Naujausios
Lietuvos kaimas – alternatyva emigracijai
Tris vaikus auginantys Renata ir Valdas neseniai persikėlė į savo namus Kukečių seniūnijos Paukštininkų kaime. Iki šiol gyveno pas Renatos tėvus. Abu dirbo Lietuvoje už nedidelį atlyginimą. Išgyventi ir šiek tiek sutaupyti padėjo kaimas ir žemė.
Regina MUSNECKIENĖ
reginamus@skrastas.lt
Ekonomistas melžia karvę
27 metų Kražių seniūnijos gyventojas Manvydas Čekavičius jau beveik dveji metai gyvena kaime. Atokiame vienkiemyje. Melžia karvę. Šeria paršelius. Veisia ir augina žemaitukų veislės arklius.
Vaikinas ne vienerius metus blaškėsi po miestus. Studijavo statistiką Vilniaus universitete. Paskui dirbo vadybininku. Vėl sugalvojo studijuoti ISM universitete. Šįkart ekonomiką ir politiką. Ten besimokydamas labai susidomėjo ekologija, įvairiais judėjimais.
Vieną dieną sugalvojo važiuotį į kaimą padėti darbuotis senelių vienkiemyje ūkininkaujančiam tėčiui.
Manvydas dar nežino, ar liks kaime visam laikui. „Kol kas nenoriu sukti sau galvos dėl ateities, – sako vaikinas. – Nesureikšminu savo gyvenimo. Kaime yra daug gerų dalykų. Tačiau turi pagyventi bent metus, kad pradėtum susigaudyti, teisingai įsiterpti į gamtos ciklus. Čia gyvenimas labai skiriasi nuo miestietiškojo. Yra du pasirinkimai. Arba bet kokiom priemonėms siekti pelno, arba rūpintis savo žmogiškuoju gerbūviu. Jeigu renkiesi tik savo gerbūvį, šiek tiek lengviau. Jei sieki pelno, čia jau susipina ir politika, ir išmokos. Tuomet laisvės nedaug. Išmokų mokėtojai diktuoja savas sąlygas.“
Vaikystę Manvydas praleido kaime, netoli Raseinių. Paauglystė prabėgo mieste. Jo nuomone, žmogus gali priprasti prie visko, svarbiausia susitvarkyti su savo mintimis.
Pirmąjį pusmetį kaime ir Manvydui buvo nelengva. Tačiau palaipsniui priprato prie naujos aplinkos ir sako, jog kaimas jaunam žmogui gali tapti išeitimi, priebėga, gyvenimo norma. Tai yra vienas iš teisingesnių kelių šiandieninėje pasirinkimų jūroje.
Ramybės oazė
Popietė Paukštininkų kaime. Džiūsta skalbiniai. Sodo pavėsyje bėgioja mažiausioji Renatos ir Valdo dukrelė. Vyresnioji dukra pluša virtuvėje. Virs uogienę.
Prie medinės apšiurusios trobos prilipdytas iš plokščių sukaltas prieangis. Kieme jau pradėtas betonuoti įėjimas. Valdas darbe. O betonas dar nesustingęs. Tik pradėta betonuoti. „Mes betonuojame su vaikais,“ – tarsi supratusi nuostabą skuba paaiškinti Renata.
Iš tiesų, kol Valdas darbe, namuose likusi moteris gali labai daug nuveikti. Renata rodo dušo patalpą. Pati suklojo ant grindų plyteles. Jauna moteris nesibaido jokio darbo. Anksčiau, kol gyveno pas savo tėvus, o šie prižiūrėdavo vaikus, ji važinėdavo dirbti į Šiaulius.
Darbas gali išgelbėti
Jos profesija – pardavėja. Tačiau dirbo lentpjūvėje. Ne popierius kilnojo, o drauge su vyrais pjaudavo lentas, kaldavo padėklus. Atlyginimas nebuvo labai stebuklingas, kainuodavo kelionė į Šiaulius. Bet vis tiek iš atlyginimo lengviau gyventi negu iš pašalpų.
Ieškantis išeities žmogus visuomet ją randa. Važiuodama į Šiaulius kooperuodavosi su kitais – pigiau atsieidavo kelionė. Užsiaugindavo savų daržovių, laikė gyvulių – turėjo pieno ir mėsos. Pavykdavo sutaupyti.
Kukečių seniūnė Meilutė Masalskienė, pasakodama apie Renatos ir Valdo gyvenimą, gyrė jaunus žmones už tai, kad jie nesusigundė emigracija, neišsigando apšiurusios kaimo trobelės, kad yra darbštūs ir gyvena pagal savo išgales.
