiskuto: mat pastebėjo, jog į jį barzdotą lagerio prižiūrėtojai žiūri, slėpdami baimę.
TIKSLAS: Zigmas Kirdeikis savo knygą pirmiausiai skyrė anūkams bei proanūkiams – kad šie ir po daugelio metų žinotų, kaip protėviai laisvę brangino.
Nuotrauka iš Zigmo KIRDEIKIO šeimos albumo
LIETUVIŠKUMAS: Pokariu tarp jaunimo tebebuvo gyva lietuviška dvasia, atsispindėjusi ir Zigmo (pirmoje eilėje dešinėje) bendramokslių Ramygalos gimnazijoje išleistuvėse – merginos vilkėjo tautinius rūbus.