
Naujausios
Lietuvoje kvepia ir lietus
Abu kelmiškių Stamburų vaikai dukra Sandra ir sūnus Gytis gyvena užsienyje. Ten mokosi jų vaikai. Tačiau visi anūkai puikiai kalba lietuviškai. Tuo pasirūpino jų tėvai ir močiutė Irena, siuntusi anūkėliams lietuviškas knygas. Vyriausias dukros Sandros sūnus Faustas, baigęs koledžą, ketina grįžti į Lietuvą, pas senelius.
Užsidirbę užsienietiškas pensijas grįš ir jo tėvai. Irena Stamburienė įsitikinusi, jog grįš ir sūnaus šeima. Kai aplankyti tėvų grįžusiam sūnui vėl reikia išvažiuoti į svetimą šalį, jis labai liūdi. Sako, jog Lietuvoje kvepia ir lietus.
Regina MUSNECKIENĖ
reginamus@skrastas.lt
Sapnuose tebeskamba mokyklos skambutis
Šiaulių pedagoginiame institute įgijusi mokytojos specialybę Irena Stamburienė visą gyvenimą dirbo pedagoginį darbą Ramoniškio, Laugalio mokyklose, „Ąžuoliuko“ darželyje.
Dabar jau šešeri metai, kai mokytoja išėjusi į pensiją. „Pirmuosius dvejus metus norėdavau prašyti darželio vedėjos, kad vėl mane priimtų dirbti, bet nedrįsau. Kur ten aš pensininkė, kai jauniems darbo vietų trūksta! Bet darbo labai ilgėjausi. Vis sapnuoju, kad bėgu, skubu į pamokas. Girdžiu mokyklinį skambutį“, – nuoširdžiai ir atvirai šiandienine savo kasdienybe dalijasi mokytoja.
Kai buvusiems mokiniams įteikia brandos atestatus, pradinėse klasėse juos mokiusi Irena visuomet eina jų pasveikinti. Kitąmet vidurinę mokyklą baigs paskutinieji jos pradinukai. Su buvusiais mokiniais bendrauja per Skype. Jų veidai dažnai iškyla ir sapnuose.
I. Stamburienė sako esanti laiminga, kad dirbo mokytoja. Nuo vaikystės svajojo apie šią profesiją. Ypač patikdavo matyti, kai mokytojais dirba ir žmona, ir vyras. Bet antrajai svajonės daliai nebuvo lemta išsipildyti. Jos vyru tapo miškininkas.
Pastaruosius šešerius metus, kai išėjo užtarnauto poilsio, ponia Irena pratinosi ir tebesipratina gyventi be mokyklos. Mezga, skaito, gamina valgį, kad tik neprailgtų dienos. Kartu su vyru lanko trečiojo amžiaus universitetą. Mokosi sveikos gyvensenos, amatų, anglų kalbos.
Anglų kalba praverčia skrendant pas emigravusius vaikus
Mokytoja pasakoja, jog labai įdomu mokytis Trečiojo amžiaus universitete. Puikūs lektoriai. Abu su vyru žinias dedasi į galvą. Sunkoka perkąsti tik anglų kalbą. Tačiau turės bent pagrindus. Dažnai tenka skristi pas vaikus į Londoną ir Airiją.
Stamburų sūnus 45 metų Gytis jau daug metų gyvena ir dirba Airijoje. Lietuvoje išbandė ir mamos – mokytojo, ir tėtės – miškininko specialybes. Tačiau įsitvirtinti ir gyventi taip kaip norėjo nepavyko. Laikinai padirbėti išvažiavo į Airiją. Ten pritapo ir pasiliko. Šiuo metu dirba Pabėgėlių centre. Padeda jiems integruotis.
Jo žmona Edita dirba vadovaujantį darbą įmonėje. Jų dukros Gerdrūta ir Radvilė studijuoja Airijoje. Kai abu tėvai išvyko į Airiją, Gerdrūtai buvo dešimt, Radvilei penkeri metai. Tačiau mergaitės nepamiršo lietuvių kalbos, kalba gražiai, be jokio akcento. Močiutė džiaugiasi, jog meragitės labai mielos, gabios ir darbščios.
Ponia Irena pasakoja, jog Airijoje mokytojai gauna labai gerus atlyginimus. Pamena, jog dar tuomet, kai dirbo, palygino savo ir Airijos mokytojų atlyginimus. Jie uždirbo dešimt kartų daugiau už ponią Ireną. Kai nuskrenda pas sūnų, jis kartais pavežioja po turtingų žmonių kvartalus. Ten namus pasistatę ir kiemus gražiai susitvarkę nemažai mokytojų.
Kai sūnus grįžta į Lietuvą aplankyti tėvų, sunkiai apsipranta su mintimi, kad reikės važiuoti atgal. Pasiilgsta Lietuvos. Sako, jog ir lietus Tėvynėje kvepia.
Keturiasdešimtmetė Stamburų dukra Sandra gyvena Londono priemiestyje. Lietuvą paliko, nes Londone dirbo jos vyras. Išvažiavo pas jį, o paskui ir pati įsitvirtino. Šiuo metu dirba socialine darbuotoja, jos vyras Saulius – vadovaujantį darbą statybose.
Jų šeima augina tris sūnus. Vyriausias jų sūnus Faustas kurį laiką gyveno pas močiutę, kol tėvai įsikūrė ir įsitvirtino. Be to, Lietuvoje norėjo pabaigti pradinę mokyklą.
Būdamas dešimties metų išvažiavo pas tėvus į Londoną. Šiuo metu baigia koledžą. Baigęs mokslus ketina sugrįžti pas močiutę į Lietuvą. Anglijoje nepritapo.
Trylikametis Nedas nuo pusantrų metukų gyvena Anglijoje. Tačiau, kai parskrenda pas senelius į Lietuvą, taip pat nenori skristi atgal į savo namus Londone.
Londone gimęs aštuonerių metų jauniausias dukros Sandros sūnus Herkus per Skype močiutę guodžia: „Aš greitai ateisiu į Lietuvą.“ „Vaikas labai gražiai kalba lietuviškai, nors nuo gimimo gyvena Anglijoje, – džiaugiasi ponia Irena. – Siųsdavau daug lietuviškų knygų, kad vaikas pirmiausia išmoktų skaityti ne angliškai, o lietuviškai. Šeimoje tėvai kalba tik lietuviškai. Nutautėjimas negresia.“
Močiutė tik apgailestauja, jog Anglijoje – labai trumpos tik šešias savaites trunkančios mokinių atostogos. Anūkėliai Lietuvoje gali pabūti tik kiek daugiau kaip mėnesį.
Autorės nuotr.
Prieš šešerius metus užtarnauto poilsio išėjusi Irena Stamburienė vis dar tebesipratina gyventi be mokyklos.
Mokytoja Irena Stamburienė prisimena, jog vaikystėje visuomet žaidusi mokyklą ir mokiusi vaikus.