Savi namai
Pagal savo išgales pirko ir namelį. Dairydamiesi nuosavo būsto Renata ir Valdas neturėjo daug pinigų, tačiau šiek tiek pridurti prie jų kuklių santaupų pažadėjo tėvai. Teko pasiimti ir nedidelę, jiems pakeliamą paskolą.
Namus surado neblogoje vietoje, šalia kelio „Kelmė – Šiauliai“. Jau ketveri metai sodyboje niekas negyveno. Apšiurusi, šiek tiek apdraskyta. Todėl buvo įperkama. Apžiūrėję atidžiau, Renata ir Valdas nenusivylė savo pirkiniu. Negraži tik išorė. Bet rąstai – sveiki. Namas statytas 1969 metais. Be to, labai gera vieta – tarp Šiaulių ir Kelmės. Geras susisiekimas, šalia plentas.
Pirmiausia skubėjo susitvarkyti namelio vidų, kad vaikai jaustųsi gerai ir patogiai. Vietos nedaug – trys kambarėliai. Du vaikams, vienas – tėvams. Svetainės nebuvo kur padaryti. Vasarą pasistatė stalą kieme. Yra kur pasėdėti šviesiais vasaros vakarais.
„Užteks tos vietos. Vaikai išsilakstys,“ – optimistiškai nusiteikusi Renata.
Pirmąsyk ji taip gerai jaučiasi, nes turi savo namus. Visomis išgalėmis stengiasi juos tvarkyti. „Ne kažin kas, bet savo,“ – paaiškina daugeliui lietuvių būdingą savo nusiteikimą.
Nenorėtų emigruoti. Daug uždirbti, bet pusę atlyginimo sumokėti už svetimą kampą, kuriame dar negali jaustis kaip nori ir daryti ką nori. „Esu žmogus prie šaknų. Labiausiai mėgstu kaimą. Jo ramybę. Į miestą galiu nuvažiuoti. Nesijaučiu ten blogai. Bet visą laiką gyventi nenorėčiau.“
Naujieji sodybos šeimininkai jau įsivedė vandenį, kukliai pasiremontavo trobelės vidų. Viską daro patys. Taip kaip sugeba. Nes medžiagų galima gauti pigių, o darbas – labai brangiai kainuoja.
Namų šeimininkė
„Dabar esu namų šeimininkė. Dirbu be atostogų ir išeiginių“, – šypsodamasi pasakoja Renata.
Valdas dirba Kelmėje vairuotoju. Ji dabar negali dirbti. Neturėtų kur palikti pustrečių metukų dukrelės. Bet ir namuose darbų apstu. Trys vaikai. Aplink namus – hektaras žemės. Už ūkinio pastato žydi laukas bulvių. Lysvėje pūpso didžiulės vasarinių kopūstų galvos. Viskas iš savo daržo. Sava uoga. Tai ir yra Renatos uždarbis.
„Jeigu dirbčiau, mažąją reikėtų leisti į darželį, už tai mokėti. Vyresniems vaikams tektų parūpinti kokios popamokinės veiklos, vėl tektų mokėti. Be to, namuose nieko nepasidaryčiau,“ – aiškina vaikų mama.
Ji išmoko daug vyriškų darbų. Ko nemoka, pasiskaito internete ar spaudoje. Vadovaujasi savo tėvelio posakiu: „Jei pradėsi daryti, tai ir baigsi.“
Materialiai jaunai šeimai dabar sunkoka. Gaunamas pajamas stengiasi griežtai suskirstyti kam būtiniausia. „Gyvename pagal galimybes, – pasakoja Renata. – Tačiau stengiamės, kad vaikai nepajaustų nepriteklių. Bent kas pora mėnesių nuvežame juos į koncertą, miesto šventes, prie ežero.“
O svarbiausia, kad vaikai gali gyventi su tėvais, su jais kasdien bendrauti, iš jų mokytis, nesulaukėti kaip emigravusių tėvų paliktieji, o tapti savo šeimos ir savo Tėvynės žmonėmis.
Autorės nuotr.
ATRAKCIJA: Manvydas su tėvu atsiveža žemaitukų veislės žirgą į šventes. Juo nemokamai gali pajodinėti vaikai ir suaugę.
NAMAI: Nusipirkę seną medinę trobą, Renata ir Valdas ją prikelia naujam gyvenimui.
DOSNUMAS: Renata ir Valdas iš hektaro žemės užteks daržovių visai žiemai. Darbštiems žemė – dosni.
PATOGUMAI: Ir kaimo troboje galima susikurti miestietiškus patogumus. Tik tokių didelių mokesčių kaip mieste už juos mokėti nereikia.